CP v2

Tag: Giliavandeniai gyvūnai

  • Aštuonkojis „Dambo“ su „ausimis“ gyvena iki 6 km gylyje: kuo jis ypatingas ir kaip išgyvena

    Aštuonkojis „Dambo“ vadinamas vienu paslaptingiausių giliavandenių galvakojų, nes aptinkamas tamsiuose, šaltuose vandenyse net kelių kilometrų gylyje. Tai ne vienas gyvūnas, o Grimpoteuthis genties atstovai, kurių aprašyta keliolika rūšių, tačiau dėl sudėtingų tyrimų sąlygų apie juos vis dar žinoma palyginti nedaug.

    Šie aštuonkojai išsiskiria dviem šoninėmis pelekomis ant galvos, primenančiomis ausis. Būtent dėl jų ir prigijo „Dambo“ pavadinimas, siejamas su klasikiniu animaciniu personažu.

    Dauguma „Dambo“ aštuonkojų yra nedideli ir dažniausiai siekia maždaug 20–30 centimetrų ilgį. Vis dėlto mokslinėje literatūroje minimi ir gerokai didesni individai: didžiausi registruoti egzemplioriai galėjo užaugti iki maždaug 1,8 metro.

    Skirtingai nei daugelis įprastų seklumų aštuonkojų, šie giliavandeniai dažnai turi minkštesnį, labiau želė primenantį kūną. Toks sandaros „kompromisas“ padeda atlaikyti milžinišką slėgį, kuris 5–6 kilometrų gylyje yra šimtus kartų didesnis nei jūros paviršiuje.

    „Dambo“ aštuonkojai plaukia mosuodami galvos pelekomis, todėl jų judėjimas atrodo lėtas ir „sklandantis“. Tarp jų čiuptuvų dažnai būna odos raukšlė, kuri gali sudaryti savotišką skėtį.

    Tokia judėjimo strategija tinka energijai taupyti, nes giliavandenėje aplinkoje maisto ištekliai paprastai yra retesni. Be to, šie aštuonkojai gali judėti ir čiuptuvais, „ropodami“ dugnu, kai ieško grobio.

    Grimpoteuthis genties aštuonkojai aptinkami batialinėje ir abisinėje zonose, maždaug 1 000–6 000 metrų gylyje. Ten vyrauja žema temperatūra, visiška tamsa ir didelis slėgis, o gyvenimas dažnai susitelkia aplink organinių dalelių „liūtis“ iš viršutinių sluoksnių bei vietines ekosistemas, tokias kaip hidroterminės versmės.

    Jų racioną paprastai sudaro smulkūs dugno bestuburiai: įvairūs vėžiagyviai, kirmėlės, mažos sraigės ir dvigeldžiai moliuskai. Grobį jie surenka nuo dugno arba pagauna lėtai priplaukę, o ne aktyviai vaikydamiesi, kaip tai daro kai kurie seklumų plėšrūs galvakojai.

    Pagrindinė priežastis paprasta: 4–6 kilometrų gylyje dirbti brangu ir techniškai sudėtinga. Stebėjimams reikia giliavandenių robotų ar pilotuojamų aparatų, o trumpi susitikimai su gyvūnais dažnai neleidžia surinkti pakankamai duomenų apie jų elgseną ir populiacijų paplitimą.

    Vis dėlto technologijos sparčiai gerėja, todėl daugėja aukštos raiškos vaizdų ir tikslesnių stebėjimų. Mokslininkai tikisi, kad ateinančiais metais pavyks geriau suprasti, kaip „Dambo“ prisitaikė prie deguonies stokos, šalčio ir nuolatinės tamsos giliavandenėje aplinkoje.

  • Ši giliavandenė akula švyti 500 metrų gylyje: mokslininkai aiškina, kam jai toks „prožektorius“

    Giliavandenė akula, gyvenanti maždaug 480–540 metrų gylyje, gali švytėti beveik viso kūno paviršiumi. Jos oda nusėta milijonais šviesą skleidžiančių organų, vadinamų fotoforais, kurie leidžia gyvūnui generuoti bioliuminescenciją beveik be išorinio apšvietimo.

    Tokioje zonoje saulės šviesos beveik nelieka, todėl daugeliui jūrų gyvūnų švytėjimas tampa išlikimo priemone. Dažniausiai šviesa skleidžiama iš apatinės kūno dalies, kad iš apačios žiūrint siluetas susilietų su blankiu švytėjimu iš viršaus ir plėšrūnams būtų sunkiau jį atskirti.

    Tyrėjai, analizavę kelių individų švytėjimo intensyvumą, nustatė, kad jis labai artimas aplinkos šviesos lygiui tame gylyje, kuriame akulos buvo aptiktos. Tai rodo, kad švytėjimas gali būti „suderinamas“ su fonu ir veikti kaip natūrali maskuotė.

    Vis dėlto šios rūšies elgsena leidžia manyti, kad vien maskuotės nepakanka paaiškinti tokį šviesos „įrangos“ mastą. Kadangi akula dažnai medžioja grobį, esantį aukščiau jos, jai svarbu būti nepastebimai ne tik plėšrūnams, bet ir potencialiai aukai.

    Mokslininkų dėmesį patraukė ne vien intensyvumas, bet ir šviesos kryptis. Vertinant iš apačios, švytėjimas gali slėpti kūno kontūrus, tačiau kartu šviesa, sklindanti plačiu kampu į šonus, gali apšviesti artimą aplinką ir padėti greičiau pastebėti grobį.

    Taip bioliuminescencija galėtų atlikti dvi funkcijas vienu metu: sumažinti akulos matomumą ir kartu veikti kaip savotiškas apšvietimas, padedantis orientuotis medžioklėje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokiam paaiškinimui svarbi ir švytėjimo spalva, kuri šiai rūšiai gali būti kiek žalesnė nei kitų anksčiau tirtų švytinčių akulų.

    Žalesnis bioliuminescencijos tonas gali padėti geriau susilieti su jūros vandens dalelėmis, įskaitant daleles, siejamas su chlorofilu. Toks foninis „triukšmas“ vandenyje gali tapti papildomu priedangos sluoksniu, ypač ten, kur šviesa iš viršaus jau yra labai silpna.

    Šis atradimas papildo mokslininkų supratimą apie tai, kaip giliavandeniai gyvūnai išnaudoja šviesą ne tik gynybai. Pastaraisiais metais daugėjant giliavandenių tyrimų ir tobulėjant stebėjimo įrangai, vis dažniau fiksuojama, kad bioliuminescencija gali būti aktyvi medžioklės strategijos dalis, o ne vien pasyvi maskuotė.