Tag: Geologija

  • Tyrimas: prieš 2,5 mlrd. metų Žemėje įvyko lūžis, priartinęs tektoniką prie šiandieninės

    Tyrimas: prieš 2,5 mlrd. metų Žemėje įvyko lūžis, priartinęs tektoniką prie šiandieninės

    Plokščių tektonika – vienas svarbiausių procesų, formuojančių Žemę: ji kelia kalnus, stumdo žemynus, maitina vulkanizmą ir leidžia plutos medžiagai grįžti į planetos gelmes. Vis dėlto mokslininkai iki šiol ginčijosi, kada tokia sistema pradėjo veikti panašiai kaip šiandien.

    Dabar Curtin universiteto tyrėjų komanda pateikė argumentų, kad ryškus lūžis įvyko maždaug prieš 2,5 milijardo metų. Kaip skelbiama žurnale „Proceedings of the Royal Society A“, išvados padarytos išanalizavus švino izotopų „parašus“ tūkstančiuose uolienų mėginių, apimančių beveik 4 milijardus metų Žemės istorijos.

    Mokslininkai pasirinko švino izotopus, nes jų proporcijos gali atskleisti uolienų medžiagos kilmę ir jos virtimus per geologinį laiką. Tokie cheminiai signalai leidžia atsekti labai senus plutos fragmentus ir suprasti, kaip jie prisidėjo prie vėliau susidariusių uolienų.

    Analizė parodė, kad atskiros itin senos plutos „atsargos“ egzistavo jau maždaug prieš 4–3,7 milijardo metų ir daugiau nei milijardą metų dalyvavo formuojantis magminėms uolienoms. Tačiau vėliau šis senovinis signalas geologiniame įraše beveik išnyko – tai tyrėjai sieja su efektyvesniu plutos „perdirbimu“ ir platesnio masto uolienų medžiagos pernaša.

    Kas pasikeitė prieš 2,5 mlrd. metų?

    Ypač išsiskyrė laikotarpis tarp maždaug 2,75 ir 2,63 milijardo metų. Uolienose, senesnėse nei 2,5 milijardo metų, būdingas izotopinis signalas pasikartodavo ne kartą, tačiau vėliau praktiškai dingo iš prieinamų geologinių duomenų.

    Svarbu tai, kad tyrėjai šio dėsningumo neaptiko ir tuomet, kai į analizę įtraukė tūkstančius mėginių. Jų vertinimu, toks staigus cheminio „parašo“ išnykimas vargu ar gali būti atsitiktinis – greičiau rodo esminį Žemės plutos veikimo pasikeitimą.

    Iki šio lūžio dalis pačios seniausios plutos galėjo ilgai išlikti netoli paviršiaus, kartotinai lydytis ir tapti žaliava naujoms uolienoms. Vėliau plutos perdirbimo procesai, kaip teigiama, tapo žymiai našesni, todėl itin seni plutos fragmentai vis rečiau patekdavo į naujai susidarančias formacijas.

    Artėjimas prie šiuolaikinės tektonikos

    Šį virsmą autoriai interpretuoja kaip perėjimą prie geodinaminių procesų, labiau panašių į dabartinę plokščių tektoniką. Tačiau jie pabrėžia: tai nereiškia, kad lygiai prieš 2,5 milijardo metų Žemėje „staiga“ pradėjo judėti visos plokštės taip, kaip matome šiandien.

    Labiau tikėtina, kad vyko reikšminga, bet laipsniška besivystančios sistemos transformacija. Tokia interpretacija svarbi ne tik Žemės istorijai suprasti, bet ir bandant aiškinti, kuo mūsų planeta skiriasi nuo kitų uolinių dangaus kūnų.

    Tyrime primenama, kad Žemė išsiskiria aktyvia plokščių tektonika, o panašaus masto reiškinio šiuo metu nestebime nei Marse, nei Veneroje. Todėl aiškesnis supratimas, kada įsijungė šiuolaikiškesnis plutos „perdirbimo“ mechanizmas, gali padėti atsakyti, kodėl Žemė išvystė tokį sudėtingą geologinį „variklį“ ir kaip jis paveikė jos tolesnę evoliuciją.

  • Mokslininkai sieja lūžį prieš 2,5 mlrd. metų su plokščių tektonikos „įsijungimu“ Žemėje

    Maždaug prieš 2,5 milijardo metų Žemėje galėjo įvykti esminis lūžis, pakeitęs tai, kaip formuojasi žemynai. Mokslininkai teigia aptikę požymių, kad būtent tuo metu galėjo „įsijungti“ plokščių tektonika – procesas, be kurio planetos paviršius šiandien atrodytų visai kitaip.

    Tokia išvada grindžiama senovinių uolienų chemine „pirštų atspaudo“ analize: tyrėjai peržiūrėjo daugiau kaip 1 200 mėginių iš skirtingų pasaulio regionų ir ieškojo, kada geologiniame įraše atsiranda aiškus pokytis. Apie tai rašo „The Conversation“.

    Plokščių tektonika – tai milžiniškų Žemės plutos plokščių judėjimas, lemiantis kalnų susidarymą, žemės drebėjimus, vandenynų bei žemynų kontūrų kaitą. Ilgainiui ji taip pat siejama su klimato reguliavimu ir kitais procesais, kurie daro planetą tinkamesnę gyvybei.

    Vis dėlto ilgą laiką nebuvo aišku, kada šis mechanizmas prasidėjo: ar jis veikė visą Žemės 4,5 milijardo metų istoriją, ar startavo vėliau. Užduotį apsunkina tai, kad tektonika pati „sunaikina įrodymus“ – senos plutos dalys panyra į mantiją, o iškilę kalnai eroduojami, todėl ankstyvojo laikotarpio pėdsakai išlieka fragmentiškai.

    Cheminis „pirštų atspaudas“ uolienose

    Tyrime dėmesys sutelktas į tai, kaip susidaro nauja žemyninė pluta. Ji ne visada formuojasi vien iš šviežios magmos – neretai ji atsiranda lydantis senesnėms, jau egzistuojančioms uolienoms, o toks procesas palieka ilgai išliekantį cheminį pėdsaką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kai kuriuose mineraluose toks pėdsakas gali išlikti beveik nepakitęs milijardus metų. Būtent dėl to įmanoma lyginti labai senas ir vėlesnes uolienas bei ieškoti lūžio momento.

    Analizuoti mėginiai apėmė beveik keturių milijardų metų laikotarpį ir buvo surinkti iš senųjų žemyninių masyvų Australijoje, Afrikoje, Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Dalį uolienų tyrėjai analizavo patys, kitą dalį sudarė ankstesnių mokslinių darbų duomenys.

    Staigus signalas išnyksta prieš 2,5 mlrd. metų

    Ryškiausias rezultatas – aiškus skirtumas tarp labai senų ir „jaunesnių“ uolienų. Uolienos, senesnės nei maždaug 2,5 milijardo metų, turėjo cheminę žymę, rodančią itin seną žemyninės plutos „rezervuarą“, susiformavusį maždaug prieš keturis milijardus metų.

    Tačiau maždaug prieš 2,5 milijardo metų ši žymė, pasak tyrėjų, staiga dingsta. Peržiūrėjus šimtus vėlesnio amžiaus uolienų, tokio paties „pirštų atspaudo“ nebeaptikta.

    Tyrėjų interpretacija – tai galėjo reikšti planetos „persitvarkymą“: iki tol žemyninė pluta galėjo formuotis daugiausia nuolat perlydant tą pačią labai seną medžiagą, o vėliau pradėjo vyrauti mišresnis „senos ir naujos“ kilmės medžiagos derinys.

    Kodėl tai siejama su tektonikos pradžia

    Tokį pokytį autoriai sieja su procesu, primenančiu šiandieninę plokščių tektoniką: plokščių sandūrose mantijos medžiaga kyla į viršų ir sudaro naują plutą, tuo pat metu perdirbama ir senesnė pluta. Jei toks mechanizmas pradėjo veikti, senosios cheminės žymės galėjo „praskiesti“ arba išnykti.

    Mokslininkai pažymi, kad tuo pačiu laikotarpiu geologiniuose įrašuose aptinkama ir daugiau didelių pokyčių: fiksuojami uolienų chemijos skirtumai, galimi plutos storio ir sudėties pokyčiai, o ši era siejama ir su pirmųjų superžemynų formavimosi etapais.

    Vis dėlto, net jei duomenys rodo aiškų lūžio tašką, lieka atviras klausimas, kas tiksliai galėjo „pajudinti“ tektoninį variklį. Tyrėjai pabrėžia, kad jų rezultatai yra dar viena dėlionės dalis, padedanti tikslinti, kada Žemė įgijo šiuolaikinę geodinamiką.

    Nors tai – gili geologinė praeitis, tokie atradimai svarbūs ir šiandien: jie padeda suprasti, kodėl Žemė tapo išskirtinė tarp uolinių planetų ir kokie ilgalaikiai procesai galėjo sudaryti sąlygas sudėtingai gyvybei atsirasti.

  • Bahamuose aptikta „Bimini kelio“ formacija: Atlantidos hipotezė susiduria su geologų išvadomis

    Bahamuose aptikta „Bimini kelio“ formacija: Atlantidos hipotezė susiduria su geologų išvadomis

    Netoli Bahamų Biminio salos dugne jau kelis dešimtmečius intriguoja neįprasta akmeninė struktūra, primenanti grįstą kelią ar masyvios statybos liekanas. Ji vadinama „Bimini keliu“ ir vis dar kelia ginčus: ar tai žmogaus rankų darbas, ar gamtos suformuotas reiškinys.

    Formacija yra prie Alice Town, Bimini saloje, ir driekiasi maždaug 800 metrų. Akmeniniai blokai guli 5–6 metrų gylyje, o kai kurie jų siekia iki 4 metrų ilgio.

    Reguliariai šalia suguldyti stačiakampiai ir apvalintų formų luitai daugeliui priminė sąmoningai sudėliotas plokštes. Būtent dėl šio „tvarkingo“ vaizdo nuo pat atradimo 1968 metais pasigirdo spėlionių, kad tai galėtų būti senovinės žmonių veiklos pėdsakai.

    Vis dėlto iki šiol nėra patikimų archeologinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog struktūra buvo sukurta žmogaus. Tyrėjams nepavyko rasti nei įrankių, nei akmens apdirbimo žymių, nei artefaktų, kurių būtų tikimasi šalia tokio masto statinio.

    Atlanto legendos šešėlis

    Viena garsiausių versijų „Bimini kelią“ sieja su Atlantida – legendine sala, apie kurią rašė Platonas. Šios hipotezės šalininkai teigia, kad akmenų blokai galėjo būti nuskendusio miesto, uosto ar susisiekimo sistemos dalis.

    Pasakojimą dar labiau išpopuliarino Edgaras Cayce’as – JAV mistikas, kuris dar ketvirtajame dešimtmetyje prognozavo, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje netoli Biminio esą bus atrasta Atlantidos pėdsakų. Sutapimas su 1968 metų radiniu iki šiol dažnai minimas sensacinguose pasakojimuose.

    Ką aiškina geologai

    Dauguma geologų „Bimini kelią“ laiko natūralios kilmės dariniu. Aiškinama, kad jį sudaro susicementavęs smėlis, ilgainiui virtęs kalkakmeniu – procesas būdingas tropinių pakrančių zonoms.

    Mechanizmas paprastas: vanduo, prisotintas kalcio karbonato, teka per smėlio ir kriauklių nuosėdas, o mineralai pamažu „suklijuoja“ grūdelius į kietą uolienos sluoksnį. Erozija ir bangavimas tokį sluoksnį gali suskaldyti į didelius, kartais stebėtinai taisyklingus blokus, kurie iš šono primena plokščių grindinį.

    Jūros lygio pokyčiai dar labiau sustiprina iliuziją: buvusios pakrantės formacijos gali atsidurti po vandeniu, todėl atrodo tarsi nuskendęs statinys. Tokius argumentus papildo ir geologinių mėginių analizės, rodančios vidinių uolienos sluoksnių sandarą, būdingą vientisai susiformavusiai struktūrai.

    Ką rodo datavimas

    Tyrimuose minima, kad uolienoje rastų kriauklių fragmentų datavimas rodo maždaug 2 000–4 000 metų amžių. Kartu pabrėžiama svarbi detalė: pati uoliena galėjo susiformuoti vėliau nei organinė medžiaga, pagal kurią atliktas datavimas.

    Dėl to „Bimini kelias“ ir toliau išlieka pavyzdžiu, kaip gamtiniai procesai gali sukurti formas, primenančias žmogaus statinius. O kol neatsiras naujų, patikimų archeologinių įrodymų, Atlantidos versija greičiau liks įdomia legenda nei moksliškai pagrįsta išvada.

  • Mokslininkai paaiškino, kodėl Didžiajame kanjone „dingęs“ daugiau nei 1 mlrd. metų uolienų

    Didžiojo kanjono šlaituose geologus seniai glumina milžiniška „tuščia“ Žemės istorijos atkarpa: daugiau nei 1 mlrd. metų laikotarpis, kurio pėdsakų uolienų sluoksniuose tiesiog nėra. Dabar mokslininkai pateikė naują paaiškinimą, kodėl taip nutiko.

    Kaip rašoma „Nature“ paskelbtame tyrime, atsakymas gali slypėti giliai po mūsų kojomis – Žemės mantijoje. Tyrėjų modelis rodo, kad lėta, šilumos varoma mantijos cirkuliacija tam tikru laikotarpiu kėlė žemynus aukštyn, o tai skatino intensyvią eroziją.

    Didžiajame kanjone šis reiškinys matomas itin aiškiai: labai seni metamorfiniai ir magminiai uolienų sluoksniai, susidarę prieš maždaug 1,7 mlrd. metų, guli tiesiai po daug jaunesnėmis nuogulinėmis uolienomis, nusėdusiomis prieš maždaug 500 mln. metų. Tarp jų trūksta maždaug 1,2 mlrd. metų geologinio „įrašo“ – tai vadinamoji Didžioji neatitiktis (angl. Great Unconformity).

    Šis dingęs laikotarpis svarbus ir todėl, kad jis apima laiką prieš Kambro sprogimą ir jo metu, kai Žemėje įvyko didžiulis gyvybės įvairovės šuolis. Be to, panašios spragos aptinkamos ne tik JAV, bet ir Šiaurės Amerikoje plačiau, Baltijos regione Europoje bei šiaurinėje Kinijoje.

    Kas, pasak modelio, vyko su žemynais?

    Naujajame tyrime teigiama, kad mantijos judėjimas galėjo iškelti tris dideles teritorijas – Šiaurės Ameriką, Baltiką ir Šiaurės Kiniją – tuo metu, kai formavosi Didžioji neatitiktis. Iškilimas sudarė sąlygas uolienoms būti intensyviai ardomoms, o susidarančios nuosėdos galėjo būti nuplaunamos nuo žemynų į vandenyną.

    Svarbi detalė: modelis rodo, kad per pastaruosius 540 mln. metų šios teritorijos, priešingai, ėmė „leistis“ – t. y. vyko ne kilimas, o sėdimas. Tokiose sąlygose nuosėdoms lengviau kauptis ir sluoksniuotis žemynuose, o tai sutampa su geologiniais stebėjimais regionuose, kuriuose baigiasi Didžiosios neatitikties „spraga“.

    Tyrimo bendraautorius, Australijos Volongongo universiteto geologas Nicolas Flamentas „Live Science“ aiškino, kad komanda siekė nustatyti, kur mantijos procesai labiausiai galėjo prisidėti prie tokio masto uolienų įrašo praradimo – ir būtent šios trys teritorijos išsiskyrė kaip vietos, kur reiškinys žinomas esantis itin ryškus.

    Ne vienas veiksnys: svarstoma ir „Sniego gniūžtės“ Žemės hipotezė

    Didžiosios neatitikties kilmė iki šiol buvo karštų diskusijų objektas. Viena iš idėjų – kad labai stiprūs apledėjimo periodai, kartais vadinami „Sniego gniūžtės“ Žeme, galėjo „nušluoti“ nuosėdas nuo žemynų.

    Vis dėlto naujasis darbas siūlo, kad vien ledynų ar kitų ardančių veiksnių galėjo nepakakti. Pasak Flamento, jei mantija nebūtų sukūrusi reljefo nuolydžio – žemynų iškilimo – ledynams ir vandeniui būtų buvę sunkiau taip efektyviai gabenti nuosėdas žemyn ir pašalinti būtent tuos sluoksnius, kurių šiandien ir pasigendame.

    Ką tai gali reikšti gyvybės istorijai?

    Viskonsino universiteto Madisone geologas Shanan Petersas, kuris tyrime nedalyvavo, atkreipė dėmesį, kad Didžiąją neatitiktį tiksliau būtų vadinti ne „dingusia informacija“, o ženklu, atskleidžiančiu to meto planetos procesus. Pasak jo, uolienų įrašo nebuvimas gali parodyti, kokios sąlygos tuomet dominavo žemynuose ir vandenynuose.

    Peterso teigimu, tuo metu paviršiuje galėjo būti atidengtos kristalinės uolienos, kurios į jūras sparčiau išskyrė įvairius elementus, tarp jų – kalį, geležį, manganą ir anglį. Tokie pokyčiai galėjo turėti poveikį jūrų chemijai ir net prisidėti prie aplinkos, kurioje suklestėjo sudėtingesnės gyvybės formos.

    Pats Flamentas sutiko, kad geologiniai pokyčiai galėjo turėti toli siekiančių pasekmių: jie prisidėjo prie aplinkybių, kuriose vystėsi sudėtinga gyvybė. Tyrėjai pabrėžia, kad dar lieka klausimų, o geresni pasauliniai uolienų sluoksnių duomenys ateityje gali padėti tiksliau patikrinti modelio prognozes.

  • Australijos Nullarboro lygumoje išraižytų griovių paslaptis: juos paliko sugriuvę urvai

    Australijos Nullarboro lygumoje per daugybę kilometrų nusitęsiantys paslaptingi grioviai, panašu, nėra nei senų upių vagos, nei vėjo suformuotos įdubos. Naujas tyrimas rodo, kad tai – paviršiuje matomi milžiniškų, giliai po žeme buvusių urvų griūčių pėdsakai.

    Kaip „Live Science“ teigė vienas tyrimo autorių Matej Lipar, šie grioviai priminė vandens kanalus, tačiau staiga prasideda ir taip pat staiga baigiasi, todėl mokslininkai nusprendė aiškintis jų kilmę. Komanda, pasitelkusi skaitmeninius reljefo modelius, pirmiausia „paryškino“ vietovės formas, kad griovius būtų lengviau identifikuoti.

    Nullarboro lyguma – sausa, lygi, beveik be medžių pietų Australijos teritorija, susiformavusi prieš daugiau nei 14 milijonų metų. Rytiniame jos pakraštyje išskiriami penki panašia šiaurės–pietų kryptimi orientuoti grioviai: jie siekia nuo kelių iki daugiau nei 20 kilometrų ilgio, yra apie 100–500 metrų pločio ir maždaug 1–9 metrų gylio.

    Nors grioviai didžiuliai, būnant vietoje jų ne visada lengva pastebėti – reljefas itin lygus. Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymų, jog šias formas būtų sukūręs vėjas, o vandens versijai prieštarauja tai, kad nėra tarpusavyje susijusių upelių ar kitų požymių, būdingų upių slėniams.

    Kas slypi po grioviais

    Grioviams tirti pasitelkta elektrinės varžos tomografija – metodas, leidžiantis vertinti, kaip elektros srovė sklinda per gruntą, ir taip atskirti uolienas nuo nuosėdų. Rezultatai parodė, kad paviršiuje matomos įdubos yra tarsi viršutinė daug gilesnių struktūrų dalis – jos driekiasi daugiau nei 40 metrų žemyn.

    Šios ertmės užpildytos nuosėdomis: viršuje dominuoja smėlis, o giliau daugėja smulkesnių dalelių – dumblo ir molio. Tokia sandara, tyrėjų vertinimu, dera su urvų griūčių scenarijumi, kai į atsivėrusias erdves pamažu supustomos ar suteka nuosėdos.

    Komanda taip pat sulygino griovių vietą su žinomų urvų duomenų baze ir pastebėjo, kad kai kurios didelės, gilios olos išsidėsčiusios būtent griovių linijoje. Dalis jų pasiekiamos per smegduobes (dolinas), o požeminiai „koridoriai“ gali siekti šimtus metrų.

    Urvai galėjo formuotis prieš dešimtis milijonų metų

    Tyrėjų aiškinimu, urvų sistemos tikėtina formavosi porėtame karstiniame kalkakmenyje, kai požeminis vanduo tekėjo link pakrantės oligoceno (prieš 33,9–23 mln. metų) ir ankstyvojo mioceno (prieš 23–16 mln. metų) laikotarpiu. Ilgainiui urvų lubos silpo ir po truputį griuvo, o virš jų esantis sluoksnis sėdo, palikdamas negilias, bet ilgas įdubas paviršiuje.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad vietose, kur grioviai staiga baigiasi, po žeme gali būti urvų, kurie dar nėra sugriuvę. Tai reiškia, kad panašūs paviršiaus „randai“ gali tapti užuomina, kur ieškoti didelių, žmonių dar nematytų olų.

    Savo hipotezę mokslininkai tikrino ir praktiškai – jie nusileido į Clay Dam Cave urvą, kuris pasiekiamas per smegduobę viename iš griovių. Ten aptikti požymiai – įlinkę uolienų sluoksniai ir smėlingos nuosėdos – atitiko tai, ką rodė geofiziniai matavimai kitose vietose.

    Procesas, panašu, dar nesibaigė

    Pasak M. Liparo, tai, kad kai kurie grioviai yra „fragmentuoti“, leidžia įtarti, jog griūčių procesas gali būti tebevykstantis – ateityje gali pasitaikyti ir daugiau įgriuvų. Tyrimą papildomai įvertino ir nepriklausomi mokslininkai: Milano universiteto Žemės mokslų specialistas Andrea Zerboni pastebėjo, kad duomenys įtikinamai rodo laipsnišką senųjų požeminių ertmių griūtį kaip tikėtiną šių linijinių įdubų paaiškinimą.

    Toks atradimas gali būti naudingas ir kitur – panašių paviršiaus formų esą aptinkama kai kuriose Arabijos pusiasalio dykumose, kur jos siejamos su sugriuvusių urvų tinklais. Be to, mokslininkai svarsto, kad įžvalgos gali būti aktualios ir aiškinant panašias pailgas įdubas Marse, kurios neretai laikomos sugriuvusiais lavos tuneliais.

    Tyrimas paskelbtas 2026 metų rugsėjo 17 dieną žurnale „Communications Earth and Environment“.

  • Giliai Žemės mantijoje aptikti geležies mineralai gali saugoti „pirminį“ planetos vandenį

    Mokslininkai praneša atradę naujus geležies mineralus, kurie, kaip manoma, galėtų kaupti vandenį pačiose giliausiose Žemės mantijos dalyse – arti branduolio ribos.

    Tyrimo autoriai teigia, kad šie mineralai gali būti svarbi „trūkstama grandis“ aiškinantis, kaip vanduo patenka į mantiją, joje išlieka ir vėliau gali būti pernešamas į aukštesnius sluoksnius.

    Mineralai priskiriami geležies oksihidroksidams. Jie buvo išgauti laboratorijoje, mineralų mėginius suspaudžiant tarp dviejų deimantinių „priekalų“ ir kaitinant lazeriu, taip atkuriant ekstremalias sąlygas, kurios būdingos Žemės gelmėms.

    Įdomiausia tai, kad, kaip nurodoma, šios medžiagos gali būti stabilios esant milžiniškam slėgiui ir temperatūrai ties branduolio ir mantijos riba bei talpinti reikšmingą vandens kiekį pagal masę.

    Kaip vanduo gali „slėptis“ Žemės gelmėse

    Žemės mantijoje esantis vanduo laikomas svarbiu veiksniu, lemiančiu, kaip juda ir „maišosi“ karštos uolienos. Vanduo gali keisti lydalo savybes – daro jį „plastiškesnį“, o tai siejama ir su procesais, leidžiančiais judėti tektoninėms plokštėms.

    Tačiau iki šiol išliko daug neatsakytų klausimų: kiek vandens mantijoje yra, kaip jis ten patenka ir kokiais „nešėjais“ gali būti užrakinamas dideliame gylyje.

    Viena iš idėjų – vanduo į mantiją patenka per subdukciją, kai viena tektoninė plokštė panyra po kita ir kartu „nuneša“ vandenį iš paviršiaus gilyn. Kita hipotezė kalba apie vadinamąjį pirminį vandenį, likusį nuo pat Žemės formavimosi ir išsilaikiusį giliuosiuose sluoksniuose.

    15 proc. vandens pagal masę ir užuomina apie vandenynų kilmę

    Pasak su tyrimu nesusijusio Kolorado Boulderio universiteto mineralogo Steve’o Jacobseno, naujai aptikti mineralai galėtų talpinti iki 15 proc. vandens pagal masę. Jo vertinimu, tokios savybės reiškia, kad net nedidelis tokios medžiagos kiekis teoriškai galėtų sukaupti daug vandens.

    Šis atradimas, anot mokslininkų, įdomus tuo, kad vienu metu dera su abiem minėtomis vandens kilmės mantijoje idėjomis: mineralai yra pakankamai tankūs, kad galėtų nusėsti giliai, ir kartu, tikėtina, būtų galėję išlikti nuo ankstyvosios Žemės raidos etapų.

    Manoma, kad mantijos konvekcija – didelio masto medžiagos judėjimas – galėtų atnešti šiuos mineralus arčiau paviršiaus vadinamosiose mantijos plūmose. Tokiu atveju jie lydytųsi ir išlaisvintų vandenį, prisidėdami prie gilesnio vandens ciklo ir galbūt susijusių vulkaninių „karštųjų taškų“.

    Ką dar gali paaiškinti šis atradimas

    Tyrėjai pabrėžia: pats faktas, kad tokie mineralai egzistuoja, dar neįrodo, jog jie realiai „perveža“ vandenį per mantiją. Vis dėlto, jų teigimu, tai suteikia pirmą aiškesnį mechanizmo „kandidatą“, galintį paaiškinti, kur ir kaip vanduo gali būti saugomas itin giliuose Žemės sluoksniuose.

    Be to, S. Jacobsenas atkreipė dėmesį, kad šie mineralai galėtų būti susiję ir su paslaptingais itin tankiais regionais giliai Žemėje, kurie geofizikoje žinomi kaip ypač mažo seisminių bangų greičio zonos ties branduolio ir mantijos riba.

    Tyrimas paskelbtas 2026 metų rugsėjį žurnale „Nature Geoscience“. Autoriai pažymi, kad išvados gali būti svarbios ne tik aiškinantis Žemės gelmių vandens ciklą, bet ir geriau suprantant kitų uolinių planetų bei egzoplanetų formavimosi scenarijus.

  • Mokslininkai perrašė vieno didžiausių JAV meteoro kraterių istoriją: jis 100 mln. metų „jaunesnis“

    Vienas didžiausių JAV meteoro smūgio kraterių pasirodė esąs maždaug 100 milijonų metų „jaunesnis“, nei manyta iki šiol. Naujas datavimas rodo, kad vadinamasis Eimso (Ames) krateris Oklahomoje susiformavo gerokai vėliau ir galėjo sutapti su vienu didžiausių masinių išnykimų Žemės istorijoje.

    Apie tai rašoma „Live Science“ pristatomame tyrime, kuriame mokslininkai iš naujo įvertino po žeme esančios struktūros amžių. Krateris yra šiaurės Oklahomoje, netoli nedidelio Eimso miestelio, o jo skersmuo siekia apie 16 kilometrų – tai ketvirtas pagal dydį smūgio krateris JAV.

    Šis smūgio pėdsakas šiandien nematomas, nes tuo metu regioną dengė seklus vandenynas, o vėliau kraterį užklojo jūros dugno nuosėdos. Struktūra buvo aptikta tik 1991 metais, kai į ją atsitiktinai „pataikė“ naftos žvalgybos gręžiniai.

    Anksčiau Eimso krateris buvo siejamas su Ordoviko laikotarpio meteoritų įvykiu, kuris datuojamas maždaug 467 milijonais metų. Tačiau nauja analizė leidžia manyti, kad smūgis įvyko apie 370 milijonų metų prieš mūsų dienas – tai perkelia jį į visai kitą geologinį kontekstą.

    Kas pakeitė kraterio datą

    Tyrėjai kraterio uolienose ištyrė itin mažus cirkonio kristalus (zircon). Jie laikomi ypač patvariais ir geologams vertingais „laiko kapsulėmis“, nes jų vidinė struktūra išsaugo ekstremalių sąlygų – pavyzdžiui, didelio karščio ir slėgio – pėdsakus.

    Analizuodami mikroskopinius cirkonio fragmentus ir jų pažeidimų raštus, mokslininkai nustatė, kad smūgio signalas nuosekliai rodo „jaunesnį“ amžių. Taip paaiškėjo, kad krateris susidarė maždaug 97 milijonais metų vėliau, nei buvo siejama su Ordoviko meteoritų epizodu.

    Toks metodas vis dažniau naudojamas senovinių smūginių struktūrų datavimui – jis jau anksčiau padėjo patikslinti ir kitų kraterių amžių skirtingose pasaulio vietose. Mokslininkų teigimu, tikslesnė chronologija leidžia aiškiau suprasti, kaip pavieniai įvykiai „įsirašo“ į didesnius Žemės istorijos procesus.

    Sąsaja su masiniu išnykimu

    Naujas Eimso kraterio amžius sutampa su vadinamuoju vėlyvojo devono masiniu išnykimu, dar žinomu kaip Frasnijo–Famenijo įvykis. Manoma, kad šis procesas prasidėjo apie 372 milijonus metų prieš mūsų dienas ir truko kelis milijonus metų.

    Tuo laikotarpiu, kaip teigiama, vandenynuose smarkiai sumažėjo deguonies, o tai paveikė jūrų ekosistemas – galėjo išnykti iki pusės jūrinės gyvybės. Tyrėjai pabrėžia, kad Eimso smūgis nebuvo šio išnykimo priežastis, tačiau jo padariniai galėjo prisidėti prie regioninių klimato pokyčių.

    Pasak mokslininkų, smūgis būtų pakėlęs didžiulius dulkių kiekius į atmosferą, o tai galėjo sustiprinti vėsinimo efektą. Vis dėlto tai pateikiama kaip galima įtaka, o ne pagrindinis masinio išnykimo paaiškinimas.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tokie datavimo patikslinimai keičia bendrą supratimą apie Šiaurės Amerikos smūginių įvykių „grafiką“. Kuo tiksliau nustatomas laikas, tuo lengviau vertinti, ar smūgiai galėjo sutapti su kitais planetos masto pokyčiais.

  • Ar Žemėje kada nors buvo aukštesnis kalnas už Everestą? Geologai turi užuominų

    Everestas šiandien laikomas aukščiausiu Žemės kalnu, tačiau geologai neatmeta, kad labai seniai planetos paviršiuje galėjo stūksoti ir dar didesni masyvai. Vis dėlto tiksliai atsakyti, ar kada nors egzistavo už Everestą aukštesnė viršukalnė, mokslas kol kas negali.

    Kaip rašo „Live Science“, ekspertai pabrėžia, kad prieš šimtus milijonų ar milijardus metų buvusių kalnų „rekonstrukcijai“ trūksta detalių: erozija ir tektoniniai procesai per ilgesnį laiką nušlifuoja viršūnes ir „perrašo“ Žemės plutos istoriją. Dėl to šiandien neįmanoma nustatyti konkretaus senovinio „rekordininko“ taip, kaip matuojamas Everestas.

    Tačiau užuominų esama. Mokslininkai tyrinėja Žemės plutoje išlikusias uolienas ir nuosėdas, kurios kadaise buvo giliai po kalnų grandinėmis. Tokie „likučiai“ padeda suprasti, kokio storio buvo pluta po didžiulėmis kalnų sistemomis, o tai leidžia spėti, kokio masto galėjo būti anuometiniai kalnai.

    Geologai aiškina, kad kalnai susiformuoja ten, kur susiduria tektoninės plokštės ir žemyninė pluta yra išstumiama aukštyn. Kartu dalis plutos stumiama ir gilyn, todėl kalnų masyvai primena ledkalnius: virš paviršiaus matoma tik nedidelė dalis, o „šaknys“ slepiasi giliai po žeme.

    Yra natūrali riba, kiek kalnas gali užaugti

    Himalajai, kuriuose stūkso Everestas, yra palyginti jauni – jie pradėjo formuotis maždaug prieš 50–40 mln. metų, kai susidūrė Indijos ir Eurazijos žemyninės plokštės. Dėl to grandinė vis dar auga, nors tuo pat metu vyksta ir intensyvi erozija, „nuvalanti“ aštrias viršukalnes.

    Skaičiuojama, kad Himalajų plutos „kolona“ gali siekti maždaug 80 kilometrų gylį. Palyginus su Everesto aukščiu (8 849 metrai virš jūros lygio), matyti, jog įspūdinga viršūnė tėra nedidelė dalis viso geologinio darinio.

    Tokia sandara svarbi ir dėl kito dalyko: kalnai negali augti be galo. Didėjant masei, uolienos ima „neatlaikyti“ savo svorio, todėl egzistuoja riba, kada kalnų grandinė ima slūgti arba deformuotis.

    Senovinių „superkalnų“ kandidatai

    Vienu iš realiausių kandidatų, galėjusių prilygti Himalajams ar net juos lenkti, įvardijama Transgondvanos „superkalnų“ sistema. Ji pradėjo formuotis maždaug prieš 650 mln. metų, kai susidūrimai tarp tuometinių žemynų dalių prisidėjo prie superžemyno Gondvanos susidarymo.

    Nors Gondvana vėliau suiro, senovinės kalnų juostos pėdsakų aptinkama dabartinėje pietų Indijoje, Šri Lankoje, Tanzanijoje ir Kenijoje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ši sistema galėjo būti kelis kartus ilgesnė už Himalajus, o kai kurios plutos struktūros rodo išskirtinį mastą net ir po pusės milijardo metų erozijos.

    Pagal kai kuriuos vertinimus, išlikusios plutos dalys leidžia spėti, kad tuometiniai kalnai galėjo būti bent Himalajų dydžio, o gal net didesni. Vis dėlto tai nereiškia, kad būtinai buvo viena konkreti viršūnė, aiškiai aukštesnė už Everestą – greičiau kalbama apie labai didelio masto kalnų sistemas.

    Kitas minimas variantas – Grenvilio orogenezė, susijusi su superžemyno Rodinijos formavimusi maždaug prieš 1,3 mlrd. metų. Tačiau apie šios išnykusios grandinės aukštį žinoma mažiau, todėl nuomonės dėl jos masto išsiskiria.

    Dar senesnėje praeityje, maždaug prieš 2 mlrd. metų, su superžemyno Nuna (dar vadinamo Columbia) formavimusi taip pat siejami milžiniškų kalnų požymiai. Tokie tyrimai remiasi, be kita ko, kristalų (pavyzdžiui, cirkonų) sudėtimi, išlikusia Žemės plutoje.

    Kodėl atsakymas gali likti neįmanomas

    Kuo giliau į praeitį žvelgiama, tuo daugiau neapibrėžtumo. Anot geologų, ankstyvojoje Žemėje, kai planeta buvo karštesnė, pluta galėjo prasčiau „laikyti“ didelį svorį, todėl itin aukštų kalnų susidarymas galėjo būti mažiau tikėtinas.

    Be to, stabilios žemyninės plokštės ir uolienos formavosi ne iš karto: maždaug prieš 4 mlrd. metų pradėjo ryškėti stabilesnė pluta, o dideliems žemynams susidaryti prireikė dar šimtų milijonų metų. Tai reiškia, kad net jei egzistavo milžiniškos kalnų sistemos, jų „pėdsakai“ šiandien gali būti pernelyg fragmentiški.

    Todėl mokslininkai pabrėžia: šiuo metu geriausi kandidatai į kada nors buvusių aukščiausių kalnų sistemas yra Nuna, Transgondvanos ir Himalajų grandinių laikotarpiai, tačiau konkretaus, už Everestą aukštesnio kalno įvardijimas greičiausiai liks atviras klausimas.

  • Mokslininkai sako: į naują ledynmetį jau būtume įžengę, jei ne žmogaus sukelta klimato kaita

    Mokslininkai sako: į naują ledynmetį jau būtume įžengę, jei ne žmogaus sukelta klimato kaita

    Kas pasikeitė Žemės klimate?

    Žemės klimatas natūraliai svyruoja tarp šaltesnių ir šiltesnių laikotarpių, o ledynmečiai nėra vien praeities reliktas. Mokslininkai pabrėžia, kad geologiniu požiūriu vis dar gyvename ledynmečio epochoje, tik dabar tęsiasi šiltesnė tarpledynmetinė fazė, prasidėjusi maždaug prieš 11 700 metų.

    Naujas tyrimas rodo, kad pagal natūralią klimato kaitos logiką Žemė galėjo jau pradėti kelionę į naują apledėjimą. Visgi šį procesą, kaip teigiama, sustabdė žmogaus sukelta klimato kaita, pakeitusi temperatūrų trajektoriją per pastaruosius dešimtmečius ir šimtmečius.

    Ką atskleidė Kanados Arkties ledynas?

    Tyrime didelis dėmesys skirtas Barenso ledo kepurei Kanados Arktyje, kuri laikoma vienu paskutinių kadaise milžiniško Laurentido ledyno sistemos likučių. Laurentidas pleistoceno laikotarpiu dengė dideles Šiaurės Amerikos teritorijas, o jo įtaka siejama ir su pasaulinio jūros lygio pokyčiais.

    Siekiant atkurti ledo kepurės istoriją, naudoti du nepriklausomi datavimo būdai: kosmogeninio berilio-10 matavimai uolienose ir anglies-14 analizė organinėse liekanose, kurios atsivėrė ledynui traukiantis. Tokie metodai leidžia nustatyti, kada vietovę dengė ledas ir kada ji vėl buvo atidengta atmosferos poveikiui.

    Duomenys leidžia daryti išvadą, kad maždaug prieš 2 000 metų ledo masė ėmė didėti, o tai galėjo būti ankstyvas signalas, kad prasideda nauja apledėjimo fazė. Tačiau situacija apsivertė XX amžiaus antroje pusėje, kai vasarų šiltėjimas smarkiai sustiprino tirpsmą.

    „Atrodė, kad viskas klostosi pagal natūralų scenarijų ir apledėjimas jau pradeda stiprėti, bet procesas netikėtai sustojo“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami rekonstrukcijos rezultatus.

    Kodėl svarbūs 1960-ieji ir pramonės era?

    Tyrėjai išskiria, kad apie 1960 metus ledo kepurė galėjo pasiekti didžiausią savo išplitimą šiuolaikinėje istorijoje, o vėliau perėjo į neigiamą masės balansą. Tai reiškia, kad šiltuoju sezonu ledas praranda daugiau masės, nei spėja atkurti per žiemą.

    Ši tendencija siejama su šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos augimu, kuris spartėjo nuo pramonės revoliucijos laikotarpio, maždaug nuo 1750 metų. Mokslininkai pabrėžia, kad natūralius orbitinius Žemės ciklus, lemiančius ilgalaikius klimato svyravimus, pastaruoju metu vis labiau nustelbia žmogaus veiklos poveikis.

    Kontekstui svarbu ir tai, kad vadinamojo mažojo ledynmečio metu, ypač XVIII–XIX amžiais, dalyje Šiaurės pusrutulio vyravo šaltesnės sąlygos. Tačiau vėlesnis spartus atšilimas, sustiprėjęs XX amžiaus antroje pusėje, pakeitė kryptį, kuri natūraliai galėjo vestis į ilgesnį vėsimą.

    „Tai, kas ilgą laiką atrodė nuspėjama ir natūralu, dabar nebevyksta taip, kaip turėtų vykti be žmogaus įtakos“, – sakė tyrėjai.

    Mokslininkai perspėja, kad jei dabartinės atšilimo tendencijos išliks, tokie ledynų likučiai kaip Barenso ledo kepurė gali toliau sparčiai trauktis. Tai reikštų ne tik regioninės ekosistemos pokyčius, bet ir dar vieną aiškų signalą, kaip greitai šiuolaikinė klimato kaita keičia procesus, kurie anksčiau trukdavo tūkstantmečius.

  • Ukrainos Užkarpatėje žemė traukiasi iš po kojų: mokslininkai aiškina nuošliaužų ir įgriuvų priežastis

    Ukrainos Užkarpatėje fiksuojama viena didžiausių nuošliaužų ir karstinių įgriuvų koncentracijų šalyje. Vietos geologai skaičiuoja, kad regione jų gali būti daugiau nei 3 000, o kai kurios probleminės zonos plečiasi jau dešimtmečius, didindamos riziką keliams, gyvenvietėms ir turizmo infrastruktūrai.

    Didžiausias nerimas siejamas su Solotvino vietove, kur po žeme susidarančios tuštumos lemia grunto sėdimą ir naujų įgriuvų atsiradimą. Uždarytų šachtų teritorijose procesai paspartėjo, o pavojingiausios įgriuvos, pasak mokslininkų, yra ten, kur kadaise vyko intensyvi druskos gavyba.

    Užhorodo universiteto geografijos fakulteto atstovai pabrėžia, kad Solotvino apylinkėse druska buvo kasama šimtmečius, o požeminė infrastruktūra ilgainiui tapo itin pažeidžiama vandeniui. Kai 2000-aisiais gavyba buvo sustabdyta, dalis šachtų ėmė avariškai piltis vandeniu, o tai karstiniuose dariniuose yra vienas pavojingiausių scenarijų.

    Vanduo, skverbdamasis į gilesnius sluoksnius, tirpdo druską ir formuoja ertmes maždaug nuo 80 iki daugiau nei 200 metrų gylyje. Virš tokių tuštumų gruntas praranda atramą, ima sėsti, trūkinėti ir galiausiai įgriūva, todėl paviršiuje atsiranda vis didesnių duobių.

    „Vanduo tirpdo druską, o susidariusiose ertmėse žemė nebeturi atramos ir pradeda griūti“, – sakė Užhorodo universiteto mokslininkas Ivanas Kaliničius.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad problemą regione ilgai bandyta valdyti inžinerinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, nuvedant paviršinį vandenį grioviais. Tačiau dalis drenažo sprendimų laikui bėgant buvo užtverti ar pakeisti, o tai, anot mokslininkų, galėjo sutrikdyti natūralų vandens nutekėjimą ir paskatinti jo kaupimąsi pavojingose vietose.

    Prie nuošliaužų kalnuotose teritorijose prisideda ir ilgalaikės liūtys, šlaitų pažeidimas statybomis, miškų kirtimas bei upelių ir mažų upių pakrančių užstatymas. Kai dirvožemis persigeria vandeniu, šlaitai praranda stabilumą, o masės ima slinkti žemyn, neretai pereidamos į purvo srautus, kurie kalnuose laikomi vienu destruktyviausių reiškinių.

    „Kai po sausros dirvos paviršius sukietėja, per liūtį vanduo prasčiau susigeria, o miškų kirtimai ir plonas humuso sluoksnis tik dar labiau didina eroziją“, – sakė Ivanas Kaliničius.

    Mokslininkai tvirtina, kad įgriuvų ir nuošliaužų plėtros ne visada įmanoma sustabdyti greitai, tačiau ją galima kontroliuoti ir prognozuoti. Tam reikalingas nuolatinis monitoringas, apimantis geofizinius tyrimus, georadarus ir palydovinę stebėseną, įskaitant InSAR metodus, leidžiančius fiksuoti net milimetrinius žemės paviršiaus poslinkius.

    Ekspertai taip pat ragina griežčiau laikytis teritorijų planavimo taisyklių: vengti statybų šlaituose ir užliejamose vietose, saugoti miškus ir atsodinti iškirstas teritorijas. Gyventojams patariama nedelsti ir pranešti vietos valdžiai, jei pastebimi grunto įtrūkimai, staigesnis žemės sėdimas ar deformacijos šalia namų bei kelių.

    Papildomą grėsmę Solotvino apylinkėse, pasak mokslininkų, gali kelti ir nuošliaužos šalia vandens telkinių, ypač ten, kur yra sąvartynų ar nestabilių šlaitų. Tokiose vietose rizika tampa dviguba: pavojų kelia ne tik grunto judėjimas, bet ir galimas teršalų patekimas į aplinką.