Tag: Giorgos Koumendakis

  • Epidauro amfiteatre „Medea“ sugrįžo po 65 metų: 10 000 žiūrovų ovacijos ir rekonstrukcijos iššūkiai

    Epidauro amfiteatre „Medea“ sugrįžo po 65 metų: 10 000 žiūrovų ovacijos ir rekonstrukcijos iššūkiai

    Istorinis sugrįžimas Epidauro scenoje

    Senovės Epidauro teatre Graikijos nacionalinė opera pristatė Luigi Cherubini operą Medea, sukeldama išskirtinį publikos atsaką. Spektaklį gyvai stebėjo apie 10 000 žiūrovų, o ovacijos tapo vienu ryškiausių šio sezono kultūros įvykių Graikijoje.

    Šis pastatymas svarbus ne tik dėl masto, bet ir dėl sumanymo atkurti istorinę 1961 metų versiją, kai toje pačioje scenoje Medeą dainavo Maria Callas. Bilietai į šį sugrįžimą buvo išpirkti dar vasario mėnesį.

    Anna Pirozzi: vaidmuo, reikalaujantis daugiau nei balso

    Pagrindinį Medeos vaidmenį atliko italų sopranas Anna Pirozzi, sulaukusi šilto pripažinimo už vokalinę formą ir dramatišką vaidybą. Kūrinys reikalauja ne tik techniškai sudėtingo dainavimo, bet ir psichologiškai intensyvios interpretacijos.

    Šioje operoje herojė yra ir kerėtoja, ir tragiška motina, o finalas paremtas kraštutiniu moraliniu lūžiu, todėl atlikėjos atsakomybė scenoje tampa dviguba. Didelė atviro amfiteatro erdvė dar labiau išryškina kiekvieną sprendimą, kiekvieną gestą ir balso niuansą.

    „Šis vaidmuo labai sunkus, nes jį reikia ne tik dainuoti, bet ir suvaidinti. Reikia interpretuoti, įsikūnyti į Medeą, į jos tamsą ir tai, ką ji padaro pabaigoje, kai nužudo savo vaikus. Tai ypač sudėtinga šiame teatre, kuriame Maria Callas atliko šį vaidmenį taip įspūdingai“, – sakė Anna Pirozzi.

    Rekonstrukcija be vaizdo įrašo

    Vienas didžiausių projekto iššūkių buvo tai, kad 1961 metų pastatymas neturi išlikusio vaizdo įrašo. Kūrybinei komandai teko remtis archyvinėmis nuotraukomis, dokumentais ir kitais išlikusiais liudijimais, kad būtų atkurta scenografijos ir režisūros logika.

    Graikijos nacionalinės operos teigimu, rekonstrukcija rėmėsi ilgus metus trukusiais tyrimais jų istoriniame archyve, Nacionalinio Graikijos banko kultūros fondo fonduose, taip pat privačiose kolekcijose. Didžiausią tikslumo galimybę suteikė išlikę originalūs kostiumai.

    „Turėjome tik nespalvotas to pastatymo nuotraukas, jos padėjo atkurti scenovaizdį. Su kostiumais buvo kitaip, nes išliko apie 150 Yannis Tsarouchis originalių kostiumų iš to laikotarpio. Žiūrint į rezultatą šiandien, sunku pasakyti, kur baigiasi originalas ir prasideda tai, ką sukūrėme dabar“, – sakė Graikijos nacionalinės operos meno vadovas Giorgos Koumendakis.

    Istorinę 1961 metų versiją režisavo Alexis Minotis, scenografiją ir kostiumus kūrė Yannis Tsarouchis, o choreografiją – Maria Hors. Šio pastatymo kelias buvo tarptautinis: jis pradėtas 1958 metais Dalaso operoje, 1959 metais pasiektas Londono Karališkasis operos teatras, 1961 metais įrašytas į Epidauro istoriją, o 1962 metais užbaigtas „La Scala“ Milane.

    Naujoji rekonstrukcija įtraukta į Graikijos nacionalinės operos sezono kryptį, akcentuojančią ateities operos idėjas per praeities patirtį. Tokie projektai Europoje vis dažniau sieja archyvinį tyrimą, autentiškumo paiešką ir šiuolaikinę scenos technologijų discipliną, kai praeitis atkuriama ne nostalgijai, o kaip gyvas repertuaro argumentas.