Vairavimas tamsiu paros metu objektyviai pavojingesnis, o rizika ypač išauga rudenį ir žiemą, kai dažniau lyja, ant kelio kaupiasi drėgmė, prastėja matomumas. Specialistai pabrėžia, kad dalis vairuotojų apie problemą sužino tik sėdę prie vairo, kai staiga ima trukdyti priešpriešinių žibintų šviesa ir blankiau matomi kelkraščiai.
Viena dažniausių priežasčių yra sutrikęs prisitaikymas prie prasto apšvietimo, kasdienėje kalboje vadinamas vištakumu. Tai būklė, kai akiai sunku pereiti iš šviesos į tamsą, o prieblandoje prastėja ryškumas, kontrastas ir orientacija erdvėje.
Griežtąja prasme tai siejama su tinklainės ląstelėmis, atsakingomis už matymą prieblandoje, tačiau praktikoje naktinį matymą blogina ir kiti veiksniai. Problema dažnai atsiranda ne nuo gimimo, o išsivysto laikui bėgant, pavyzdžiui, dėl vitamino A trūkumo ar lęšiuko drumstėjimo, būdingo kataraktai.
Kaip atpažinti, kad rega prastėja?
Oftalmologai išskiria kelis signalus, kurie ypač išryškėja vairuojant sutemus: neryškus vaizdas, stipresnis akinimas ir šviesos sklaida. Vairuotojai taip pat pastebi aureoles apie šviesos šaltinius, sunkiau įvertina atstumą iki kliūčių ar pėsčiųjų, o žvilgsnis lėčiau prisitaiko po staigesnio apšvietimo.
Gali pasireikšti ir dvigubi kontūrai, ypač žiūrint į žibintus, šviesoforus ar atspindžius šlapioje kelio dangoje. Dažnas, bet nuvertinamas požymis yra įtampa ir nepasitikėjimas: žmogus instinktyviai suima vairą stipriau, vengia lenkimų, o reakcija į priešpriešines šviesas tampa nervinga.
Dažnos priežastys ir rizikos veiksniai
Vienas itin paplitusių veiksnių – sausų akių sindromas, kai sutrinka ašarų plėvelė ir akies paviršius tampa nelygus. Tuomet šviesa labiau išsisklaido, vaizdas tampa miglotas, o akinimas nuo žibintų vargina labiau nei įprastai.
Su amžiumi daugėja ir būklių, kurios naktį apsunkina matymą: katarakta, glaukoma, su amžiumi susijusi geltonosios dėmės degeneracija, diabetiniai tinklainės pokyčiai, vyzdžių reakcijos sutrikimai. Šios ligos dažnai progresuoja lėtai ir apima abi akis, todėl žmogus prie prastesnio matymo prisitaiko ir problemą įvardija tik tada, kai ji tampa akivaizdi.
Ką daryti, kad būtų saugiau?
Pagrindas – tinkamai parinkta regos korekcija, nes sudėtingomis sąlygomis svarbi kiekviena detalė ir net nedidelis ryškumo pagerėjimas. Specialistai dažnai rekomenduoja kokybišką antirefleksinę dangą turinčius lęšius, kurie mažina atspindžius ir dalį akinimo.
Jei akina priešpriešinių automobilių žibintai, praktinis patarimas – trumpam nukreipti žvilgsnį į dešinįjį kelio kraštą, nesifiksuojant į patį šviesos šaltinį. Taip pat verta reguliariai tikrintis regėjimą: bent kas dvejus metus, o turint diagnozuotų akių ligų ar juntant naujus simptomus – dažniau.
Atsargiai vertinami vadinamieji naktiniai vairavimo akiniai su geltonais lęšiais. Jų nauda nėra vienareikšmiškai patvirtinta, o daliai žmonių vaizdas gali tapti per tamsus, todėl prieblandoje sumažėja turimos šviesos kiekis.
Jei regėjimo nepavyksta pakankamai pagerinti, o naktinis vairavimas kelia nuolatinę įtampą, saugiausias sprendimas yra riboti keliones sutemus. Tai ypač aktualu rudenį, kai dienos trumpėja, o keliuose dažniau pasitaiko šlapios dangos, rūko ir intensyvaus priešpriešinio eismo.
