Tag: Giliavandenės žuvys

  • Mokslininkai 4K nufilmavo skaidriagalvę žuvį 600 metrų gylyje: jos akys slepiasi kupole

    Mokslininkams pavyko 4K raiška nufilmuoti itin retai gyvai matomą giliavandenę žuvį, kurios galva atrodo tarsi permatoma. Neįprastas gyvūnas – barreleye (Macropinna microstoma) – buvo užfiksuotas beveik 600 metrų gylyje Ramiajame vandenyne.

    Vaizdo įrašą paskelbė Monterey Bay Aquarium Research Institute (MBARI), o jis suteikia ypač detalų žvilgsnį į žuvį, kuri per beveik 40 metų tyrinėjimų instituto tyrėjams pasitaikė vos 11 kartų.

    Iš pirmo žvilgsnio skaidri, skysčiu užpildyta „kupolo“ formos galvos dalis atrodo kaip keista gamtos išdaiga. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad tai – ne atsitiktinumas, o evoliuciškai prisitaikiusi regos sistema, padedanti išgyventi prieblandos zonoje, kur šviesos beveik nėra.

    Tokie susitikimai su barreleye vertingi dar ir dėl to, kad giliavandenių organizmų stebėjimas natūralioje aplinkoje dažnai būna vienintelė galimybė suprasti, kaip jie iš tiesų atrodo ir elgiasi – iškeltos į paviršių šios žuvys dažnai praranda trapią permatomą struktūrą.

    Retas susitikimas prie Kalifornijos

    Žuvis buvo pastebėta maždaug 90 kilometrų nuo Kalifornijos krantų, per aštuonių dienų ekspediciją. Povandeninis robotas „Doc Ricketts“ jau kilo į paviršių, kai vienas iš specialistų monitoriuose pamatė neįprastą siluetą ir paprašė sustabdyti manevrą.

    Į valdymo patalpą netrukus susirinko daugiau komandos narių – visi norėjo įsitikinti, kad tai tikrai viena keisčiausiai atrodančių giliavandenių žuvų. Tyrėjai apie 20 minučių filmavo gyvūną, derino apšvietimą, kad geriau matytųsi permatoma galvos dalis.

    MBARI nurodo, kad institutas yra atlikęs apie 7 000 robotizuotų nėrimų ir sukaupęs daugiau nei 41 000 valandų povandeninių vaizdo įrašų. Ankstesnį kartą barreleye gyvai jiems pavyko pamatyti 2021 metais, o šįkart tai buvo pirmasis kartas, kai žuvis nufilmuota 4K kokybe.

    Kur iš tikrųjų yra žuvies akys

    Iš arti barreleye veidas gali klaidinti: virš mažos burnos matomos dvi tamsios „dėmės“ atrodo kaip akys. Vis dėlto tai – uoslės organai, savo funkcija artimi šnervėms.

    Tikrosios akys slepiasi permatomame kupole: tai dvi didelės, žalsvos struktūros, primenančios vamzdelius ar statinaites. Jos gali judėti skysčiu užpildytoje ertmėje, todėl žuvis geba keisti žvilgsnio kryptį.

    Pats gyvūnas nėra didelis – užauga maždaug iki 15 centimetrų ilgio. Tačiau tokia regos sandara laikoma prisitaikymu prie aplinkos, kur maisto paieška priklauso nuo gebėjimo pastebėti menkiausius silpnos šviesos ar bioliuminescencijos ženklus vandenyje virš savęs.

    Kaip padeda permatoma galva

    Stebėjimuose barreleye dažnai apibūdinama kaip beveik nejudanti – ji tarsi „kabo“ vandenyje, stabilumą palaikydama didesniais pelekais, o akis nukreipia į viršų. Užuot aktyviai vijusis grobį, ji laukia, kol pro šalį praplauks potencialus maistas.

    Tyrėjai taip pat įtaria, kad žalsvi pigmentai akies lęšiuose gali veikti kaip optiniai filtrai – padėti atskirti saulės šviesą nuo kitų giliavandenių gyvūnų skleidžiamo bioliuminescencinio švytėjimo. Toks gebėjimas būtų naudingas aplinkoje, kur kai kurie organizmai naudoja šviesą maskuotei.

    Manoma, kad barreleye minta smulkiais vėžiagyviais ir kitu dreifuojančiu grobiu. Tyrėjai taip pat spėja, kad ši žuvis gali pasinaudoti sifonoforų – medūzų giminaičių su geliančiais čiuptuvais – „pagauta“ auka, nors visos šios strategijos detalės gamtoje dar nėra tiesiogiai užfiksuotos.

    Permatomas kupolas gali turėti ir apsauginę funkciją: artėjant prie pavojingų čiuptuvų, jis galėtų saugoti jautrias akis. Būtent dėl tokių subtilių prisitaikymų giliavandenių rūšių filmavimas natūralioje aplinkoje laikomas itin svarbiu.

    Žuvis moksliškai aprašyta dar 1939 metais, tačiau ilgą laiką jos išskirtinės savybės buvo prastai suprantamos – tradicinė giliavandenių žuvų gaudyba dažnai pažeisdavo permatomą galvos dalį. Tik povandeniniai robotai leido išvysti barreleye taip, kaip ji atrodo gyva, ir geriau suprasti neįprastą jos regos sistemą.

  • Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Prie Australijos Tasmanijos krantų, saugomoje Huon Marine Park teritorijoje, mokslininkai fiksuoja neįprastą reiškinį: prie povandeninio kalno Patience Seamount kasmet susitelkia milžiniškas skaičius giliavandenių ungurių.

    Naujausiais vertinimais, vienoje vietoje gali būti iki 2,8 milijono rūšies Diastobranchus capensis individų. Šie unguriai užauga iki maždaug 1,8 metro ilgio, o bendras sankaupos svoris, kaip skaičiuojama, siekia apie 3 500 tonų.

    Duomenys surinkti 2023–2025 metais ekspedicijose, kurias vykdė Australijos nacionalinė mokslo agentūra CSIRO, pasitelkusi tyrimų laivą RV Investigator. Reikšminga dalis rezultatų publikuota recenzuojamame mokslo žurnale Royal Society Open Science.

    Kaip suskaičiuota tokia sankaupa

    Unguriai laikosi maždaug kilometro gylyje ir užima apie 2 x 3 kilometrų dugno plotą, o didžiausias tankis fiksuojamas palei povandeninį gūbrį. Tokį reiškinį tiksliai įvertinti sunku, todėl tyrėjai derino kelis metodus.

    Pagrindas buvo hidroakustiniai matavimai: į vandenį siunčiamos garso bangos, o pagal atspindžius vertinama, kur ir kiek biomasių susitelkę gelmėse. Kadangi vien akustika neleidžia patikimai atskirti artimų rūšių, duomenys sutikrinti su povandeniniais vaizdo įrašais ir sugautų žuvų stebėjimais.

    Viena realiausių versijų – nerštas

    Tyrėjų vertinimu, labiausiai tikėtina, kad ungurius į šią vietą sutelkia dauginimasis. Tirtų individų skrandžiai buvo tušti, o patelėms nustatyti pažengusios brandos ikrai, todėl spėjama, kad žuvys čia renkasi pasirengti nerštui.

    Stebėjimai rodo, kad unguriai pasirodo gruodį, o gausa didžiausia būna nuo gegužės iki rugpjūčio. Spalį sankaupa išnyksta, tačiau mokslininkai kol kas negali tiksliai pasakyti, kada įvyksta pats nerštas ir kur vėliau keliauja jaunikliai.

    Kodėl būtent ši vieta kelia klausimų

    Aplink yra apie 120 povandeninių kalnų, tačiau tokio masto susitelkimas išsiskiria būtent ties Patience Seamount. Kodėl ši vieta tampa traukos centru, kol kas nėra aišku, todėl tyrėjai planuoja tęsti stebėjimus ir tikslinti migracijos bei reprodukcijos scenarijus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšis laikoma pažeidžiama, todėl tikslus gausos įvertinimas tampa atskaitos tašku ateičiai. Tai leidžia stebėti, ar populiacija atsikuria, ar, priešingai, mažėja dėl klimato kaitos, giliavandenės ekosistemos pokyčių ar žvejybos poveikio.

  • Retas giliavandenis juodasis gyvaglotas nufilmuotas 1 259 m gylyje: kaip praryja grobį, sunkesnį už save

    Mokslininkai prie Trinidado ir Tobago pakrančių užfiksavo itin retai gamtoje pastebimą giliavandenę žuvį – juodąjį gyvaglotą (Chiasmodon niger). Ši nedidelė, maždaug 10–20 centimetrų ilgio žuvis garsėja neįprastu gebėjimu praryti grobį, kurio masė gali būti iki 10 kartų didesnė už jos pačios.

    Vaizdus nufilmavo nuotoliniu būdu valdoma giliavandenė įranga 1 259 metrų gylyje. Įrašas patraukė tyrėjų dėmesį dėl stipriai išsipūtusio pilvo – jis buvo taip ištemptas, kad tapo beveik permatomas, o žuvis, regis, dar nešė neseniai prarytą laimikį.

    „Šią žuvį laukinėje gamtoje pamatyti pasitaiko itin retai. Pirmą kartą ją mačiau prieš beveik dešimt metų Meksikos įlankoje, todėl galimybė užfiksuoti ją dar kartą yra didžiulė sėkmė“, – sakė okeanografijos ekspedicijos mokslininkė Diva Amon.

    Giliavandenėje aplinkoje maistas yra nepastovus ir menkai prieinamas, todėl evoliucija „atsiperka“ tiems, kurie sugeba maksimaliai išnaudoti retas progas. Juodasis gyvaglotas turi išnertį galinčius žandikaulius ir itin tamprų skrandį, kuris gali išsiplėsti tarsi balionas.

    Tokia anatomija leidžia grobį praryti visą, net jei jis akivaizdžiai didesnis už pačią žuvį. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra „nemokamas“ pranašumas: jei grobis nesuvirškinamas pakankamai greitai, prasidėję irimo procesai gali išskirti dujas.

    Tuomet susikaupusios dujos kartais tampa tarsi plūdrumo „oro pagalvė“, galinti iškelti žuvį aukštyn iš įprastos buveinės. Tokiose situacijose gyvūnas gali atsidurti jam nepalankiose sąlygose, o kai kuriais atvejais tai baigiasi žūtimi.

    Anksčiau fiksuota, kad juodieji gyvaglotai kartais pervertina savo galimybes. Tyrėjų aprašymuose minimas atvejis, kai rasta apie 19 centimetrų ilgio žuvis buvo prarijusi maždaug 86 centimetrų laimikį – grobis kelis kartus viršijo plėšrūno dydį.

    Naujas stebėjimas ypač vertingas tuo, kad gyvūnas nufilmuotas natūralioje aplinkoje, o pilvo išsiplėtimas – vienas ryškiausių tarp viešai aprašytų atvejų. Tokie vaizdai padeda geriau suprasti giliavandenių rūšių mitybos strategijas ir ribas, kurias nustato fiziologija.

  • Mokslininkai nufilmavo gilumų žuvį: prarijo grobį, kuris atrodė neįmanomai didelis

    Mokslininkai nufilmavo gilumų žuvį: prarijo grobį, kuris atrodė neįmanomai didelis

    Giliavandenė juodoji rijikė (Chiasmodon niger) mokslininkams vėl priminė, kad vandenyno gelmėse galioja kitokios taisyklės. Nuotoliniu būdu valdoma povandeninė transporto priemonė nufilmavo šią retai sutinkamą žuvį plaukiojančią su neįprastai išsipūtusiu skrandžiu.

    Vaizdai užfiksuoti maždaug 1 259 metrų gylyje prie Trinidado ir Tobago, ekspedicijos metu. Tokie stebėjimai laikomi itin vertingais, nes dauguma šios rūšies individų dažniau aptinkami jau negyvi vandens paviršiuje, o ne natūralioje aplinkoje.

    Kaip tokia maža žuvis praryja milžinišką grobį

    Juodoji rijikė paprastai užauga iki 10–20 centimetrų ilgio, tačiau gali praryti grobį, kuris masės atžvilgiu kelis kartus viršija jos pačios svorį. Tai įmanoma dėl išnirstančio, lengvai paslankaus žandikaulio ir itin tamprios skrandžio sienelės.

    Nufilmuotame epizode žuvies oda buvo taip ištempta, kad tapo beveik permatoma, o per ją įžiūrimi vidaus organai. Tokį vaizdą mokslininkai sieja su prisitaikymu prie aplinkos, kur maisto trūksta ir pasitaikius progai tenka ryti iš karto, net jei grobis per didelis.

    „Šios žuvys gamtoje pastebimos labai retai. Pirmą kartą vieną pamačiau beveik prieš dešimtmetį Meksikos įlankoje, todėl antrasis šansas yra išskirtinis“, – sakė ekspedicijos vyriausioji mokslininkė Diva Amon.

    Kodėl toks valgymas gali baigtis mirtimi

    Vis dėlto šis prisitaikymas turi ir tamsiąją pusę: jei grobis nevirškinamas pakankamai greitai, skrandžio turinys gali pradėti irti. Tuomet susidariusios dujos gali iškelti žuvį į paviršių, o tai dažnai baigiasi žūtimi.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gelmėse iš vaizdo vien nustatyti, ką tiksliai žuvis prarijo, beveik neįmanoma. Šiuolaikinės priemonės, tokios kaip kompiuterinė tomografija, laive pritaikomos retai, o pats gyvūnas lieka neprieinamas tiesioginiams tyrimams.

    Ką dar apie šią rūšį žinome šiandien

    Juodoji rijikė laikoma viena įspūdingiausių giliavandenių medžiotojų, tačiau jos elgsena ir medžioklės taktika vis dar menkai ištirta. Kai kurie tyrėjai spėja, kad grobis gali būti ryjamas nuo uodegos, o atgal nukreipti, kabliukus primenantys dantys padeda jį „stumti“ gilyn.

    Tokie įrašai prisideda prie platesnio giliavandenių ekosistemų pažinimo, kuris pastaraisiais metais spartėja dėl pažangesnių kamerų ir nuotolinių aparatų. Kuo daugiau stebėjimų pavyksta surinkti gyvūnams esant natūralioje aplinkoje, tuo tiksliau mokslininkai gali vertinti, kaip šios rūšys prisitaikė prie ekstremalių sąlygų.

  • Giliai gyvenantis pelikaninis ungurys: kaip žuvis išplečia nasrus plačiau už galvą

    Giliavandenė žuvis pelikaninis ungurys (Eurypharynx pelecanoides) mokslui žinoma nuo 1882 metais, tačiau žmonės ją pamato itin retai. Taip nutinka todėl, kad šis gyvūnas daugiausia gyvena 500–3 000 metrų gylyje, kur beveik nepasiekia saulės šviesa.

    Tokiose gelmėse sąlygos ekstremalios: didžiulis slėgis, šaltis ir nuolatinė tamsa lemia, kad gyvūnai evoliuciškai prisitaiko labai specifiškai. Pelikaninis ungurys yra vienas iš tų rūšių, kurios išgyvena pasitelkdamos ne greitį, o energetiškai „taupią“ medžioklės strategiją.

    Ryškiausias pelikaninio ungurio bruožas – neįprastai dideli, išsitempiantys nasrai ir gerklės sritis, galinti veikti kaip talpus „maišas“. Kai burna neišpūsta, žuvis atrodo ilga ir plona, primenanti ungurį, o judėdama banguoja visu kūnu.

    Manoma, kad toks sandaros sprendimas padeda pasinaudoti reta proga pasimaitinti: gelmėse grobis pasitaiko ne taip dažnai, todėl svarbu sučiupti kuo daugiau, kai tik pavyksta. Kartu su grobiu žuvis įsiurbia ir nemažai vandens, kuris vėliau pašalinamas per žiaunas.

    Pelikaniniai unguriai dažniausiai būna tamsios spalvos, o kai kurių individų kūne matoma šviesesnė juosta. Uodegos gale gali pasirodyti rausvas ar rožinis švytėjimas, siejamas su bioliuminescencija – reiškiniu, kai gyvūnai patys skleidžia šviesą.

    Gyliau nei 1 000 metrų beveik vienintelis „apšvietimas“ vandenyne kyla būtent iš bioliuminescencinių organizmų. Toks švytėjimas gali padėti klaidinti plėšrūnus, bendrauti su tos pačios rūšies individais ar vilioti smulkius gyvūnus, nors tiksli konkrečių signalų paskirtis ne visada aiški.

    Šiai rūšiai būdingos ir kitos netipinės savybės: pelikaninis ungurys neturi plaukiojimo pūslės, o jo kūnas pritaikytas ne staigiems šuoliams, bet lėtam judėjimui. Dėl to jis laikomas prastesniu plaukiku nei daugelis kitų giliavandenių plėšrūnų.

    Dar viena detalė – gana mažos akys, kurios, tikėtina, yra prisitaikymas prie nuolatinės tamsos, kur regėjimas vis tiek turi ribotą reikšmę. Dalis giliavandenių žuvų turi dideles akis, tačiau pelikaninis ungurys, panašu, labiau remiasi kitais jutimais ir „progos“ medžiokle.

    Mokslininkai apie šią rūšį vis dar žino palyginti nedaug, nes stebėti ją natūralioje aplinkoje sudėtinga ir brangu. Skelbiama, kad pelikaninio ungurio kūno ilgis dažniausiai siekia iki maždaug 80 centimetrų, o jo gyvenimo trukmė kol kas nėra patikimai nustatyta.

  • Giliavandenė žuvis nustebino mokslininkus: vaikšto dugnu, juda šonu ir net atbulomis

    Mokslininkai, filmuodami gyvūnus Pietų Kinijos jūros gelmėse, užfiksavo retą elgesį: giliavandenė žuvis geba ne tik „vaikščioti“ dugnu, bet ir judėti šonu bei atbulomis. Tai pastebėta tyrinėjant jūrinį gaidį, kurio judėjimo būdas primena vėžiagyvių manevrus.

    Tyrimo centre atsidūrė rūšis Scalicus engyceros, priklausanti jūrinių gaidžių grupei. Šios žuvys išsiskiria ypatingais krūtinės pelekų spinduliais, kurie veikia tarsi atskiros „kojytės“ ir leidžia remtis į smėlį ar dumblą.

    Skirtingai nei dauguma iki šiol aprašytų dugnu „vaikštančių“ žuvų, kurios paprastai juda tik pirmyn, nauji vaizdo įrašai parodė platesnį judesių repertuarą. Fiksuota, kad žuvis gali slysti į šoną, o prireikus atsitraukti atbulomis, koreguodama kryptį be apsisukimo.

    „Šis atradimas keičia nusistovėjusį supratimą apie tai, kaip gali judėti dugninės giliavandenės žuvys“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Han Tian.

    Pasak tyrėjų, žuvis judėjimui naudoja trūkčiojančius, „sprogstamus“ impulsus, panašius į krevečių šuolius, ir kartu pasitelkia uodegos mostus plaukimui. Toks derinys leidžia greitai pereiti nuo lėto „ėjimo“ prie staigaus manevro, kai reikia pasprukti ar pakeisti poziciją.

    Tyrėjai taip pat aprašė neįprastas ūsų pavidalo ataugas, vadinamas barbelėmis, kurios išsidėsto skersai kūno ašies. Jos labiau primena grėbliukus, o ne minkštus „ūsus“ ir, manoma, padeda apčiuopti bei „iššukuoti“ nuosėdas ieškant grobio.

    Nors tokia sandara nėra ideali greitam judėjimui, ji suteikia pranašumą maitinantis ant dugno. Žuvis gali tyrinėti gruntą ir net įsmigti į paviršinį nuosėdų sluoksnį, kad efektyviau aptiktų maisto šaltinius.

    Stebėjimai atlikti natūralioje aplinkoje, pasitelkiant giliavandenius aparatus, kurie leido detaliai fiksuoti judesius skirtingose šiaurinės Pietų Kinijos jūros vietose. Tokie tyrimai ypač vertingi, nes daugelis giliavandenių rūšių elgsenos detalių lieka nepastebimos laboratorinėmis sąlygomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gyvi stebėjimai gelmėse padeda tiksliau suprasti evoliucines adaptacijas. Dugninių žuvų „ėjimas“ laikomas vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip pelekai gali įgyti funkcijų, panašių į galūnes, o nauji duomenys rodo, kad tokių prisitaikymų įvairovė gali būti didesnė, nei manyta.

  • Mokslininkai nufilmavo keistą giliavandenę žuvį: jūros dugnu ji juda tarsi mėnwalkina

    Mokslininkai nufilmavo keistą giliavandenę žuvį: jūros dugnu ji juda tarsi mėnwalkina

    Kinijos mokslininkai Pietų Kinijos jūroje nufilmavo giliavandenę šarvuotąją jūrinę robiną, kuri jūros dugnu juda neįprastai: šonu kaip vėžiagyvis, o kartais net atbulas, primindama vadinamąjį mėnulio ėjimą. Tyrėjai teigia, kad toks atbulas slydimas iki šiol nebuvo aprašytas jokiai kitai žuviai.

    Tyrime aprašyta rūšis Scalicus engyceros, priklausanti Peristediidae šeimai, mokslui žinoma dar nuo 1872 metų. Vis dėlto nauja vaizdo medžiaga leido pirmą kartą detaliai pamatyti jos elgseną natūralioje aplinkoje, kelių šimtų metrų gylyje, kur vyrauja tamsa ir didelis slėgis.

    Kaip žuvis „vaikšto“ dugnu?

    Šių žuvų judėjimą lemia sustorėję, standūs krūtinės pelekų spinduliai, kurie veikia tarsi atramos. Jais žuvis remiasi į dugną ir „žingsniuoja“, o iškilus grėsmei gali staigiai trūkčioti ar net šoktelėti, taip greitai keisdama kryptį.

    Dar viena svarbi adaptacija yra šakotos, grėbliuką primenančios ataugos ant snukio. Jomis žuvis šluoja nuosėdas, liesdama dugno nelygumus ir, tikėtina, ieškodama grobio bei orientuodamasi ten, kur regėjimas menkai padeda.

    „Šios vaikščiojančios žuvys slepia gerokai daugiau naujų elgsenos ir evoliucinių prisitaikymų, nei manyta anksčiau“, – sakė Sun Jat-seno universiteto jūrų mokslininkas Han Tian.

    Ką keičia naujieji stebėjimai?

    Dar visai neseniai daugelis giliavandenių rūšių buvo tiriamos tik tada, kai jos būdavo sugautos arba išmestos į krantą, todėl apie natūralią elgseną žinota mažai. Šiuolaikiniai pilotuojami aparatai ir nuotoliniu būdu valdomi robotai leidžia stebėti gyvūnus jų buveinėse, nesunaikinant aplinkos ir neiškreipiant elgsenos.

    To paties projekto metu užfiksuotos ir kitos šarvuotųjų robinų rūšys, stebėtos maždaug 350–500 metrų gylyje. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda geriau suprasti, kaip ekstremalios jūros gelmių sąlygos formuoja unikalius kūno sandaros bruožus ir judėjimo strategijas.

    „Stebėdami giliavandenius gyvūnus gyvus jų aplinkoje, galime geriau suprasti rūšių prisitaikymą ir evoliuciją“, – sakė Han Tian.

    Kodėl tai svarbu ateities tyrimams?

    Giliavandenės ekosistemos laikomos vienomis mažiausiai ištirtų Žemėje, o naujos kartos povandeninės technologijos plečia galimybes aptikti ne tik naujas rūšis, bet ir netikėtą jau žinomų gyvūnų elgseną. Mokslininkai tikisi, kad tokie stebėjimai leis tiksliau vertinti giliavandenių bendrijų biologinę įvairovę ir geriau suprasti, kaip vystosi prisitaikymai aplinkoje, kurioje nuolatinė tamsa ir didelis slėgis yra norma.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Ocean-Land-Atmosphere Research“.

  • Tyliojo vandenyno gelmėse aptiktas naujas ilgianosių chimerų tipas: kuo išsiskiria atrasta rūšis

    Tyliojo vandenyno gelmėse, prie Kosta Rikos krantų, mokslininkai aprašė naują ilgianosių chimerų rūšį, dar vadinamą aklėmis vaiduoklėmis. Šios giliavandenės kremzlinės žuvys gyvena šimtus metrų po vandeniu, kur įprasti narai nepasiekia.

    Naujoji rūšis pavadinta Rhinochimaera costaricana, taip įamžinant regioną, kuriame ji buvo nustatyta. Chimeros yra artimos rykliams ir rajoms, tačiau priklauso atskirai, labai senai žuvų šakai, kurios ištakos siekia šimtus milijonų metų.

    Rūšies aprašymas parengtas remiantis trimis egzemplioriais, surinktais 2000–2023 metais. Jie buvo aptikti 390–787 metrų gylyje, o tai gerokai žemiau ribų, kurias paprastai pasiekia mėgėjai ar dauguma povandeninių tyrimų ekspedicijų be specialios įrangos.

    Tyrėjai šių egzempliorių kūno matmenis ir morfologiją palygino su daugiau nei 90 tos pačios genties atstovų, priskiriamų trims anksčiau žinomoms rūšims. Paaiškėjo, kad Kosta Rikos chimeroms būdingas išskirtinis požymių derinys, leidžiantis jas atskirti nuo artimiausių giminaičių.

    Skirtumai apėmė trumpesnę snukio dalį, aukštesnį pirmąjį nugaros peleką ir jo dyglį, didesnį atstumą tarp nugaros pelekų bei mažesnį gumburėlių skaičių ties uodegos sritimi. Tokie morfologiniai bruožai giliavandenėms rūšims yra ypač svarbūs, nes išorėje jos dažnai atrodo panašiai, o aiškių stebėjimų natūralioje aplinkoje būna nedaug.

    Rezultatus sustiprino ir genetiniai tyrimai: DNR palyginimai parodė aiškius skirtumus nuo kitų žinomų Rhinochimaera genties žuvų. Tai patvirtino, kad Kosta Rikos vandenyse aptikti egzemplioriai iš tiesų priklauso atskirai rūšiai, o ne yra anksčiau aprašytų rūšių variacija.

    Mokslininkų teigimu, šis atradimas dar kartą pabrėžia, kiek mažai ištirtos atviros vandenyno gelmės už kontinentinio šelfo ribų. Pastaraisiais metais būtent genetiniai metodai ir tikslesnė taksonominė analizė vis dažniau padeda atpažinti rūšis, kurios anksčiau galėjo būti klaidingai priskirtos jau žinomoms.

    Giliavandenės ekosistemos laikomos vienomis pažeidžiamiausių, nes jų gyventojai dažnai auga lėtai ir vėliau subręsta. Todėl naujų rūšių identifikavimas tampa svarbus ne tik mokslo žinioms, bet ir potencialiam apsaugos planavimui, kai vertinamas žvejybos poveikis bei buveinių pokyčiai giliuose vandenyse.

    Rhinochimaera costaricana įtraukimas į mokslinę klasifikaciją didina Kosta Rikos jūrų biologinės įvairovės sąrašą ir suteikia tvirtesnį pagrindą būsimoms ekspedicijoms. Kuo tiksliau žinomos rūšys ir jų paplitimas, tuo lengviau įvertinti, ar konkrečios teritorijos yra išskirtinės ir vertos didesnio dėmesio.

    Šis atvejis taip pat parodo, kad net ir pavieniai, atsitiktinai surinkti egzemplioriai gali tapti reikšmingu atradimu, jei juos lydi kruopštūs matavimai ir genetinė analizė. Mokslininkai tikisi, kad ateityje daugiau giliavandenių tyrimų padės ne tik atrasti naujų rūšių, bet ir geriau suprasti, kaip jos prisitaiko prie slėgio, tamsos ir ribotų maisto išteklių.