Brangesnio viskio gerbėjai vis dažniau pastebi, kad aukščiausios lentynos buteliai per kelis dešimtmečius pabrango taip, jog kai kurie leidimai tapo beveik kolekcinėmis investicijomis. Pokyčius lemia ne vien infliacija ar gamybos kaštai, bet ir paklausa, riboti leidimai, rinkodara bei prekybos taisyklės.
Vienas ryškiausių pavyzdžių yra „Johnnie Walker Blue Label“, pristatytas 1992 metais. Tuo metu JAV rinkoje jo kaina siekė apie 150 JAV dolerių, o perskaičiavus į eurus tai būtų maždaug 140 eurų, suma, kuri anuomet daugeliui atrodė neįprastai didelė už vieną butelį.
Vėlesniais metais šio gėrimo kainodara tapo savotišku prabangaus viskio etalonu. 2018 metais „Johnnie Walker Blue Label“ kainavo apie 225 JAV dolerius, tai yra maždaug 210 eurų, o 2026 metais riboto leidimo „Year of the Horse“ versija mažmeninėje prekyboje buvo siūloma maždaug už 220 eurų.
Kainų augimą rodo ir vieno salyklo viskiai. 2000 metais „Glenfarclas 25 Year“ butelis kainavo apie 160 JAV dolerių, arba maždaug 150 eurų, o 2026 metais kaina priartėjo prie 280 eurų, neskaičiuojant pristatymo ir skirtingų mokesčių atskirose rinkose.
Dar įspūdingesnis yra retų leidimų šuolis antrinėje rinkoje. 1990-aisiais „Bowmore“ distilerijos „Black Bowmore“ trilogijos buteliai buvo parduodami maždaug už 90–150 eurų, tačiau 2022 metais aukcionuose vidutinė jų kaina perkopė 15 000 eurų ribą, o tai jau labiau primena meno kūrinių, o ne gėrimų rinką.
Kas iš tiesų kelia kainas?
Istoriškai viskio kainas veikė ne tik retumas. Škotijos viskio pramonė dar 1980-ųjų pabaigoje susidūrė su perprodukcijos krize, vadinama Whisky Loch, kai sandėliuose buvo sukaupta per daug neparduoto brandinamo gėrimo. 1990-aisiais tai prisidėjo prie kainų spaudimo žemyn, nes gamintojai siekė išparduoti atsargas ir išlikti.
Vėliau situacija apsivertė: augant susidomėjimui viskiu, ypač JAV rinkoje, kainos ėmė kilti. Prie to prisidėjo ir gamybos modernizavimas nuo 1980-ųjų iki 2000-ųjų, kai distilerijos plačiau diegė automatizaciją ir efektyvesnes technologijas, leidusias užtikrinti pastovesnę kokybę, o kartu pagrįsti aukštesnę kainodarą.
Pastaraisiais metais kainoms įtakos turi ir tarptautinė prekybos politika, kai tarifai bei mokesčiai kai kuriose rinkose gali reikšmingai keisti galutinę kainą lentynoje. Tačiau pagrindinis veiksnys išlieka paklausa: riboti leidimai, kolekcionavimo banga ir noras turėti „ikoninį“ butelį dažnai lemia, kad vartotojai sutinka mokėti daugiau, nei lemtų vien gamybos savikaina.
Ekspertai pabrėžia, kad palyginti kainas tarp skirtingų dešimtmečių sudėtinga, nes ne visada išlikę patikimi rekomenduojamų mažmeninių kainų duomenys. Vis dėlto atskiri gerai dokumentuoti pavyzdžiai rodo aiškią kryptį: premium segmento viskis vis dažniau kainuoja ne kaip kasdienis pirkinys, o kaip prabangos prekė, kurios vertę stiprina ribota pasiūla ir istorija.