Indijos vandenyno gelmėse aptikta nauja, iki 3 metrų ilgio ryklių rūšis, kuri dešimtmečius buvo laikoma visai kitu gyvūnu. Mokslininkai nustatė, kad giliai gyvenantys rykliai, anksčiau priskirti Atlanto dygliarykliui, iš tiesų sudaro atskirą rūšį.
Nauji egzemplioriai buvo surinkti Indijoje, Keralos valstijoje esančiame Sakthikulangaros žvejų uoste, kai giliavandeniai krevečių traleriai netyčia įtraukė ryklį į tinklus. Apie atradimą rašo „ZME Science“.
Šie rykliai nėra lengvai supainiojami su daugeliu kitų: jie stambūs, tamsios spalvos, o jų oda padengta šiurkščiomis, į dygius panašiomis struktūromis. Vis dėlto vien išvaizdos ilgą laiką nepakako tiksliai atskirti, kad Indijos vandenyne gyvena kita, mokslo dar neaprašyta rūšis.
Lūžis įvyko tuomet, kai tyrėjai ėmėsi detalesnės anatomijos analizės ir genetinių tyrimų. DNR duomenys parodė, kad Indijoje sugauti rykliai priklauso atskirai genetinei linijai, skirtingai tiek nuo Atlanto dygliaryklio, tiek nuo Ramiojo vandenyno giminaičio.
Supainiota tapatybė gelmėse
Dygliarykliai – neįprastos išvaizdos giliavandeniai plėšrūnai: jų kūnas stambus, o paviršių dengia šiurkštūs „dantukai“ (modifikuotos žvynų struktūros), sudarytos iš medžiagų, panašių į tas, kurios randamos dantyse. Rykliams augant, dalis šių struktūrų gali susijungti į didesnes, kelių smaigalių plokšteles.
Naujai aprašyta rūšis pavadinta Echinorhinus roinee – indiniu dygliarykliu. Nurodoma, kad ji gyvena žemyninio šlaito zonoje, maždaug 350–450 metrų gylyje, kur dugnas staigiau leidžiasi nuo santykinai seklų vandenų.
Tyrinėti tokius gylius sudėtinga, todėl mokslininkai dažnai remiasi pavyzdžiais, kuriuos į krantą atgabena komercinė žvejyba. Šiuo atveju būtent atsitiktinė priegauda tapo svarbiu šaltiniu, leidusiu peržiūrėti seną rūšies priskyrimą.
Indijos Zoologijos tarnybos ir ICAR-Central Marine Fisheries Research Institute mokslininkai, atidžiau ištyrę sugautus ryklius, aptiko subtilių skirtumų, tačiau galutinį tašką padėjo genetika. Ji patvirtino, kad tai – savarankiška rūšis, o ne tolimas Atlanto giminaitis.
Kodėl tai svarbu mokslui ir apsaugai
Rūšies atskyrimas nėra vien formalumas. Jei ilgą laiką žvejybos laimikiai ir ekologinės apžvalgos Indijos vandenyne šiuos ryklius priskyrė Atlanto rūšiai, dalis duomenų apie paplitimą, sugavimo dažnį ar populiacijos pokyčius galėjo būti „sudėti“ į neteisingą kategoriją.
Tai ypač svarbu kalbant apie apsaugą: vertinti rūšies būklę ir galimus pavojus praktiškai neįmanoma, jei nėra aišku, kuri rūšis iš tiesų stebima. Be to, priegauda leidžia gauti vertingų pavyzdžių, bet kartu primena, kad apie daugelį giliavandenių populiacijų vis dar žinoma nedaug.
Genetiniai įrašai leidžia manyti, kad indinis dygliaryklis gali būti paplitęs gerokai plačiau Indijos vandenyne – galbūt iki Omano, Šri Lankos ar Tailando vandenų. Tai kelia papildomą klausimą, ar kitose regiono vietose anksčiau „atlantiškais“ laikyti dygliarykliai iš tiesų nėra ši naujai pripažinta rūšis.
Tyrėjai nurodo, kad norint atsakyti reikės daugiau pavyzdžių, genetinių palyginimų ir detalesnių giliavandenių ekosistemų tyrimų. Dalį etaloninių pavyzdžių jie perdavė į Nacionalines zoologijos kolekcijas Čenajuje, kad ateityje būtų galima palyginti su kitais dygliarykliais.
Nors rūšis jau įrašyta į mokslinę literatūrą, apie jos biologiją kol kas žinoma nedaug: dar reikia aiškintis dauginimosi ypatumus, populiacijos tendencijas ir vaidmenį ekosistemoje. Šis atvejis primena, kad nauji atradimai kartais gimsta ne ekspedicijose į „baltas dėmes“ žemėlapyje, o tiesiog atidžiau peržiūrint tai, ką, atrodė, jau seniai pažįstame.