Greičio šuolis keičia taisykles
Ukrainos oro gynybai vis dažniau tenka susidurti su naujos kartos rusiškais smogiamaisiais dronais, kurių greitis jau ima pranokti dalį Ukrainos naudojamų perėmėjų. Vienas fronte dirbančių Ukrainos priešdroninių padalinių vadų pripažino, kad perėmimai vis dar vyksta, tačiau dažnai remiasi ne sistema, o situacijos palankumu ir operatorių patirtimi.
Pasak jo, sparčiau skriejantys dronai mažina reakcijos laiką ir palieka mažiau erdvės klaidai, todėl anksčiau veikę sprendimai ne visada duoda tą patį rezultatą. Tokiomis sąlygomis didėja spaudimas greičiau diegti technologiškai pažangesnes perėmimo priemones ir tobulinti koordinavimą tarp skirtingų oro gynybos grandžių.
Kodėl perėmėjai nespėja?
Ukrainoje plačiai taikomi dronai perėmėjai iš pradžių buvo kuriami kovai su lėtesniais smogiamaisiais dronais, todėl susidūrus su greitesniais taikiniais ima trūkti esminio pranašumo. Praktikoje perėmimui dažniausiai reikia, kad perėmėjas būtų aiškiai greitesnis už taikinį, kitaip priartėjimas ir ataka tampa per lėti.
Vadas, prisistatęs slapyvardžiu Ramzes, teigė, kad naujesni rusiški variantai kai kuriais atvejais gali viršyti 300 kilometrų per valandą greitį, o dalis modifikacijų priartėja prie 550 kilometrų per valandą ribos. Tokie skaičiai reiškia, kad perėmėjo greitis, baterijos atsargos ir valdymo tikslumas turi būti kitame lygyje nei iki šiol.
Net ir lėtesni, klasikiniai smogiamieji dronai, skriejantys maždaug 200–250 kilometrų per valandą greičiu, išlieka sudėtingu taikiniu. Pasak pašnekovo, būna atvejų, kai operatoriai atpažįsta objektą ir patvirtina jo kilmę, bet perėmėjo energijos atsargos jau neleidžia užbaigti persekiojimo ir atlikti saugaus perėmimo.
Oro sąlygos ir masto problema
Dar viena silpnoji vieta – priklausomybė nuo oro sąlygų ir matomumo, kai perėmimui svarbus vizualinis kontaktas. Krituliai, rūkas ar žemi debesys sumažina aptikimo ir taikymo tikslumą, o tai sudaro palankesnes sąlygas smogiamiesiems dronams prasiveržti pro gynybą.
Ramzeso teigimu, šiuo metu sėkmė dažnai ateina tada, kai taikinys manevruoja ir trumpam praranda greitį, o perėmėjų įgulos suspėja išnaudoti momentą. Jis pabrėžė, kad tokia sėkmės formulė sunkiai plečiama, kai atakų skaičius auga, o dronai tampa greitesni ir sudėtingesni.
Ukrainos pusėje vis dažniau akcentuojama ir statistika, rodanti sparčiai didėjantį greitesnių dronų panaudojimą. Teigiama, kad 2026 metų sausį–birželio viduryje tokių dronų panaudota apie 1 400, kai 2025 metais jų buvo apie 180, o dalis vertinimų leidžia manyti, jog jų dalis atakose gali artėti prie 50 proc.
Ką daro Ukraina?
Ukraina tuo pačiu metu vysto naują perėmėjų kartą, kuri turėtų spręsti greičio ir autonomijos problemas. Skelbiama apie bandomas konstrukcijas, galinčias pasiekti apie 450 kilometrų per valandą greitį, taip pat apie sprendimus, kurie labiau automatizuotų perėmimo grandinę nuo aptikimo iki smūgio.
Vis dėlto tokios sistemos paprastai reikalauja laiko, kol jos tampa masiškai prieinamos ir patikimos realiomis kovinėmis sąlygomis. Iki tol Ukrainai tenka derinti skirtingas priemones, ieškoti greitesnių perėmimo platformų ir mažinti priklausomybę nuo vien tik vizualinio taikinio fiksavimo.
Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad dronų karas greitai evoliucionuoja, o pranašumą suteikia ne viena priemonė, o visuma: ankstyvas aptikimas, ryšio ir koordinavimo greitis, perėmimo priemonių įvairovė bei atsargų ir gamybos tempas. Greitesni smogiamieji dronai šią logiką tik dar labiau sustiprina.
