CP v2

Tag: Geologija

  • Meteoritai brangesni už auksą: už gramą kolekcionieriai moka iki 5 000 eurų

    Meteoritai seniai laikomi vienais vertingiausių kolekcionavimo objektų ir kartu svarbia mokslo medžiaga. Retesnių egzempliorių kainos už gramą gali keliasdešimt kartų viršyti aukso vertę, o įtaką daro ne vien estetika, bet ir kilmė.

    Specialistai pabrėžia, kad meteoritų rinka labai nevienoda: paprastesni, dažniau aptinkami akmeniniai meteoritai kainuoja palyginti nedaug, o itin reti gabalai gali būti vertinami iki maždaug 5 000 eurų už gramą. Tokie skaičiai pasiekiami tada, kai radinys yra išskirtinės kilmės, puikiai išsilaikęs ir turi patikimai patvirtintą autentiškumą.

    Ką lemia meteoritų kaina?

    Didžiausią kainą paprastai pasiekia meteoritai, kurių cheminė sudėtis ir struktūra suteikia mokslinę vertę, o taip pat tie, kurie yra ypač reti rinkoje. Labai svarbus ir radinio būklės faktorius: kuo mažiau jis suiręs, oksidavęsis ar mechaniškai pažeistas, tuo didesnė tikimybė, kad jo vertė bus aukšta.

    Ypatingo kolekcininkų dėmesio sulaukia meteoritai, siejami su Mėnuliu ar Marsu, nes tokie pavyzdžiai aptinkami itin retai. Tokios kilmės mėginiai dažniausiai parduodami su išsamia dokumentacija, nes be aiškios ekspertizės rinka į tokius teiginius žiūri skeptiškai.

    Kaip atpažinti meteoritą?

    Vienas dažniausių požymių, minimas specialistų, yra tamsi lydimosi pluta, susiformuojanti meteoritui skrendant per atmosferą. Taip pat meteoritai dažnai būna neįprastai sunkūs, palyginti su panašaus dydžio įprastomis Žemės uolienomis, o jų paviršiuje gali matytis būdingi įdubimai ir vagelės.

    Vis dėlto vien išvaizdos neužtenka, nes nemažai žemiškų uolienų ar pramoninių šlakų gali atrodyti panašiai. Radus įtartiną akmenį, patikimiausias kelias yra kreiptis į ekspertus, pavyzdžiui, į universitetų geologijos padalinius ar meteoritų tyrėjus, kurie gali patvirtinti kilmę laboratoriniais tyrimais.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didelė kaina dažniausiai prasideda nuo patikimos identifikacijos: be jos net ir iš pirmo žvilgsnio įspūdingas radinys kolekcionierių rinkoje vertinamas atsargiai. Todėl prieš bandant parduoti ar įsigyti meteoritą svarbiausia užsitikrinti aiškią kilmę ir dokumentus.

  • Tutanchamono kape rado keistą skarabėjų: mokslininkai atskleidė jo kosminę kilmę

    Tutanchamono kape rado keistą skarabėjų: mokslininkai atskleidė jo kosminę kilmę

    Tutanchamono kape rastas gelsvas skarabėjus, įkomponuotas į jauną faraoną puošusį pektoralą, vėl atsidūrė mokslininkų dėmesio centre. Nors internete kartais skamba fantazijos apie ateivius, tyrėjai pabrėžia, kad radinio paslaptis glūdi geologijoje ir kosminiuose procesuose.

    Jau seniai nustatyta, kad papuošalas pagamintas iš vadinamojo Libijos dykumos stiklo, aptinkamo Vakarų Egipte ir Rytų Libijoje. Tai beveik gryna silicio dioksido masė, susidariusi ekstremaliose temperatūrose, kurios įprastiems Žemės procesams pasiekti sunkiai įmanomos.

    Geologiniai duomenys rodo, kad ši medžiaga susiformavo maždaug prieš 29 milijonus metų. Tačiau ilgą laiką nebuvo aišku, ar ją sukūrė tiesioginis meteorito smūgis, ar galingas kosminio kūno sprogimas atmosferoje, panašus į Tunguskos įvykį, tik nepalyginamai stipresnis.

    Užuomina iš mikroskopinio kristalo

    Naujausiuose tyrimuose viename Libijos dykumos stiklo fragmentų aptiktas mikroskopinis cirkonio kristalas. Nors jo dydis mažesnis nei milimetras, jis tapo svarbiu raktu aiškinantis, kokiomis sąlygomis lydėsi ir staigiai vėso smėlis.

    Analizės parodė, kad cirkonis susiformavo esant itin aukštai temperatūrai ir atšalo labai greitai. Tokia struktūra būdinga staigiems, didelės energijos įvykiams, kai medžiagos kristalizuojasi ne pusiausvyros sąlygomis.

    Retas mineralas rodo smūgį

    Dar svarbesni laikomi ankstesni to paties stiklo tyrimai, kai cirkoniuose aptikta reidito pėdsakų. Reiditas yra itin reta cirkonio atmaina, susidaranti tik esant milžiniškam slėgiui, kylančiam per kosminio kūno smūgį.

    Toks požymis stiprina versiją, kad Libijos dykumos stiklas greičiausiai atsirado po tiesioginio meteorito ar kito kosminio objekto smūgio į Žemės paviršių, o ne vien nuo sprogimo atmosferoje. Vis dėlto galutinis atsakymas dar nepadėtas.

    Kodėl nerandamas krateris?

    Didžiausia mįslė išlieka ta pati: jeigu smūgis buvo, kur krateris? Mokslininkai svarsto, kad per milijonus metų jį galėjo sunaikinti erozija, užkloti nuosėdos arba įvykis galėjo palikti mažiau akivaizdžių geologinių pėdsakų, nei tikimasi iš klasikinio scenarijaus.

    Ši istorija rodo, kaip archeologiniai lobiai kartais atveria langą ne tik į senovės civilizaciją, bet ir į gilią Žemės bei Saulės sistemos praeitį. Tutanchamono papuošalas tampa priminimu, kad kai kurios didžiausios paslaptys slypi mikroskopiniuose mineralų grūdeliuose.

  • 300 metų aidėję Senekos ežero sprogimai JAV: mokslininkai pagaliau nustatė metano šaltinį

    Niujorko valstijoje esantis Senekos ežeras daugiau nei tris šimtmečius garsėjo paslaptingais dundesiais, kuriuos vietiniai prilygindavo patrankų šūviams. Šie garsai buvo fiksuojami dar XVIII amžiuje ir tapo regiono legenda, o jų kilmė ilgą laiką liko neaiški.

    Senekos ežero reiškinys, dažnai vadinamas Senekos patrankomis, per laiką apaugo įvairiais aiškinimais. Nuo dvasinių pasakojimų iki spėlionių apie karinius bandymus ar kitus retus gamtos procesus, tačiau patikimų įrodymų, kas sukelia staigius trenksmus, nebuvo.

    Mokslininkų komanda, tyrusi ežerą hidrolokacijos ir dugno žemėlapio sudarymo metodais, ežero dugne aptiko didelį skaičių įdubų. Tyrėjai skelbė užfiksavę 144 kraterius, kurių gylis siekia apie 9 metrus, o skersmuo vietomis išauga iki 120 metrų.

    Vandens ir dugno nuosėdų mėginių analizė parodė po nuosėdomis susikaupusias metano ir kitų dujų sankaupas. Tai sustiprino hipotezę, kad paslaptingų garsų priežastis susijusi ne su paviršiaus reiškiniais, o su periodiškais dujų proveržiais iš gelmės.

    Pagal tyrėjų aiškinimą, metanas laikui bėgant kaupiasi po nuosėdų sluoksniais, kol slėgis pasiekia ribą. Tuomet dujos staiga prasiveržia, suformuodamos didelius burbulus, kurie kylant sukelia smūgines bangas ir girdimą dundesį.

    Krateriai ežero dugne laikomi šių „dujų išsiveržimų“ pėdsakais. Kitaip tariant, tai ne vienkartinis incidentas, o ilgą laiką pasikartojantis geologinis ir cheminis procesas, galintis pasireikšti nereguliariais intervalais.

    Senekos ežeras yra vienas giliausių vadinamųjų Finger Lakes ežerų, o jo forma ir gylis, mokslininkų vertinimu, gali veikti kaip natūralus rezonatorius. Dėl to garsas sustiprėja ir kartais sklinda gerokai toliau nei ežero pakrantės zona.

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks paaiškinimas svarbus ne tik legendai išsklaidyti. Metano išsiskyrimas vandens telkiniuose yra aktuali klimato ir saugos tema, nes metanas yra šiltnamio efektą sukelianti duja, o staigūs dujų proveržiai kai kuriose pasaulio vietose gali kelti riziką.

    Vis dėlto Senekos ežero atveju reiškinys, sprendžiant iš turimų duomenų, nėra laikomas tiesiogine grėsme gyventojams. Be to, pastaraisiais metais pranešimų apie itin garsius dundesio epizodus pasitaikė rečiau, todėl mokslininkai neatmeta, kad aktyvumas gali svyruoti dėl kintančių gamtinių sąlygų.

  • Rečiausias mineralas pasaulyje turi tik vieną žinomą kristalą: mažesnis už duonos trupinį

    Mokslo pasaulį sudomino itin neįprastas atradimas iš Mianmaro: mineralas, kurio kol kas patvirtintas tik vienas natūralus kristalas. Šis akmuo vadinamas kjautuitu ir laikomas vienu rečiausių mineralų, kuriuos yra pripažinusi tarptautinė mokslininkų bendruomenė.

    Vienintelis dokumentuotas pavyzdys rastas upės sąnašose netoli Mogoko – regiono, garsėjančio brangakmeniais. Kristalas sveria 1,61 karato, tai yra apie 0,32 gramo, tad savo dydžiu jis prilygsta mažai trupinėlio daliai, tačiau mokslinė vertė – nepalyginamai didesnė.

    Mineralas laikomas atskira rūšimi ne vien dėl spalvos ar išvaizdos. Jo statusą lemia cheminė sudėtis ir kristalinė gardelė, kuri parodo, kaip tiksliai išsidėstę atomai, todėl vien išorinių požymių nepakanka.

    Kjautuitas oficialiai įtrauktas į Tarptautinės mineralogijos asociacijos pripažintų mineralų sąrašą 2015 metais. Tokiais atvejais ypač svarbus tipinis pavyzdys – etaloninis kristalas, kuriuo remiantis ateityje lyginami nauji, galbūt kada nors rasti, tos pačios rūšies mėginiai.

    Pagal moksliniuose aprašymuose pateikiamus duomenis, kjautuitas yra bismuto ir stibio oksidų mineralas, kuriame pagrindiniai elementai yra bismutas, stibis ir deguonis. Būtent šių elementų derinys ir vidinė struktūra leidžia jį atskirti nuo kitų panašios išvaizdos kristalų.

    Nors kristalas mažas, jis yra neįprastai tankus: literatūroje nurodomas tankis siekia apie 8,3 gramo kubiniame centimetre. Jei gamtoje būtų rastas didesnis gabalas, jis rankoje atrodytų stebėtinai sunkus, tačiau kol kas tokių radinių nepatvirtinta.

    Kristalas aptiktas aliuviniuose nuosėdose, tai yra vandens perneštame žvyre ir smėlyje. Tokios vietos svarbios tuo, kad radinio taškas ne visada sutampa su vieta, kur mineralas susidarė, todėl tiksli kilmė dažnai nustatoma pagal aplinkinių uolienų ir priemaišų analizę.

    Mokslininkai nurodo, kad kjautuitas galėjo būti kilęs iš pegmatito – stambiagrūdės uolienos, kurioje vėlyvose magmos vėsimo stadijose susiformuoja retesni, chemiškai neįprasti kristalai. Pegmatitai dažnai „sutelkia“ elementus, kurie rečiau patenka į įprastus mineralus, todėl sudaro sąlygas atsirasti itin retiems junginiams.

    Nors kjautuitas gali priminti brangakmenį, jo išskirtinumas labiau mokslinis nei komercinis. Paprastai brangakmenių vertę rinkoje lemia paklausa, apdirbimo galimybės ir estetika, o kjautuito atvejis išsiskiria tuo, kad mokslui trūksta natūralios medžiagos tyrimams.

    Jei egzistuoja tik vienas patvirtintas pavyzdys, mokslininkams sunkiau atsakyti į klausimus apie mineralų susidarymo sąlygas, paplitimą ir galimą giminingų formų įvairovę. Dėl to toks radinys tampa priminimu, kad net ir šiandien Žemės mineralų katalogas nėra baigtinis.

    Tipinis kjautuito pavyzdys saugomas muziejinėje kolekcijoje, kur jis išlieka prieinamas kaip etalonas būsimiems tyrimams. O pats Mogoko regionas ir toliau laikomas viena įdomiausių vietų geologams, nes jame randami kristalai, kurių susiformavimui reikia itin retų sąlygų.

  • Alpės ir Pirėnai gali slėpti natūralaus vandenilio telkinius: ką rodo naujas tyrimas

    Tarptautinė tyrėjų komanda naujame darbe teigia, kad Europos kalnų juostose, ypač Alpėse ir Pirėnuose, gali būti sąlygų kauptis natūraliam vandeniliui. Tokie telkiniai, jei būtų patvirtinti gręžiniais, galėtų papildyti Europos pastangas mažinti iškastinio kuro naudojimą.

    Tyrimas remiasi geologiniu mechanizmu, kai į paviršių arčiau priartėja geležies turtingos mantijos uolienos. Joms kontaktuojant su vandeniu ir esant tinkamai temperatūrai vyksta serpentinėjimas, kurio metu išsiskiria vandenilis.

    Šis vandenilis gali migruoti ir kauptis poringose uolienose, jei susiklosto „naftos sistemos“ analogą primenančios sąlygos. Reikia ne tik šaltinio, bet ir talpyklos, sandarinančių sluoksnių bei tinkamo laiko, kad dujos nespėtų išsisklaidyti.

    Autoriai pabrėžia erozijos vaidmenį: vidutinė erozija gali padėti atidengti ir pakelti mantijos uolienas, sudarydama palankesnes sąlygas vandenilio gamybai. Tačiau pernelyg intensyvus uolienų ardymas gali sugriauti „kolektorius“ ir pakeisti temperatūrines sąlygas, dėl ko potencialus kaupimasis silpnėja.

    Modeliavimas rodo, kad skirtinguose kalnynuose rezultatai gali skirtis ne tik dėl dabartinių procesų, bet ir dėl senesnės tektoninės istorijos. Pavyzdžiui, kiek truko plokščių tempimo fazės dar iki kalnų formavimosi, gali lemti, kiek mantijos uolienų pasiekiama ir kokiomis sąlygomis jos reaguoja su vandeniu.

    Natūralus vandenilis dažnai minimas kaip galimybė sumažinti sąnaudas ir taršą, susijusią su dabar plačiausiai aptariama vandenilio gamyba iš gamtinių dujų ar elektrolizės būdu. Jei dujos būtų išgaunamos iš požeminių sankaupų, teoriškai galėtų mažėti energijos sąnaudos visai grandinei.

    Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad iki praktinio pritaikymo dar toli: reikalinga žvalgyba, gręžiniai, dujų sudėties ir srautų matavimai, taip pat aiškus reguliavimas ir aplinkosauginiai kriterijai. Be to, vandenilio nuotėkio rizika ir poveikis aplinkai turėtų būti vertinami taip pat rimtai kaip ir tradicinių angliavandenilių žvalgyboje.

    Vandenilio ištekliai Žemėje nėra teorija: kai kuriose šalyse jau fiksuoti natūralūs vandenilio srautai ir ribota vietinė gavyba. Naujas tyrimas siūlo, kad Europos kalnų juostos gali būti viena perspektyviausių krypčių, kur ieškoti didesnio masto telkinių.

    „Žinome, kad Žemė gamina didelius vandenilio kiekius, tačiau esminis klausimas yra, ar pavyks aptikti didelius telkinius, nes tam turi sutapti labai specifinės sąlygos“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Frankas Zwaanas.

  • Bieszczadų judantis miškas: kodėl šlaitas „keliauja“ ir kaip medžiai išlaiko vertikalią padėtį

    Bieszczadų judantis miškas: kodėl šlaitas „keliauja“ ir kaip medžiai išlaiko vertikalią padėtį

    Kas yra judantis miškas?

    Bieszczadų kalnuose mokslininkai fiksuoja retą reiškinį, vadinamą judančiu mišku, kai šlaito gruntas labai lėtai slenka žemyn kartu su ant jo augančiais medžiais. Pokytis plika akimi beveik nepastebimas, nes per metus gruntas pasislenka tik keliais centimetrais.

    Įdomiausia tai, kad net ir judant pagrindui daugelis medžių išlaiko gana vertikalią kamieno padėtį. Tai nėra „stebuklas“, o augalų prisitaikymo mechanizmas, leidžiantis reaguoti į nuolat kintančią atramą.

    Kas verčia šlaitą slinkti?

    Tokį lėtą šlaito „keliavimą“ dažniausiai lemia keli veiksniai: status reljefas, didelė drėgmė ir birūs dirvožemio sluoksniai. Kai gruntas prisigeria vandens, jo dalelės praranda sukibimą, o gravitacija pradeda stumti masę žemyn.

    Bieszczadų regione procesą sustiprina Karpatų geologinė sandara: sluoksniuotos uolienos ir dirvožemiai lengviau įmirksta, o intensyvesni krituliai didina šlaitų nestabilumą. Dėl to šlaito judėjimas gali tęstis metų metus, net jei jis nėra staigus ir nevirsta akivaizdžia nuošliauža.

    Kaip medžiai išlieka „tiesūs“?

    Kai šlaitas juda, medžių šaknys slenka kartu su gruntu, todėl kamienai gali pradėti krypti. Medžiai į tai reaguoja koreguodami augimą: intensyviau storina ir augina audinius toje pusėje, kuri padeda „atsitiesti“ ir išlaikyti vertikalesnę padėtį.

    Ilgainiui šis prisitaikymas gali palikti atpažįstamus ženklus: švelnų kamienų išlinkimą ties pagrindu, netaisyklingą medžių išsidėstymą, smulkias terasėles ar deformuotas dirvožemio bangas. Lankytojui tai dažnai atrodo kaip atsitiktinė miško struktūra, tačiau specialistams tai yra aiškūs aktyvaus šlaito signalai.

    Tyrėjams tokie plotai svarbūs dėl praktinės naudos: jie padeda geriau suprasti nuošliaužų formavimosi mechanizmus ir įvertinti rizikas kalnuotose teritorijose. Ilgalaikiai stebėjimai taip pat prisideda planuojant infrastruktūros apsaugą, miškotvarką ir gamtosaugos sprendimus vietovėse, kuriose šlaitų stabilumas yra jautrus kritulių ir drėgmės pokyčiams.

  • Didysis Kanjonas atskleidė paslaptį: mokslininkai išaiškino, kur 5 mln. metų dingo Kolorado upė

    Didysis Kanjonas atskleidė paslaptį: mokslininkai išaiškino, kur 5 mln. metų dingo Kolorado upė

    Mokslininkai paskelbė radę paaiškinimą vienai didžiausių Didžiojo Kanjono mįslių: kaip Kolorado upė galėjo tarsi „dingti“ geologiniame įraše beveik 5 milijonus metų. Nauji duomenys rodo, kad upė ne išnyko, o ilgą laiką buvo „įkalinta“ milžiniškame ežere, prieš prasiverždama ir pradėdama raižyti kanjoną.

    Geologų vertinimu, Kolorado upė vakarinėje dabartinės Kolorado valstijos dalyje egzistavo jau prieš maždaug 11 milijonų metų. Tuo tarpu jos buvimas ties Didžiojo Kanjono žiotimis patvirtintas maždaug prieš 5,6 milijono metų, tačiau tarpinis laikotarpis ilgai kėlė klausimų.

    Kur upė buvo „įstrigusi“?

    Tyrėjų komanda, kuriai vadovavo UCLA geologas Johnas He, pateikė scenarijų, kad upė per tą laiką maitino vadinamąjį Bidahochi ežerą. Šis telkinys buvo įsikūręs į rytus nuo dabartinio Didžiojo Kanjono, teritorijose, kurios šiandien siejamos su Navajo tauta.

    Pagal siūlomą modelį, Kolorado upė milijonus metų į ežerą nešė vandenį ir nuosėdas, palaipsniui pildydama baseiną. Tik vėliau sistema rado kelią link Kalifornijos įlankos, o tai pakeitė viso regiono hidrologiją.

    Kaip gimė kanjonas?

    Vienas svarbiausių barjerų, kurį upė turėjo įveikti, buvo Kaibabo arka, iškilus reljefo darinys Šiaurės Arizonoje ir Pietų Jutoje. Būtent dėl šios kliūties dešimtmečius buvo kuriamos skirtingos hipotezės, kaip vanduo galėjo „perlaužti“ topografiją.

    Nauji įrodymai labiausiai paremia vadinamąjį ežero persiliejimo scenarijų. Jo esmė tokia: vandeniui kylant, ežeras galiausiai pasiekė slenkstį, per kurį prasidėjo staigus išsiliejimas, galėjęs paleisti galingą erozijos procesą ir tapti vienu iš impulsų formuojantis Didžiajam Kanjonui.

    Įkalčiai iš mikroskopinių kristalų

    Esminiu argumentu tapo detritinių cirkonų geochronologija, kai analizuojami ypač atsparūs mikrokristalai, susidarę vėstančioje magmoje. Cirkonai išsaugo geocheminį „parašą“, todėl gali veikti kaip natūralios laiko kapsulės, padedančios atsekti nuosėdų kilmę.

    Tyrėjai matavo urano ir švino izotopų santykius šimtuose kristalų, išskirtų iš smiltainio mėginių. Paaiškėjo, kad maždaug prieš 6,6 milijono metų Bidahochi baseine nusėdusios medžiagos „parašas“ sutampa su Kolorado upės nuosėdomis, siejamomis su Browns Park formacija Šiaurės Jutoje, o tai rodo tiesioginį ryšį.

    Dar viena detalė padėjo sustiprinti interpretaciją: kai kuriuose sluoksniuose aptikta didesnių žuvų fosilijų, būdingų greičiau tekančiam vandeniui. Tai leidžia manyti, kad prieš ežerui tapus dominuojančiu, regione galėjo veikti dinamiškas upinis tinklas, jungęs anksčiau atskirtas buveines.

    Šis paaiškinimas svarbus ne tik sprendžiant Didžiojo Kanjono istoriją. Kolorado upė ir šiandien yra gyvybiškai svarbi vandens arterija JAV vakaruose, todėl jos raidos supratimas padeda tiksliau vertinti, kaip kraštovaizdis ir vandens sistemos keičiasi per ilgus laikotarpius.

    „Nors Didysis Kanjonas atrodo kaip nejudanti uolų siena, jo istorijoje netrūko dramatiškų lūžių, kuriuos tik dabar pradedame iki galo suprasti“, – sakė Johnas He.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Science. Autorių teigimu, tai užveria vieną įdomiausių Šiaurės Amerikos geologijos klausimų, parodantį, kad net didžiausioms upėms kartais prireikia milijonų metų, kol jos atranda galutinį kelią.

  • Rytų Afrika pamažu skyla: mokslininkai aiškina, kur gali formuotis naujas vandenynas

    Rytų Afrikoje vykstantys tektoniniai procesai pamažu stumia žemyną link didelių pokyčių: regionas ilgainiui gali skilti į dvi dalis, o skilimo vietoje susiformuotų naujas vandenynas. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra staigus įvykis, o milijonus metų trunkantis procesas, kurį šiandien galima stebėti iš geologinių požymių.

    Pagrindinė zona siejama su Rytų Afrikos rifto sistema, besitęsiančia nuo Afaro srities šiaurėje iki Mozambiko pietuose. Ši sistema apima daug lūžių ir įdubų, o aktyviausiose vietose žemės pluta tempiasi, plonėja ir yra veikiama mantijos šilumos srautų.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių aptariamas Turkana įdubos apylinkėse, kur, kaip nurodo tyrėjai, plutos storis kai kuriose vietose gali būti smarkiai sumažėjęs. Tai svarbu todėl, kad plonesnė pluta lengviau skyla, o ilgainiui tokiuose ruožuose didėja vulkanizmo ir seisminio aktyvumo tikimybė.

    Mokslininkų vertinimu, Afrikos ir Somalio tektoninės plokštės šiame regione tolsta viena nuo kitos maždaug 4,7 milimetro per metus greičiu. Žmogaus gyvenimo masteliu tai beveik nepastebima, tačiau geologiniu laiku toks judėjimas reiškia nuoseklų rifto plėtimąsi ir vis gilesnės įdubos formavimąsi.

    Ilgalaikė tokio proceso kryptis vadinama okeanizacija: kai pluta tiek suplonėja, kad į plyšius ima veržtis magma, o vėliau naujai susiformavęs dugnas ima priminti vandenyninę plutą. Tokiais atvejais rifto slėnis palaipsniui gali būti užliejamas vandeniu, o galiausiai atsirastų naujas vandenynas, panašiai kaip kadaise formavosi Raudonoji jūra.

    Geologai pabrėžia, kad net jei rifto zonoje fiksuojama pažengusi plutos deformacija, tai nereiškia artimo, greito žemyno skilimo. Lūžiai gali aktyvėti epizodiškai, kai kuriuose ruožuose procesas sulėtėja ar persiskirsto, o bendras vaizdas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant magmos judėjimą ir regioninę tektoninę įtampą.

    Rytų Afrikos riftas yra vienas svarbiausių „gyvų“ žemyninio skilimo pavyzdžių pasaulyje, todėl jis intensyviai tiriamas pasitelkiant palydovinę geodeziją, seisminius matavimus ir geologinius žemėlapius. Šie duomenys leidžia tiksliau vertinti, kuriose vietose pluta plonėja sparčiausiai ir kaip laikui bėgant kinta įtampų laukai, lemiantys lūžių raidą.