CP v2

Tag: Ginkgo biloba

  • Ginkmedis rudenį paverčia sodą auksu: kaip pasodinti ir ko nedaryti, kad prigytų

    Ginkmedis dviskiautis, dar vadinamas ginkmedžiu arba Ginkgo biloba, rudenį išsiskiria ryškiai geltonais lapais, dėl kurių soduose sukuria įspūdingą auksinį efektą. Šis augalas dažnai pristatomas kaip viena seniausių medžių rūšių pasaulyje, todėl vertinamas ne tik dėl grožio, bet ir dėl ilgaamžiškumo.

    Lietuvoje ginkmedis tampa vis populiaresnis dėl atsparumo miesto sąlygoms: jis palyginti gerai pakelia oro taršą ir trumpalaikes sausras. Vis dėlto jaunam medeliui pirmi metai yra kritiniai, todėl svarbiausia parinkti tinkamą vietą ir nepadaryti kelių dažnų sodinimo klaidų.

    Kur geriausia sodinti ginkmedį?

    Ginkmedžiui labiausiai tinka saulėta vieta, nes būtent saulėje rudeninė lapų spalva būna intensyviausia. Dirvožemis turėtų būti laidus vandeniui, vidutinio derlingumo, o užmirkimas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl šaknys pradeda skursti.

    Jei sklype vyrauja sunkus molis, verta pagerinti gruntą: įmaišyti rupesnio smėlio, komposto ar kitos organinės medžiagos, kad vanduo neužsistovėtų. Taip pat pravartu numatyti pakankamai erdvės lajos augimui, nes su metais medis tampa masyvesnis.

    Kada ir kaip sodinti, kad prigytų?

    Iš vazonų auginamus sodinukus paprastai galima sodinti visą šiltąjį sezoną, tačiau praktiškiausia tai daryti pavasarį arba ankstyvą rudenį. Tuomet augalui lengviau įsitvirtinti, o dirva dažniau būna natūraliai drėgna.

    Duobę verta kasti bent dvigubai platesnę už šaknų gumulą, o sodinti tokiame pačiame gylyje, kaip augo vazone. Pasodinus dirvą reikia gerai suspausti, gausiai palaistyti ir pirmą sezoną stebėti drėgmę, ypač per karščius.

    Dažniausios klaidos ir priežiūra

    Dažniausios klaidos yra nuolatinis perlaistymas ir sodinimas vietoje, kur po lietaus ilgai stovi vanduo. Jaunam ginkmedžiui taip pat kenkia konkurencija su vejomis ir piktžolėmis, todėl aplink kamieną verta palikti laisvą, mulčiuotą ratą.

    Vėjuotose vietose jaunas, liaunas medelis gali būti pažeidžiamas, todėl prireikus jį verta pririšti prie kuolo. Genėjimas paprastai minimalus, dažniausiai apsiribojama pažeistų ar kryžiuojančiųsi šakelių pašalinimu, kad medis formuotų tvirtą lają.

    Renkantis sodinuką verta atkreipti dėmesį ir į medžio lytį, nes moteriški augalai subrandina sėklas, kurių minkštimas prinokęs skleidžia nemalonų kvapą. Dėl to miestų želdynuose ir mažesniuose kiemuose dažniau pasirenkami vyriški sodinukai, jei medelynas nurodo jų tipą.

  • Šis priešistorinis medis rudenį sužimba kaip auksas: svarbiausia taisyklė, kad neprisidarytumėte bėdų

    Šis priešistorinis medis rudenį sužimba kaip auksas: svarbiausia taisyklė, kad neprisidarytumėte bėdų

    Miłorząb dwuklapowy (Ginkgo biloba) dažnai vadinamas vienu seniausių pasaulio medžių: tai gyvoji relikvija, kurios giminaičiai augo dar dinozaurų laikais. Ši rūšis išsiskiria vėduoklės formos lapais ir įspūdingu rudeniniu vaizdu, kai laja per trumpą laiką nusidažo ryškiai geltona spalva.

    Nors natūralioje aplinkoje miłorząbas siejamas su Kinija ir laukinės populiacijos vertinamos kaip pažeidžiamos, pasaulio miestuose jis tapo itin mėgstamu želdiniu. Tam yra priežastis: medis pakankamai gerai toleruoja oro taršą, karštį, trumpalaikes sausras ir net druskingesnį gruntą, todėl tinkamas gatvėms ir kiemams.

    Kas daro miłorząbą ypatingą?

    Miłorząbo lapų gyslos išsišakoja į dvi kryptis, o toks gyslotumas botanikoje laikomas retenybe. Rudenį lapai neretai nukrenta beveik vienu metu, todėl po medžiu susiformuoja vientisas geltonas kilimas, dėl kurio šis augalas vertinamas parkų ir sodybų želdiniuose.

    Suaugęs miłorząbas dažniausiai užauga iki 15–20 metrų, o palankiomis sąlygomis gali būti ir gerokai aukštesnis, todėl prieš sodinant būtina įvertinti erdvę. Mažesniems sklypams dažniau pasirenkamos lėčiau augančios dekoratyvinės veislės, kurios neužgožia kitų augalų.

    Patinas ar patelė: klaida, kuri kainuoja

    Miłorząbas yra dvinamis medis, vadinasi, atskiri augalai būna vyriški arba moteriški. Skirtumai aiškiausiai pasimato tik medžiui subrendus, o į derėjimo tarpsnį jis dažnai įžengia tik po maždaug 20 metų, todėl iš anksto atspėti lytį pagal išvaizdą paprastai nepavyksta.

    Soduose ir ypač prie įėjimų dažniausiai sodinami vyriški miłorząbai, nes jie neformuoja sėklų su minkšta luobele. Moteriškų medžių sėklos, nukritusios ant žemės ir pradėjusios irti ar sutraiškytos, gali skleisti intensyvų, nemalonų kvapą ir teršti dangas, todėl jų geriau nesodinti prie takų, terasų ar įvažiavimų.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti?

    Geriausia miłorząbui parinkti saulėtą vietą ir laidų, vidutiniškai drėgną dirvožemį, nes užmirkimas jam kenkia labiau nei dirvos rūgštingumas. Jei sklype po lietaus ilgai laikosi vanduo, verta pagerinti drenažą ir sodinti taip, kad šaknų kaklelis liktų žemės paviršiaus lygyje arba vos aukščiau.

    Sodinimo duobė paprastai kasama maždaug du kartus platesnė už šaknų gumulą ir ne gilesnė nei jo aukštis. Pasodinus dirva gausiai palaistoma, o paviršius mulčiuojamas kompostu ar žieve, paliekant tarpą nuo kamieno, kad nuolatinė drėgmė neskatintų žievės pažeidimų.

    Genėjimą patariama riboti iki sausų, pažeistų ar besikryžiuojančių šakų, nes miłorząbas paprastai pats formuoja lają. Pirmaisiais metais svarbiausia neperlaistyti, bet ir neleisti šaknims išdžiūti: geriau rečiau, tačiau gausiau, kad vanduo pasiektų gilesnius sluoksnius.