Vištienos ar jautienos sultinys daugeliui siejasi su klasika: morkomis, salieru, svogūnu ir sauja petražolių. Tačiau vis dažniau į virtuvę grįžta senieji žolynai, kuriuos kadaise naudojo ir mūsų seneliai. Vienas jų – paprastoji tramažolė, dar vadinama glechoma (Glechoma hederacea).
Nors daržuose ji neretai laikoma piktžole, kulinarijoje šis augalas turi senas tradicijas. Lapai turi eterinių aliejų, todėl šildant atsiskleidžia ryškus aromatas, kuris gali sustiprinti ilgai virto sultinio skonį. Švelniausiai jis dera su paukštiena ir jautiena, ypač kai sultinyje yra šakninių daržovių.
Skonio profilis nėra toks pats kaip įprasto baltežiedžio lubistoko ar petražolių. Tramažolė dažnai apibūdinama kaip sudėtingesnio, žolelių mišinį primenančio skonio prieskonis, kuriame galima užčiuopti mėtų, čiobrelių ir šalavijų natų. Būtent dėl to ji sultiniui suteikia gilesnį, kiek pikantiškesnį charakterį.
Kad aromatas neišgaruotų, šio augalo geriausia nevirti nuo pat pradžių. Praktika paprasta: į puodą įmeskite kelis šviežius lapus likus maždaug 10–15 minučių iki virimo pabaigos, o prieš pat patiekimą galite jais ir pabarstyti. Tinka ir džiovinta žolė, tačiau su ja lengviau persistengti, todėl pradėkite nuo mažesnio kiekio.
Tramažolė plačiai paplitusi pievose, pamiškėse, parkuose, soduose ir kiemuose, greitai plečiasi ir sudaro tankius kupstus. Dėl to ją mėgstantys tvarką sodininkai dažnai skuba rauti, nors iš tiesų tai lengvai pasiekiamas prieskoninis augalas. Jei renkatės patys, svarbiausia rinkti švariose vietose, toliau nuo intensyvaus eismo ir nenaudojamų chemikalų plotų.
Be kulinarijos, augalas minimas ir žolynų tradicijose: jame aptinkama eterinių aliejų, flavonoidų, rauginių medžiagų, taip pat vitamino C. Liaudies vartosenoje jis sietas su virškinimo palengvinimu ir bendru savijautos stiprinimu, tačiau tai nėra vaistas ir nepakeičia gydytojo rekomendacijų. Virtuvėje jis vertingiausias kaip subtilus, bet išraiškingas akcentas pažįstamam sultiniui.