CP v2

Tag: Giliavandenės žuvys

  • Giliai gyvenantis pelikaninis ungurys: kaip žuvis išplečia nasrus plačiau už galvą

    Giliavandenė žuvis pelikaninis ungurys (Eurypharynx pelecanoides) mokslui žinoma nuo 1882 metais, tačiau žmonės ją pamato itin retai. Taip nutinka todėl, kad šis gyvūnas daugiausia gyvena 500–3 000 metrų gylyje, kur beveik nepasiekia saulės šviesa.

    Tokiose gelmėse sąlygos ekstremalios: didžiulis slėgis, šaltis ir nuolatinė tamsa lemia, kad gyvūnai evoliuciškai prisitaiko labai specifiškai. Pelikaninis ungurys yra vienas iš tų rūšių, kurios išgyvena pasitelkdamos ne greitį, o energetiškai „taupią“ medžioklės strategiją.

    Ryškiausias pelikaninio ungurio bruožas – neįprastai dideli, išsitempiantys nasrai ir gerklės sritis, galinti veikti kaip talpus „maišas“. Kai burna neišpūsta, žuvis atrodo ilga ir plona, primenanti ungurį, o judėdama banguoja visu kūnu.

    Manoma, kad toks sandaros sprendimas padeda pasinaudoti reta proga pasimaitinti: gelmėse grobis pasitaiko ne taip dažnai, todėl svarbu sučiupti kuo daugiau, kai tik pavyksta. Kartu su grobiu žuvis įsiurbia ir nemažai vandens, kuris vėliau pašalinamas per žiaunas.

    Pelikaniniai unguriai dažniausiai būna tamsios spalvos, o kai kurių individų kūne matoma šviesesnė juosta. Uodegos gale gali pasirodyti rausvas ar rožinis švytėjimas, siejamas su bioliuminescencija – reiškiniu, kai gyvūnai patys skleidžia šviesą.

    Gyliau nei 1 000 metrų beveik vienintelis „apšvietimas“ vandenyne kyla būtent iš bioliuminescencinių organizmų. Toks švytėjimas gali padėti klaidinti plėšrūnus, bendrauti su tos pačios rūšies individais ar vilioti smulkius gyvūnus, nors tiksli konkrečių signalų paskirtis ne visada aiški.

    Šiai rūšiai būdingos ir kitos netipinės savybės: pelikaninis ungurys neturi plaukiojimo pūslės, o jo kūnas pritaikytas ne staigiems šuoliams, bet lėtam judėjimui. Dėl to jis laikomas prastesniu plaukiku nei daugelis kitų giliavandenių plėšrūnų.

    Dar viena detalė – gana mažos akys, kurios, tikėtina, yra prisitaikymas prie nuolatinės tamsos, kur regėjimas vis tiek turi ribotą reikšmę. Dalis giliavandenių žuvų turi dideles akis, tačiau pelikaninis ungurys, panašu, labiau remiasi kitais jutimais ir „progos“ medžiokle.

    Mokslininkai apie šią rūšį vis dar žino palyginti nedaug, nes stebėti ją natūralioje aplinkoje sudėtinga ir brangu. Skelbiama, kad pelikaninio ungurio kūno ilgis dažniausiai siekia iki maždaug 80 centimetrų, o jo gyvenimo trukmė kol kas nėra patikimai nustatyta.

  • Giliavandenė žuvis nustebino mokslininkus: vaikšto dugnu, juda šonu ir net atbulomis

    Mokslininkai, filmuodami gyvūnus Pietų Kinijos jūros gelmėse, užfiksavo retą elgesį: giliavandenė žuvis geba ne tik „vaikščioti“ dugnu, bet ir judėti šonu bei atbulomis. Tai pastebėta tyrinėjant jūrinį gaidį, kurio judėjimo būdas primena vėžiagyvių manevrus.

    Tyrimo centre atsidūrė rūšis Scalicus engyceros, priklausanti jūrinių gaidžių grupei. Šios žuvys išsiskiria ypatingais krūtinės pelekų spinduliais, kurie veikia tarsi atskiros „kojytės“ ir leidžia remtis į smėlį ar dumblą.

    Skirtingai nei dauguma iki šiol aprašytų dugnu „vaikštančių“ žuvų, kurios paprastai juda tik pirmyn, nauji vaizdo įrašai parodė platesnį judesių repertuarą. Fiksuota, kad žuvis gali slysti į šoną, o prireikus atsitraukti atbulomis, koreguodama kryptį be apsisukimo.

    „Šis atradimas keičia nusistovėjusį supratimą apie tai, kaip gali judėti dugninės giliavandenės žuvys“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Han Tian.

    Pasak tyrėjų, žuvis judėjimui naudoja trūkčiojančius, „sprogstamus“ impulsus, panašius į krevečių šuolius, ir kartu pasitelkia uodegos mostus plaukimui. Toks derinys leidžia greitai pereiti nuo lėto „ėjimo“ prie staigaus manevro, kai reikia pasprukti ar pakeisti poziciją.

    Tyrėjai taip pat aprašė neįprastas ūsų pavidalo ataugas, vadinamas barbelėmis, kurios išsidėsto skersai kūno ašies. Jos labiau primena grėbliukus, o ne minkštus „ūsus“ ir, manoma, padeda apčiuopti bei „iššukuoti“ nuosėdas ieškant grobio.

    Nors tokia sandara nėra ideali greitam judėjimui, ji suteikia pranašumą maitinantis ant dugno. Žuvis gali tyrinėti gruntą ir net įsmigti į paviršinį nuosėdų sluoksnį, kad efektyviau aptiktų maisto šaltinius.

    Stebėjimai atlikti natūralioje aplinkoje, pasitelkiant giliavandenius aparatus, kurie leido detaliai fiksuoti judesius skirtingose šiaurinės Pietų Kinijos jūros vietose. Tokie tyrimai ypač vertingi, nes daugelis giliavandenių rūšių elgsenos detalių lieka nepastebimos laboratorinėmis sąlygomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gyvi stebėjimai gelmėse padeda tiksliau suprasti evoliucines adaptacijas. Dugninių žuvų „ėjimas“ laikomas vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip pelekai gali įgyti funkcijų, panašių į galūnes, o nauji duomenys rodo, kad tokių prisitaikymų įvairovė gali būti didesnė, nei manyta.

  • Mokslininkai nufilmavo keistą giliavandenę žuvį: jūros dugnu ji juda tarsi mėnwalkina

    Mokslininkai nufilmavo keistą giliavandenę žuvį: jūros dugnu ji juda tarsi mėnwalkina

    Kinijos mokslininkai Pietų Kinijos jūroje nufilmavo giliavandenę šarvuotąją jūrinę robiną, kuri jūros dugnu juda neįprastai: šonu kaip vėžiagyvis, o kartais net atbulas, primindama vadinamąjį mėnulio ėjimą. Tyrėjai teigia, kad toks atbulas slydimas iki šiol nebuvo aprašytas jokiai kitai žuviai.

    Tyrime aprašyta rūšis Scalicus engyceros, priklausanti Peristediidae šeimai, mokslui žinoma dar nuo 1872 metų. Vis dėlto nauja vaizdo medžiaga leido pirmą kartą detaliai pamatyti jos elgseną natūralioje aplinkoje, kelių šimtų metrų gylyje, kur vyrauja tamsa ir didelis slėgis.

    Kaip žuvis „vaikšto“ dugnu?

    Šių žuvų judėjimą lemia sustorėję, standūs krūtinės pelekų spinduliai, kurie veikia tarsi atramos. Jais žuvis remiasi į dugną ir „žingsniuoja“, o iškilus grėsmei gali staigiai trūkčioti ar net šoktelėti, taip greitai keisdama kryptį.

    Dar viena svarbi adaptacija yra šakotos, grėbliuką primenančios ataugos ant snukio. Jomis žuvis šluoja nuosėdas, liesdama dugno nelygumus ir, tikėtina, ieškodama grobio bei orientuodamasi ten, kur regėjimas menkai padeda.

    „Šios vaikščiojančios žuvys slepia gerokai daugiau naujų elgsenos ir evoliucinių prisitaikymų, nei manyta anksčiau“, – sakė Sun Jat-seno universiteto jūrų mokslininkas Han Tian.

    Ką keičia naujieji stebėjimai?

    Dar visai neseniai daugelis giliavandenių rūšių buvo tiriamos tik tada, kai jos būdavo sugautos arba išmestos į krantą, todėl apie natūralią elgseną žinota mažai. Šiuolaikiniai pilotuojami aparatai ir nuotoliniu būdu valdomi robotai leidžia stebėti gyvūnus jų buveinėse, nesunaikinant aplinkos ir neiškreipiant elgsenos.

    To paties projekto metu užfiksuotos ir kitos šarvuotųjų robinų rūšys, stebėtos maždaug 350–500 metrų gylyje. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda geriau suprasti, kaip ekstremalios jūros gelmių sąlygos formuoja unikalius kūno sandaros bruožus ir judėjimo strategijas.

    „Stebėdami giliavandenius gyvūnus gyvus jų aplinkoje, galime geriau suprasti rūšių prisitaikymą ir evoliuciją“, – sakė Han Tian.

    Kodėl tai svarbu ateities tyrimams?

    Giliavandenės ekosistemos laikomos vienomis mažiausiai ištirtų Žemėje, o naujos kartos povandeninės technologijos plečia galimybes aptikti ne tik naujas rūšis, bet ir netikėtą jau žinomų gyvūnų elgseną. Mokslininkai tikisi, kad tokie stebėjimai leis tiksliau vertinti giliavandenių bendrijų biologinę įvairovę ir geriau suprasti, kaip vystosi prisitaikymai aplinkoje, kurioje nuolatinė tamsa ir didelis slėgis yra norma.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Ocean-Land-Atmosphere Research“.

  • Tyliojo vandenyno gelmėse aptiktas naujas ilgianosių chimerų tipas: kuo išsiskiria atrasta rūšis

    Tyliojo vandenyno gelmėse, prie Kosta Rikos krantų, mokslininkai aprašė naują ilgianosių chimerų rūšį, dar vadinamą aklėmis vaiduoklėmis. Šios giliavandenės kremzlinės žuvys gyvena šimtus metrų po vandeniu, kur įprasti narai nepasiekia.

    Naujoji rūšis pavadinta Rhinochimaera costaricana, taip įamžinant regioną, kuriame ji buvo nustatyta. Chimeros yra artimos rykliams ir rajoms, tačiau priklauso atskirai, labai senai žuvų šakai, kurios ištakos siekia šimtus milijonų metų.

    Rūšies aprašymas parengtas remiantis trimis egzemplioriais, surinktais 2000–2023 metais. Jie buvo aptikti 390–787 metrų gylyje, o tai gerokai žemiau ribų, kurias paprastai pasiekia mėgėjai ar dauguma povandeninių tyrimų ekspedicijų be specialios įrangos.

    Tyrėjai šių egzempliorių kūno matmenis ir morfologiją palygino su daugiau nei 90 tos pačios genties atstovų, priskiriamų trims anksčiau žinomoms rūšims. Paaiškėjo, kad Kosta Rikos chimeroms būdingas išskirtinis požymių derinys, leidžiantis jas atskirti nuo artimiausių giminaičių.

    Skirtumai apėmė trumpesnę snukio dalį, aukštesnį pirmąjį nugaros peleką ir jo dyglį, didesnį atstumą tarp nugaros pelekų bei mažesnį gumburėlių skaičių ties uodegos sritimi. Tokie morfologiniai bruožai giliavandenėms rūšims yra ypač svarbūs, nes išorėje jos dažnai atrodo panašiai, o aiškių stebėjimų natūralioje aplinkoje būna nedaug.

    Rezultatus sustiprino ir genetiniai tyrimai: DNR palyginimai parodė aiškius skirtumus nuo kitų žinomų Rhinochimaera genties žuvų. Tai patvirtino, kad Kosta Rikos vandenyse aptikti egzemplioriai iš tiesų priklauso atskirai rūšiai, o ne yra anksčiau aprašytų rūšių variacija.

    Mokslininkų teigimu, šis atradimas dar kartą pabrėžia, kiek mažai ištirtos atviros vandenyno gelmės už kontinentinio šelfo ribų. Pastaraisiais metais būtent genetiniai metodai ir tikslesnė taksonominė analizė vis dažniau padeda atpažinti rūšis, kurios anksčiau galėjo būti klaidingai priskirtos jau žinomoms.

    Giliavandenės ekosistemos laikomos vienomis pažeidžiamiausių, nes jų gyventojai dažnai auga lėtai ir vėliau subręsta. Todėl naujų rūšių identifikavimas tampa svarbus ne tik mokslo žinioms, bet ir potencialiam apsaugos planavimui, kai vertinamas žvejybos poveikis bei buveinių pokyčiai giliuose vandenyse.

    Rhinochimaera costaricana įtraukimas į mokslinę klasifikaciją didina Kosta Rikos jūrų biologinės įvairovės sąrašą ir suteikia tvirtesnį pagrindą būsimoms ekspedicijoms. Kuo tiksliau žinomos rūšys ir jų paplitimas, tuo lengviau įvertinti, ar konkrečios teritorijos yra išskirtinės ir vertos didesnio dėmesio.

    Šis atvejis taip pat parodo, kad net ir pavieniai, atsitiktinai surinkti egzemplioriai gali tapti reikšmingu atradimu, jei juos lydi kruopštūs matavimai ir genetinė analizė. Mokslininkai tikisi, kad ateityje daugiau giliavandenių tyrimų padės ne tik atrasti naujų rūšių, bet ir geriau suprasti, kaip jos prisitaiko prie slėgio, tamsos ir ribotų maisto išteklių.