CP v2

Tag: Geologija

  • NASA Perseverance lazeris Marse aptiko korundą: netikėtas „rubinų“ pėdsakas Jezero krateryje

    NASA Perseverance lazeris Marse aptiko korundą: netikėtas „rubinų“ pėdsakas Jezero krateryje

    NASA marsaeigis Perseverance, tirdamas šviesius akmenis Jezero krateryje, aptiko signalą, kurio mokslininkai ten nesitikėjo: korundą. Tai aliuminio oksido mineralas, Žemėje sudarantis rubinus ir safyrus, todėl radinys iškart sukėlė didelį susidomėjimą planetologų bendruomenėje.

    Korundas Marse iki šiol nebuvo patikimai identifikuotas in situ, tad šis aptikimas svarbus ne dėl tariamos brangakmenių vertės, o dėl geologinių sąlygų. Paprastai korundui formuotis reikia aliuminiu turtingos, siliciu skurdžios cheminės aplinkos ir aukštų temperatūrų arba specifinių tektoninių procesų.

    Mineralo požymius Perseverance užfiksavo trijuose atskiruose plagioklazu turtinguose vadinamuosiuose laisvuosiuose akmenyse, gulinčiuose ant paviršiaus ir nebepririštuose prie uolienų masyvo. Tokie rieduliai gali būti atnešti iš kitur, todėl jie leidžia spręsti apie platesnę kraterio pakraščio geologiją net ir nevažiuojant į tolimas vietas.

    Matavimams buvo pasitelktas prietaisas „SuperCam“ ir laiko skiriamosios gebos liuminescencijos spektroskopija, kai lazeriu sužadinami mineralų atomai, o jų skleidžiama šviesa išmatuojama pagal būdingus spektrinius požymius. Būtent šie požymiai parodė chromo turinčio korundo signalą, artimą tam, kuris Žemėje siejamas su rubinų spalvą suteikiančiu chromu.

    „Visiškai netikėtai „SuperCam“ analizė trijuose plagioklazu turtinguose akmenyse parodė aiškius chromo turinčio korundo požymius“, – rašė tyrėjai, apibendrindami rezultatų esmę.

    Didžiausia mįslė ta, kad korundas aptiktas uolienose, kuriose dominuoja plagioklazas, o tokioje aplinkoje aliuminis dažnai „užrakinamas“ silikatinėse struktūrose. Kitaip tariant, vien chemija tarsi turėtų trukdyti korundui susiformuoti arba išlikti, todėl aptikimas verčia iš naujo vertinti, kokie procesai vyko Jezero apylinkėse.

    Tyrėjai svarsto kelis scenarijus, tačiau viena labiausiai aptariamų versijų sieja korundo kilmę su milžinišku smūgiu, kadaise suformavusiu Jezero kraterį. Smūginiai įvykiai gali sukurti ekstremalų slėgį ir temperatūrą, o tokios sąlygos Žemėje žinomos kaip galinčios suformuoti metamorfinius mineralus, įskaitant korundą, ypač smūgio paveiktose uolienose.

    Kita galimybė susijusi su karštų skysčių ir uolienų sąveika, kai hidroterminiai procesai gali pakeisti vietinę chemiją taip, kad ji taptų palankesnė aliuminiui kauptis ir siliciui mažėti. Jezero regione jau anksčiau buvo ieškoma senovinės vandens aplinkos pėdsakų, todėl papildomi požymiai apie hidroterminę veiklą sustiprintų šią kryptį.

    Nors aptikti grūdeliai greičiausiai mikroskopiniai ir jokiu būdu nereiškia, kad Marso paviršiuje guli brangakmeniai, pats faktas yra reikšmingas Marso istorijos rekonstrukcijai. Tokie mineralai gali tapti raktu į tai, kada ir kokiomis sąlygomis vyko dideli smūgiai, kaip keitėsi plutos chemija ir ar egzistavo ilgiau trunkantys šiluminiai ar skysčių sukelti procesai.

    Tolimesnis žingsnis būtų rasti uolienų sluoksnį, iš kurio galėjo kilti šie laisvieji akmenys, ir, jei įmanoma, paimti mėginius. Būtent dėl to mokslininkai pabrėžia Marso mėginių pargabenimo į Žemę svarbą, nes laboratorijose būtų galima atlikti nepalyginamai daugiau tyrimų ir tiksliau nustatyti korundo kilmę.

  • Mokslininkai pirmąkart tiksliai nustatė 3,5 mlrd. metų gyvybės pėdsakų amžių: kur rado?

    Mokslininkai pirmąkart tiksliai nustatė 3,5 mlrd. metų gyvybės pėdsakų amžių: kur rado?

    Mokslininkai pranešė pirmą kartą tiesiogiai ir itin tiksliai datavę 3,5 milijardo metų senumo gyvybės pėdsakus. Iki šiol panašūs radiniai dažniausiai buvo datuojami netiesiogiai, pagal uolienų sluoksnių amžių aplink galimas biologines struktūras.

    Tyrimas atliktas Indijoje, Singhbhum kratone, viename seniausių Žemėje išlikusių žemyninės plutos masyvų. Ten aptiktas anglingas titnagas, kuriame išliko plonos, pasikartojančios anglies ir silicio dioksido juostos, būdingos mikroorganizmų kilimėlių palikimui.

    Esminė naujovė ta, kad tyrėjai datavo ne tik aplinką, bet ir pačiame anglies sluoksnyje aptiktus cirkonio kristalus. Cirkonis, susiformuodamas iš vulkaninės medžiagos, į savo gardelę įtraukia uraną, tačiau beveik neįtraukia švino, todėl urano virtimas švinu leidžia labai tiksliai nustatyti kristalo susidarymo laiką.

    Komanda ištyrė kelis cirkonio grūdelius, o dalis jų parodė sutampančius amžius, susitelkusius apie 3,497 milijardo metų. Tyrėjų vertinimu, šie cirkoniai greičiausiai buvo „šviežia“ vulkaninė medžiaga, patekusi į nuosėdas jų formavimosi metu, o ne vėliau atnešti erozijos.

    Norint pagrįsti biologinę anglies kilmę, vien datavimo nepakanka, todėl buvo taikytos kelios nepriklausomos patikros. Raman spektroskopija padėjo įvertinti anglies struktūrą ir jos terminę istoriją, o izotopų analizė parodė anglies santykį, būdingą biologiniams procesams, kai mikroorganizmai dažniau „pasirenka“ lengvesnį anglies izotopą.

    „Rasti ir gerai išsilaikiusią biologinę medžiagą, ir datuojamus cirkonius tame pačiame ankstyvosios Žemės laikotarpio akmenyje yra itin reta“, – sakė geologė Trisrota Chaudhuri.

    „Kai tai pavyksta, uolienos amžių ir gyvybės įrodymus galima susieti tiesiogiai, o tai suteikia daug patikimesnį amžiaus ir izotopais pagrįstą senovinės gyvybės patvirtinimą“, – pridūrė ji.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis radinys nebūtinai yra pats seniausias galimas gyvybės įrodymas, nes literatūroje minimi ir dar senesni, bet labiau ginčytini pėdsakai. Tačiau šį kartą svarbiausia yra tvirtas ryšys tarp biologinių požymių ir radiometrinio „laikrodžio“, esančio tame pačiame telkinyje.

    Prieš 3,5 milijardo metų Žemė buvo visiškai kitokia: atmosferoje beveik nebuvo deguonies, o aplinką formavo intensyvus vulkanizmas ir hidroterminiai procesai. Tyrėjų teigimu, tokios sąlygos rodo, kad ankstyvos mikrobinės ekosistemos galėjo klestėti chemiškai ekstremalioje aplinkoje ir prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences. Autoriai tikisi, kad metodų derinys taps atspirties tašku ir kitų ankstyvosios Žemės uolienų pervertinimui, ieškant geriau pagrįstų senovinės gyvybės įrodymų.

  • Ben Bulben stebina idealia simetrija: atskleista, kaip ledynai ir jūra suformavo šią Airijos kalną

    Ben Bulben stebina idealia simetrija: atskleista, kaip ledynai ir jūra suformavo šią Airijos kalną

    Ben Bulben kalnas šiaurės vakarų Airijoje laikomas vienu išskirtiniausių regiono kraštovaizdžio objektų: jo stačios, beveik vertikalios uolos ir plokštesnė viršūnė iš tolo atrodo tarsi sąmoningai suprojektuotos. Tačiau geologai pabrėžia, kad šį neįprastą siluetą nulėmė ne vienas įvykis, o ilga procesų grandinė, trukusi šimtus milijonų metų.

    Ben Bulben priklauso Dartry Mountains kalnagūbriui, o jo forma tiesiogiai susijusi su skirtingų uolienų sluoksnių sandara ir jų atsparumu irimui. Kai vieni sluoksniai lengviau skyla ir ardomi, kiti išlieka tvirti, todėl reljefe susiformuoja aštrūs lūžiai, terasos ir stačios sienos.

    Didelė šios istorijos dalis prasidėjo karbone, maždaug prieš 330–345 milijonus metų, kai šiandieninio kalno vietoje plytėjo seklūs jūriniai baseinai. Jų dugne ilgainiui krito ir kaupėsi nuosėdos, kurios virto kalkakmeniu ir skalūnais, o uolienose išliko fosilijų, leidžiančių atkurti senovinės ekosistemos vaizdą.

    Tyrimai rodo, kad viršutinėje dalyje esantys storesni kalkakmenio sluoksniai yra gerokai atsparesni ardymui nei žemiau esantys skalūnai. Šis kontrastas tapo esminiu veiksniu: minkštesnės uolienos greičiau nyko, o tvirtesnės ilgiau išlaikė „stogą“, todėl šlaituose atsirado būdingos stačios briaunos.

    Vanduo, vėjas ir temperatūrų kaita milijonus metų pamažu „nušlifavo“ masyvą, bet ryškiausią paskutinį potėpį paliko ledynmečiai. Kai ledynai slinko per Airiją, jie išnaudojo natūralius plyšius, arė paviršių ir dar labiau paryškino ribą tarp tvirtų ir lengviau byrančių uolienų.

    Ledynai kalno nesukūrė nuo nulio, tačiau suteikė dabartinį, lengvai atpažįstamą pavidalą: stačius šlaitus ir gana plačią, santykinai lygesnę viršūnės zoną. Tokiuose masyvuose reljefo „architektūrą“ dažnai lemia tai, kas yra viršuje ir kas apačioje, nes skirtingos uolienos skyla ir trupa nevienodu greičiu.

    Dėl to Ben Bulben vertinamas ne tik kaip turistų traukos vieta, bet ir kaip natūralus geologinis „archyvas“, kuriame sluoksniai pasakoja apie senovinę jūrą, nuosėdų kaupimąsi ir vėlesnius apledėjimų laikotarpius. Geologams tokie šlaitai yra svarbūs, nes aiškiai matomos uolienų juostos leidžia tiksliau atsekti, kaip kito aplinka ir kokie procesai formavo visą regioną.

    Šiandien Ben Bulben yra priminimas, kad įspūdingos formos gamtoje dažnai gimsta iš paprastos taisyklės: kai skirtingo kietumo uolienos ilgai veikiamos erozijos, kraštovaizdis tampa tarsi trimatis laiko žemėlapis. Kartais tam nereikia nei gilių gręžinių, nei laboratorijų, nes istorija perskaitoma plika akimi, žiūrint į kalno šlaitą.

  • Šventa islamo kalno paslaptis: po Džabal Tovru slypi uolienos, menančios 800 mln. metų

    Šventa islamo kalno paslaptis: po Džabal Tovru slypi uolienos, menančios 800 mln. metų

    Džabal Tovras Saudo Arabijoje musulmonams yra itin reikšminga vieta: čia esantis urvas siejamas su pranašo Mahometo ir Abu Bakro slėpimusi hidžros metu 622 metais, keliaujant iš Mekos į Mediną. Tačiau pastaruoju metu dėmesį traukia ne tik religinė istorija, bet ir tai, ką gali pasakoti pats kalnas.

    Geologų vertinimu, Džabal Tovrą sudarančios uolienos gali priklausyti vadinamajam Arabijos skydui – senovinei geologinei sričiai, dengiančiai didelę vakarinės Arabijos pusiasalio dalį. Šį regioną daugiausia sudaro prekambro laikotarpio magminės ir metamorfinės uolienos, susiformavusios gerokai anksčiau nei atsirado šiandien atpažįstami kraštovaizdžiai.

    Skaičiuojama, kad granitai, iš kurių sudaryta dalis masyvo, galėjo pradėti formuotis maždaug prieš 800 mln. metų, giliai po Žemės paviršiumi. Tuo metu vykę magmos procesai ir tektoninių plokščių judėjimas formavo jaunas žemynų struktūras, o dabartinė reljefo išvaizda dar neegzistavo.

    Svarbu pabrėžti, kad uolienų amžius nėra tas pats, kas paties kalno amžius. Granitas galėjo susidaryti šimtus milijonų metų anksčiau, o į paviršių patekti gerokai vėliau dėl erozijos ir tektoninio iškilimo, kai nuo viršaus buvo nuardyti jaunesni sluoksniai.

    Norint tiksliai patvirtinti amžių, būtini laboratoriniai tyrimai, ypač cirkono kristalų datavimas urano ir švino metodu. Cirkonuose būna urano priemaišų, kurios laikui bėgant skyla į šviną, o šių elementų santykis leidžia itin tiksliai nustatyti, kada mineralas kristalizavosi ir kada susiformavo uoliena.

    Kol kas dalis skaičiavimų remiasi platesnio Arabijos skydo tyrimais, todėl be tiesioginių mėginių iš Džabal Tovro neįmanoma galutinai pasakyti, ar visas masyvas vienodai senas. Vis dėlto požymių, kad šioje vietoje gali slūgti vienos seniausių Arabijos pusiasalio uolienų, mokslininkams netrūksta.

    Jei hipotezės pasitvirtintų, Džabal Tovras būtų išskirtinis dvigubos reikšmės objektas: vieniems tai svarbus islamo istorijos simbolis, kitiems – natūralus archyvas, leidžiantis atsekti procesus, vykusius Žemėje dar gerokai iki žmonijos atsiradimo. Tolesni tyrimai galėtų padėti tiksliau suprasti Arabijos skydo raidą ir geologinius mechanizmus, formavusius dabartinį Arabijos pusiasalį.

  • Vokietijoje rastas suakmenėjęs miškas atvėrė 300 mln. metų paslaptį: mokslininkai liko apstulbę

    Vokietijoje rastas suakmenėjęs miškas atvėrė 300 mln. metų paslaptį: mokslininkai liko apstulbę

    Šiaurinėje Tiuringijoje Vokietijoje tiriami suakmenėję medžių kamienai mokslininkams tapo išskirtine geologine laiko kapsule. Münsterio universiteto geologo Steffeno Trümperio vadovaujama komanda nustatė, kad šie medžiai augo maždaug prieš 300 milijonų metų, kai dabartinės Vokietijos teritorija buvo arčiau pusiaujo.

    Radavietė žinoma nuo XVIII amžiaus, o kai kurie išlikę kamienai siekia iki 20 metrų ilgį. Tyrėjų teigimu, tai buvo tropinių miškų liekanos, augusios superkontinente Pangėjoje, o vėliau palaidotos upių atneštų nuosėdų sluoksniuose.

    Kaip medis virto mineralu

    Fosilizacijos metu medienos audinius palaipsniui pakeitė mineralai, o ypač svarbų vaidmenį atliko kvarcas. Būtent jis įsiskverbė į medžio struktūrą ir laikui bėgant pakeitė pirminę organinę medžiagą, išsaugodamas mikroskopines detales.

    Analizuodami skirtingas kvarco „kartas“ mokslininkai aptiko penkis nuoseklius mineralizacijos etapus. Šie etapai apėmė maždaug 200 milijonų metų laikotarpį nuo vėlyvojo karbono iki ankstyvosios kreidos, o įvertinus vėlesnį uolienų iškilimą, bendras įrašas siekia apie 300 milijonų metų.

    Mikroskopinės kapsulės su temperatūra ir slėgiu

    Vienas svarbiausių atradimų buvo skysčių inkliuzai, įstrigę kvarco kristaluose. Jie išsaugojo informaciją apie sąlygas, kuriomis formavosi mineralas, įskaitant temperatūrą, slėgį ir tirpalų sudėtį.

    Tyrimai parodė, kad tam tikru metu suakmenėjusios medienos fragmentai buvo atsidūrę maždaug 3–5,5 kilometro gylyje, kur temperatūra siekė apie 160–240 laipsnių Celsijaus. Tokie duomenys leidžia atkurti ne tik fosilizacijos eigą, bet ir regiono tektoninę bei terminę istoriją.

    Kodėl tai svarbu geologijai

    Norėdami perskaityti šį ilgaamžį „įrašą“, tyrėjai taikė kelis geocheminius ir mineraloginius metodus, įskaitant kvarco katodoliuminescencinę analizę, skysčių inkliuzų tyrimus, deguonies ir silicio izotopų analizę, Ramanų termometriją bei U–Pb datavimą tiesiogiai mineralų mėginiuose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad suakmenėjusi mediena aptinkama daugelyje pasaulio geologinių formacijų, todėl panašūs tyrimai ateityje gali padėti atkurti ir kitų regionų raidos istoriją. Vis dėlto šis atvejis laikomas išskirtiniu, nes iki šiol suakmenėjusioje medienoje nebuvo taip aiškiai dokumentuota tokia ilga ir daugiaetapė mineralizacijos seka.

    Studijos autoriai nurodo, kad net nedidelis suakmenėjusios medienos fragmentas gali saugoti signalus apie senovinius temperatūros pokyčius, skysčių cirkuliaciją ir tektoninius procesus. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Scientific Reports“.

  • Kas vyksta po Havajais: mokslininkai rado, kad Žemės mantijos „karštasis taškas“ kaista

    Kas vyksta po Havajais: mokslininkai rado, kad Žemės mantijos „karštasis taškas“ kaista

    Mokslininkai pastebi netikėtą reiškinį po Havajų salynu: giliai Žemės mantijoje esantis karštos medžiagos srautas per pastaruosius dešimtis milijonų metų, panašu, tapo karštesnis. Nauja analizė rodo, kad per maždaug 47 milijonus metų šio mantijos pluošto temperatūra galėjo padidėti iki maždaug 250 laipsnių Celsijaus.

    Šis rezultatas kelia klausimų dėl ilgai vyravusios prielaidos, kad Havajų „hotspotas“ laikui bėgant turėjo silpti. Havajai laikomi klasikiniu pavyzdžiu, kaip virš beveik stacionaraus šilumos šaltinio formuojasi vulkanų grandinė, kai Ramiojo vandenyno plokštė juda į šiaurės vakarus.

    Kaip susidarė Havajų vulkanų grandinė

    Per milijonus metų taip susiformavo apie 3 500 kilometrų ilgio grandinė, apimanti dešimtis vulkanų nuo seniausių povandeninių kalnų iki dabartinių Havajų salų. Tokią seką paprastai aiškina mantijos pluoštas, kuris iš didelių gylių atneša karštą medžiagą, maitinančią magmos susidarymą.

    Nauji duomenys rodo priešingą kryptį: vietoje laipsniško vėsimo fiksuojamas kaitimas. Tai svarbu ne tik Havajams, bet ir bendrai tam, kaip mokslas supranta vulkaninių salų kilmę ir procesus Žemės gelmėse.

    Ką parodė uolienų ir dugno žemėlapių analizė

    Tyrėjai analizavo olivino turinčių bazaltų mėginius iš 16 Havajų vulkanų. Šių uolienų cheminė sudėtis padeda atkurti, kokiomis sąlygomis ir kokioje temperatūroje giliai mantijoje formavosi pirminė magma.

    Tuomet geocheminiai duomenys buvo sugretinti su naujesniais vandenyno dugno žemėlapiais, leidusiais tiksliau įvertinti atskirų vulkanų apimtį. Tam buvo pritaikytas geotermometras, kuris padeda apskaičiuoti magmos formavimosi temperatūrą pagal uolienų sudėtį.

    Kodėl kai kurie ugnikalniai milžiniški

    Didžiausia staigmena buvo ryšys tarp mantijos medžiagos temperatūros ir susiformuojančių vulkanų dydžio. Komanda tikrino kelias galimas priežastis, kodėl vieni Havajų vulkanai išliejo milžiniškus lavos kiekius, o kiti liko santykinai nedideli.

    Buvo vertinami litosferos storio pokyčiai, magmos šaltinio cheminė sudėtis, Ramiojo vandenyno plokštės judėjimo greičio kaita ir paties mantijos pluošto temperatūra. Tyrimo išvada tokia, kad stebimą skirtumą geriausiai paaiškina būtent temperatūros pokyčiai, o ne kiti veiksniai.

    „Duomenys rodo, kad Havajų mantijos pluoštas ne silpo, o tapo karštesnis, ir tai tiesiogiai susiję su vulkanų mastu“, – teigiama tyrimo išvadų interpretacijoje.

    Analizė taip pat rodo, kad kaitimas vyko ne tolygiai: per pastaruosius 47 milijonus metų fiksuojamos dvi aiškesnės šilimo bangos. Pirmoji siejama su laikotarpiu prieš maždaug 14–20 milijonų metų, o antroji, prasidėjusi maždaug prieš 6 milijonus metų, siejama su šiandieninių Havajų salų ir aktyvių vulkanų, tokių kaip Kīlauea ir Mauna Loa, formavimusi.

    Mokslininkų vertinimu, tai leidžia įtarti, kad prie Žemės branduolio ir mantijos ribos vyksta procesai, kurių poveikis paviršiui gali būti didesnis, nei manyta anksčiau. Tokie rezultatai gali keisti tai, kaip aiškinama mantijos dinamika ir ilgalaikė vulkaninių „hotspotų“ evoliucija.

  • Kinijoje aptiktas 385 mln. metų gintaras keičia teorijas: mokslininkai suabejojo, kam reikėjo dervos

    Kinijoje aptiktas 385 mln. metų gintaras keičia teorijas: mokslininkai suabejojo, kam reikėjo dervos

    Mokslininkai Kinijos šiaurės vakaruose aptiko, kaip teigiama, seniausią iki šiol žinomą gintarą. Jo amžius siekia apie 385 milijonus metų, tad jis yra maždaug 150 milijonų metų senesnis už pirmuosius dinozaurus ir gerokai senesnis už daugumą iki šiol tirtų gintaro radinių.

    Radavietė užfiksuota anglies kloduose, o pats radinys nėra didelis gabalas, kaip dažnai įsivaizduojama, bet šimtai mikroskopinių suakmenėjusios dervos fragmentų. Jie priskiriami vidurinio devono laikotarpiui, kai gyvybė sausumoje dar tik sparčiai kūrėsi ir ekosistemos tapo vis sudėtingesnės.

    Kas pasikeičia dėl šio radinio?

    Iki šiol seniausiu gintaru laikyti pavyzdžiai buvo maždaug 65 milijonais metų „jaunesni“. Nauji duomenys rodo, kad augalai dervą pradėjo gaminti daug anksčiau, nei manyta, o tai koreguoja supratimą apie sausumos augalų evoliuciją ir jų biocheminių procesų raidą.

    Gintaras laikomas išskirtine gamtos laiko kapsule, nes jaunesniuose jo sluoksniuose neretai išlieka puikiai išsilaikiusių vabzdžių, augalų dalių ar kitų organizmų pėdsakų. Šį kartą fragmentai tokių intarpų neturi, tačiau jų cheminė sudėtis suteikė reikšmingų įžvalgų apie ankstyvą dervos kilmę.

    Derva galėjo atsirasti ne dėl vabzdžių

    Šiuolaikiniams medžiams derva pirmiausia yra apsauginė priemonė: ji užsandarina pažeidimus, padeda stabdyti infekcijas ir atbaido kenkėjus. Ilgą laiką vyravo prielaida, kad dervos gamyba evoliuciškai sustiprėjo reaguojant į vabzdžius, mintančius augalais.

    Tačiau devono laikotarpiu vabzdžiai tik pradėjo užkariauti sausumą ir dar nebuvo tokie reikšmingi augalų „priešai“, kaip vėlesniais geologiniais etapais. Dėl to mokslininkai kelia versiją, kad ankstyvoji derva galėjo būti susijusi su apsauga nuo aplinkos stresų, grybelinių infekcijų ar mechaninių pažeidimų.

    Ką parodė cheminė analizė?

    Nors radiniai labai smulkūs, jų cheminiai tyrimai parodė, kad dar devono augalai galėjo turėti pažangius biocheminius kelius, leidusius gaminti sudėtingas dervas. Kitaip tariant, šios „cheminės gynybos“ užuomazgos galėjo formuotis dešimtimis milijonų metų anksčiau, nei rodė ankstesni paleobotanikos duomenys.

    Šis atradimas taip pat padeda tiksliau rekonstruoti ankstyvąsias sausumos ekosistemas. Viduriniame devone dominavo primityvūs miškai ir augalų bendrijos, sparčiai formavosi dirvožemiai, keitėsi sąveikos tarp augalų, grybų ir pirmųjų sausumos gyvūnų, o klimatas ir atmosfera buvo kitokie nei šiandien.

    Mokslininkai pabrėžia, kad suakmenėjusi derva išlieka vienu vertingiausių biologinės praeities archyvų. Net ir be išlikusių organizmų intarpų, tokie radiniai leidžia nustatyti, kada atsirado dervos gamybos mechanizmai ir kaip jie galėjo paveikti vėlesnę sausumos gyvybės raidą.

  • Meteoritai brangesni už auksą: už gramą kolekcionieriai moka iki 5 000 eurų

    Meteoritai seniai laikomi vienais vertingiausių kolekcionavimo objektų ir kartu svarbia mokslo medžiaga. Retesnių egzempliorių kainos už gramą gali keliasdešimt kartų viršyti aukso vertę, o įtaką daro ne vien estetika, bet ir kilmė.

    Specialistai pabrėžia, kad meteoritų rinka labai nevienoda: paprastesni, dažniau aptinkami akmeniniai meteoritai kainuoja palyginti nedaug, o itin reti gabalai gali būti vertinami iki maždaug 5 000 eurų už gramą. Tokie skaičiai pasiekiami tada, kai radinys yra išskirtinės kilmės, puikiai išsilaikęs ir turi patikimai patvirtintą autentiškumą.

    Ką lemia meteoritų kaina?

    Didžiausią kainą paprastai pasiekia meteoritai, kurių cheminė sudėtis ir struktūra suteikia mokslinę vertę, o taip pat tie, kurie yra ypač reti rinkoje. Labai svarbus ir radinio būklės faktorius: kuo mažiau jis suiręs, oksidavęsis ar mechaniškai pažeistas, tuo didesnė tikimybė, kad jo vertė bus aukšta.

    Ypatingo kolekcininkų dėmesio sulaukia meteoritai, siejami su Mėnuliu ar Marsu, nes tokie pavyzdžiai aptinkami itin retai. Tokios kilmės mėginiai dažniausiai parduodami su išsamia dokumentacija, nes be aiškios ekspertizės rinka į tokius teiginius žiūri skeptiškai.

    Kaip atpažinti meteoritą?

    Vienas dažniausių požymių, minimas specialistų, yra tamsi lydimosi pluta, susiformuojanti meteoritui skrendant per atmosferą. Taip pat meteoritai dažnai būna neįprastai sunkūs, palyginti su panašaus dydžio įprastomis Žemės uolienomis, o jų paviršiuje gali matytis būdingi įdubimai ir vagelės.

    Vis dėlto vien išvaizdos neužtenka, nes nemažai žemiškų uolienų ar pramoninių šlakų gali atrodyti panašiai. Radus įtartiną akmenį, patikimiausias kelias yra kreiptis į ekspertus, pavyzdžiui, į universitetų geologijos padalinius ar meteoritų tyrėjus, kurie gali patvirtinti kilmę laboratoriniais tyrimais.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didelė kaina dažniausiai prasideda nuo patikimos identifikacijos: be jos net ir iš pirmo žvilgsnio įspūdingas radinys kolekcionierių rinkoje vertinamas atsargiai. Todėl prieš bandant parduoti ar įsigyti meteoritą svarbiausia užsitikrinti aiškią kilmę ir dokumentus.

  • Tutanchamono kape rado keistą skarabėjų: mokslininkai atskleidė jo kosminę kilmę

    Tutanchamono kape rado keistą skarabėjų: mokslininkai atskleidė jo kosminę kilmę

    Tutanchamono kape rastas gelsvas skarabėjus, įkomponuotas į jauną faraoną puošusį pektoralą, vėl atsidūrė mokslininkų dėmesio centre. Nors internete kartais skamba fantazijos apie ateivius, tyrėjai pabrėžia, kad radinio paslaptis glūdi geologijoje ir kosminiuose procesuose.

    Jau seniai nustatyta, kad papuošalas pagamintas iš vadinamojo Libijos dykumos stiklo, aptinkamo Vakarų Egipte ir Rytų Libijoje. Tai beveik gryna silicio dioksido masė, susidariusi ekstremaliose temperatūrose, kurios įprastiems Žemės procesams pasiekti sunkiai įmanomos.

    Geologiniai duomenys rodo, kad ši medžiaga susiformavo maždaug prieš 29 milijonus metų. Tačiau ilgą laiką nebuvo aišku, ar ją sukūrė tiesioginis meteorito smūgis, ar galingas kosminio kūno sprogimas atmosferoje, panašus į Tunguskos įvykį, tik nepalyginamai stipresnis.

    Užuomina iš mikroskopinio kristalo

    Naujausiuose tyrimuose viename Libijos dykumos stiklo fragmentų aptiktas mikroskopinis cirkonio kristalas. Nors jo dydis mažesnis nei milimetras, jis tapo svarbiu raktu aiškinantis, kokiomis sąlygomis lydėsi ir staigiai vėso smėlis.

    Analizės parodė, kad cirkonis susiformavo esant itin aukštai temperatūrai ir atšalo labai greitai. Tokia struktūra būdinga staigiems, didelės energijos įvykiams, kai medžiagos kristalizuojasi ne pusiausvyros sąlygomis.

    Retas mineralas rodo smūgį

    Dar svarbesni laikomi ankstesni to paties stiklo tyrimai, kai cirkoniuose aptikta reidito pėdsakų. Reiditas yra itin reta cirkonio atmaina, susidaranti tik esant milžiniškam slėgiui, kylančiam per kosminio kūno smūgį.

    Toks požymis stiprina versiją, kad Libijos dykumos stiklas greičiausiai atsirado po tiesioginio meteorito ar kito kosminio objekto smūgio į Žemės paviršių, o ne vien nuo sprogimo atmosferoje. Vis dėlto galutinis atsakymas dar nepadėtas.

    Kodėl nerandamas krateris?

    Didžiausia mįslė išlieka ta pati: jeigu smūgis buvo, kur krateris? Mokslininkai svarsto, kad per milijonus metų jį galėjo sunaikinti erozija, užkloti nuosėdos arba įvykis galėjo palikti mažiau akivaizdžių geologinių pėdsakų, nei tikimasi iš klasikinio scenarijaus.

    Ši istorija rodo, kaip archeologiniai lobiai kartais atveria langą ne tik į senovės civilizaciją, bet ir į gilią Žemės bei Saulės sistemos praeitį. Tutanchamono papuošalas tampa priminimu, kad kai kurios didžiausios paslaptys slypi mikroskopiniuose mineralų grūdeliuose.

  • 300 metų aidėję Senekos ežero sprogimai JAV: mokslininkai pagaliau nustatė metano šaltinį

    Niujorko valstijoje esantis Senekos ežeras daugiau nei tris šimtmečius garsėjo paslaptingais dundesiais, kuriuos vietiniai prilygindavo patrankų šūviams. Šie garsai buvo fiksuojami dar XVIII amžiuje ir tapo regiono legenda, o jų kilmė ilgą laiką liko neaiški.

    Senekos ežero reiškinys, dažnai vadinamas Senekos patrankomis, per laiką apaugo įvairiais aiškinimais. Nuo dvasinių pasakojimų iki spėlionių apie karinius bandymus ar kitus retus gamtos procesus, tačiau patikimų įrodymų, kas sukelia staigius trenksmus, nebuvo.

    Mokslininkų komanda, tyrusi ežerą hidrolokacijos ir dugno žemėlapio sudarymo metodais, ežero dugne aptiko didelį skaičių įdubų. Tyrėjai skelbė užfiksavę 144 kraterius, kurių gylis siekia apie 9 metrus, o skersmuo vietomis išauga iki 120 metrų.

    Vandens ir dugno nuosėdų mėginių analizė parodė po nuosėdomis susikaupusias metano ir kitų dujų sankaupas. Tai sustiprino hipotezę, kad paslaptingų garsų priežastis susijusi ne su paviršiaus reiškiniais, o su periodiškais dujų proveržiais iš gelmės.

    Pagal tyrėjų aiškinimą, metanas laikui bėgant kaupiasi po nuosėdų sluoksniais, kol slėgis pasiekia ribą. Tuomet dujos staiga prasiveržia, suformuodamos didelius burbulus, kurie kylant sukelia smūgines bangas ir girdimą dundesį.

    Krateriai ežero dugne laikomi šių „dujų išsiveržimų“ pėdsakais. Kitaip tariant, tai ne vienkartinis incidentas, o ilgą laiką pasikartojantis geologinis ir cheminis procesas, galintis pasireikšti nereguliariais intervalais.

    Senekos ežeras yra vienas giliausių vadinamųjų Finger Lakes ežerų, o jo forma ir gylis, mokslininkų vertinimu, gali veikti kaip natūralus rezonatorius. Dėl to garsas sustiprėja ir kartais sklinda gerokai toliau nei ežero pakrantės zona.

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks paaiškinimas svarbus ne tik legendai išsklaidyti. Metano išsiskyrimas vandens telkiniuose yra aktuali klimato ir saugos tema, nes metanas yra šiltnamio efektą sukelianti duja, o staigūs dujų proveržiai kai kuriose pasaulio vietose gali kelti riziką.

    Vis dėlto Senekos ežero atveju reiškinys, sprendžiant iš turimų duomenų, nėra laikomas tiesiogine grėsme gyventojams. Be to, pastaraisiais metais pranešimų apie itin garsius dundesio epizodus pasitaikė rečiau, todėl mokslininkai neatmeta, kad aktyvumas gali svyruoti dėl kintančių gamtinių sąlygų.