CP v2

Tag: Gilės

  • Mokslininkai siūlo netikėtą būdą prognozuoti Laimo ligos riziką: suskaičiuoti giles

    Gilių gausa rudenį gali būti ne vien gražus vaizdas po ąžuolais – ji gali padėti nuspėti, ar po beveik dvejų metų bus daugiau erkių ir didesnė Laimo ligos rizika.

    Tokį ryšį po daugiau nei 35 metų stebėjimų Niujorko valstijoje nustatė tyrėjai, analizavę ilgalaikius laukinės gamtos ir ekosistemos duomenis, skelbia „ZME Science“.

    Mechanizmas – grandininė reakcija: vadinamaisiais „derlingais“ ąžuolų metais miškuose pribyra itin daug gilių, todėl geriau išgyvena ir sparčiai gausėja baltakojės pelės.

    Daugiau pelių reiškia daugiau „šeimininkų“ erkių lervoms: jos sėkmingiau prisimaitina, vėliau virsta nimfomis, o būtent nimfos laikomos pagrindiniu Laimo ligos plitimo veiksniu žmonėms.

    Nuo gilių iki erkių bumo

    Ąžuolai kas kelerius metus subrandina neįprastai didelį gilių kiekį – tai miško gyvūnams tampa gausiu maisto šaltiniu. Baltakojėms pelėms toks „bufetas“ gali lemti populiacijos šuolį.

    Erkės tuo metu tarsi laukia savo eilės. Išsiritusios lervos dažniausiai dar nebūna užkrėstos Laimo ligą sukeliančia bakterija, tačiau joms būtinas kraujo maitinimasis, kad galėtų vystytis toliau.

    Baltakojės pelės – itin palankūs šeimininkai: ant jų lervos lengvai prisimaitina, o pačios pelės veiksmingai perduoda bakteriją erkėms. Prisisiurbusios lervos vėliau virsta nimfomis – būtent ši stadija kitais metais dažnai „susitinka“ su žmogumi.

    Dėl to, pasak tyrėjų, susidaro uždelsta reakcija: gilių perteklius vienais metais gali signalizuoti didesnį nimfų skaičių po maždaug dvejų vasarų.

    Ką parodė 1991 metų duomenys

    Naujoje analizėje, publikuotoje „Proceedings of the National Academy of Sciences“, vertinti nuo 1991 metų Cary ekosistemų tyrimų institute (Dutchess apygarda, Niujorkas) kaupti stebėjimai.

    Pagal geriausiai duomenis atitikusį statistinį modelį, po metų, kai pelių būdavo daug, vėliau fiksuota apie 40 proc. daugiau erkių nimfų. Tuo pačiu nustatyta, kad gilių kiekis padėjo prognozuoti pelių gausą ankstesniais metais.

    Kitaip tariant, galimą erkių „bumą“ tyrėjai matė dar iki tol, kol nimfos realiai pasirodydavo aplinkoje.

    Kodėl elniai nebuvo geras rodiklis

    Ilgą laiką Laimo liga dažnai sieta su elniais, nes suaugusios erkės neretai minta ant jų ir poruojasi. Viena prisimaitinusi patelė gali padėti tūkstančius kiaušinėlių.

    Vis dėlto ilgalaikiai duomenys tyrimo vietose parodė, kad nors elnių gausa per stebėjimo laikotarpį svyravo daugiau nei šešiskart, statistiškai reikšmingo ryšio su nimfų gausa po dvejų metų nustatyti nepavyko.

    Tyrėjai pabrėžia: elniai erkių gyvavimo cikle svarbūs, tačiau šiose vietovėse jie nebuvo patikimas rodiklis, leidžiantis paaiškinti kasmetinius nimfų skaičiaus svyravimus.

    Ne tik pelių skaičius lemia užkrato dalį

    Iš pradžių manyta, kad daugiau pelių turėtų reikšti ir didesnę dalį užkrėstų erkių. Tačiau stebėjimai tokios tiesioginės priklausomybės nepatvirtino.

    Per ilgą laiką tyrimo vietose maždaug 15–30 proc. nimfų nešiojo Laimo ligos bakteriją, o šis rodiklis išliko gana stabilus net ir kintant pelių gausai.

    Galimas paaiškinimas – platus erkių „meniu“: jos minta ir voverėmis, burundukais, paukščiais bei kitais gyvūnais, kurie bakteriją perduoda prasčiau. Todėl svarbu ne vien pelių kiekis, o tai, kaip erkių kraujo maitinimasis pasiskirsto visoje gyvūnų bendrijoje.

    Vis dėlto, jei tikslas – anksti įvertinti galimą rizikos šuolį, netikėtai naudingas rodiklis pasirodė būtent gilių gausa.

    Ką tokia prognozė gali duoti žmonėms

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien gilių skaičiavimas pats savaime neleidžia tiksliai prognozuoti Laimo ligos protrūkių. Tačiau kartu su duomenimis apie pelių populiacijas, erkių gausą ir platesnę ekosistemą tai gali tapti ankstyvu signalu.

    Toks perspėjimas, jų teigimu, galėtų padėti visuomenės sveikatos specialistams iš anksto planuoti informavimo kampanijas ir prevencijos priemones.

    Nors erkės įkandimas įvyksta per akimirką, sąlygos, dėl kurių jų miškuose ir pievose padaugėja, gali susiformuoti gerokai anksčiau – pradedant tuo, kiek sėklų rudenį pabirėja nuo ąžuolo šakų.

  • 1968-aisiais per JAV netikėtai pajudėjo milijonai pilkųjų voverių: mokslininkai pagaliau rado paaiškinimą

    1968 metų rudenį rytinėse JAV užfiksuotas retas ir tuomet sunkiai paaiškinamas reiškinys: didžiuliai pilkųjų voverių būriai pajudėjo iš įprastų teritorijų ir ėmė masiškai migruoti. Gyvūnai kirto greitkelius, patekdavo į pastatus, o kai kur bandė perplaukti ežerus ir tvenkinius.

    Mokslininkų vertinimu, šioje migracijoje galėjo dalyvauti iki 20 milijonų individų. Nors iš pažiūros tai atrodė kaip staigus gamtos „pamišimas“, naujesnė analizė rodo, kad labiausiai tikėtinas paaiškinimas slypi maisto grandinėje ir miškų cikluose.

    Pagrindinis įtariamas veiksnys – gilės, kurios yra vienas svarbiausių pilkųjų voverių maisto šaltinių rudenį ir žiemą. Ąžuolai giles mezga labai netolygiai: vienais metais derlius būna itin gausus, o kitais – smarkiai sumažėja, todėl gyvūnai priversti ieškoti maisto toliau nuo įprastų buveinių.

    Aiškinantis, kas galėjo nutikti prieš 1968 metų migraciją, tyrėjai nagrinėjo kelių ąžuolų rūšių gilių derlingumą Šiaurės Karolinos regione, apimdami 1962–1973 metų laikotarpį. Rezultatai parodė, kad po gausesnio sėklų derliaus sezono neretai seka gerokai skurdesnis, o toks staigus kritimas gali tapti stipriu postūmiu gyvūnams migruoti.

    Analizė taip pat išryškino, kad gilių derlingumas susijęs su orų sąlygomis, tačiau ryšys nėra paprastas. Šiltesnis pavasaris ir vasara kai kurioms tirtoms ąžuolų rūšims buvo siejami su mažesniu gilių kiekiu, bet poveikis skyrėsi priklausomai nuo rūšies ir konkretaus augimo etapo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien tik viena oro anomalija greičiausiai nebūtų sukėlusi tokio masto migracijos. Labiau tikėtina kelių veiksnių kombinacija: ankstesnis gausesnis derlius, vėlesnis staigus maisto sumažėjimas, padidėjusi konkurencija tarp gyvūnų ir poreikis ieškoti naujų maitinimosi vietų.

    Masinės gyvūnų migracijos, susijusios su maisto svyravimais, yra žinomos ir kitoms rūšims, tačiau miestuose ir tankiai apgyvendintuose regionuose jos tampa ypač pastebimos. Kai trūksta natūralaus maisto, voverės dažniau artėja prie žmonių, ieško atsargų sodybose, parkuose, o migruodamos masiškai patenka į kelius, kur išauga susidūrimų rizika.

    Nors 1968 metų įvykis išlieka išskirtinis mastu, jis laikomas geru pavyzdžiu, kaip miškų sėklų derliaus ciklai gali „perjungti“ gyvūnų elgseną visame regione. Mokslininkai tikisi, kad tokios analizės padeda tiksliau prognozuoti, kada panašūs judėjimai gali kartotis, ypač keičiantis klimatui ir orų režimams.

  • Po ąžuolais – tikras gilių kilimas: ar tai iš tiesų pranašauja atšiaurią žiemą?

    Po ąžuolais – tikras gilių kilimas: ar tai iš tiesų pranašauja atšiaurią žiemą?

    Rudenį po ąžuolais neretai galima pamatyti ištisą gilių kilimą. Toks vaizdas daugeliui primena seną žmonių įsitikinimą: esą gausus gilių derlius reiškia ilgą, šaltą ir sniegingą žiemą. Vis dėlto šiuolaikinis mokslas į šį ženklą žiūri gerokai skeptiškiau.

    Liaudiški orų spėjimai atsirado tada, kai nebuvo patikimų prognozių, todėl žmonės stebėjo paukščių migraciją, rūkus, šermukšnių uogų ar riešutų gausą. Į šią „gamtos kalbą“ pateko ir ąžuolai, nes jų derėjimas iš tiesų kinta labai ryškiai. Tačiau ryšys su artėjančios žiemos šalčiais nėra tiesioginis.

    Kodėl gilių būna daugiau?

    Gilių kiekį pirmiausia lemia paties medžio biologija ir augimo sąlygos, o ne būsimos žiemos scenarijus. Derliui svarbus pavasarinis žydėjimas, vasaros temperatūra, drėgmės kiekis, dirvožemio būklė ir tai, ar žiedų nepažeidė vėlyvos šalnos. Reikšmės turi ir tai, kiek energijos medis gali skirti vaisiams subrandinti.

    Ąžuolams būdingi vadinamieji derėjimo ciklai, kai po itin derlingų metų neretai seka gerokai skurdesni sezonai. Be to, net ir netoliese augantys ąžuolai gali derėti labai skirtingai, nes skiriasi jų amžius, apšvietimas ir drėgmės režimas. Dėl to vien iš gilių gausos patikimai nuspėti, kokia bus žiema, nepavyksta.

    Ką gilių gausa reiškia gyvūnams?

    Giles minta daugybė laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, voverės, kėkštai, taip pat ir kai kurie kanopiniai. Kai gilių derlius gausus, miškuose ir parkuose padaugėja maisto, o gyvūnai aktyviau kaupia atsargas šaltesniam sezonui. Dėl to žmonėms kartais susidaro įspūdis, kad gamta „ruošiasi“ sunkiai žiemai, nors tai dažniau tėra natūrali mitybos grandinės reakcija į gausesnį maisto šaltinį.

    Surinktas giles dalis gyventojų naudoja kūrybinėms veikloms ar daiginimui, tačiau gamtininkai paprastai ragina didžiąją dalį jų palikti vietoje. Miesto žaliosiose erdvėse giles yra svarbi ekosistemos dalis, o jų masinis šalinimas gali sumažinti gyvūnams prieinamo maisto kiekį. Jei giles renkatės, darykite tai saikingai ir nepažeisdami aplinkos.

    Kada giles geriau surinkti?

    Nors gilių gausa nėra patikimas žiemos pranašas, ji gali kelti labai praktiškų rūpesčių. Po lietaus ant šaligatvių, laiptų ar įvažiavimų giles tampa slidžios, todėl didėja paslydimo rizika. Tokiose vietose jas verta reguliariai nušluoti ir pasirūpinti, kad takai būtų saugūs.

    Surinktas giles dažniausiai galima išmesti su žaliosiomis atliekomis, jei taip numato vietos atliekų tvarkymo taisyklės. Tačiau planuojant pasiruošimą žiemai verčiau remtis meteorologų prognozėmis ir sezoninėmis apžvalgomis, o ne vienu gamtos ženklu. Gilių kilimas po ąžuolu greičiau pasakoja apie šio sezono sąlygas, o ne apie tai, kiek šalčių dar laukia.