CP v2

Tag: Glicerolis

  • Į paskutinį kibirą įlašinkite kelis lašus: grindys ims blizgėti, bet svarbu nepersistengti

    Į paskutinį kibirą įlašinkite kelis lašus: grindys ims blizgėti, bet svarbu nepersistengti

    Net ir kruopščiai išplovus grindis jos kartais atrodo matinės, o ant paviršiaus lieka dryžių. Tokiais atvejais ne visada būtina pirkti naują specializuotą priemonę – kai kurie renkasi paprastą priedą, dažniau siejamą su kosmetika, o ne su valymu.

    Kalbama apie glicerolį, dar vadinamą glicerinu. Tai bespalvis, tirštas skystis, gerai susimaišantis su vandeniu ir dažnai naudojamas kaip drėgmę sulaikanti medžiaga kosmetikoje, muiluose ar kai kuriuose buities produktuose.

    Kaip naudoti glicerolį?

    Pirmiausia grindis reikėtų išsiurbti ir išplauti įprasta priemone, skirta konkrečiai dangai. Tik tuomet paruošiamas atskiras kibiras su švariu drungnu vandeniu, skirtas galutiniam perbraukimui.

    Dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo itin mažo kiekio – kelių lašų maždaug 5 litrams vandens, gerai išmaišant. Prieš valant visą plotą verta pabandyti mažiau matomoje vietoje ir palaukti, kol visiškai išdžius.

    Kodėl paviršius atrodo gražiau?

    Valant stipriai praskiestu tirpalu vanduo išgaruoja, o ant paviršiaus gali likti labai plona glicerolio plėvelė. Ji gali pakeisti šviesos atspindį, todėl grindys po džiūvimo neretai atrodo lygesnės ir labiau blizga.

    Vis dėlto tai nėra grindų atnaujinimas ar apsauginė danga. Glicerolis nepašalina įbrėžimų, neįsigeria taip, kad „sutaisytų“ pažeidimus, ir nepakeičia profesionalių impregnantų ar lakų.

    Kada geriau susilaikyti?

    Didžiausia rizika – persistengti su kiekiu. Per didelė koncentracija gali palikti dryžius, lipnų sluoksnį, ryškesnes pėdų žymes ir net padidinti slidumą, o tai ypač svarbu namuose su vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėmis.

    Jei po džiūvimo jaučiamas apnašas arba šluostė ir šluota „kimba“, paviršių patariama dar kartą pervalyti švariu vandeniu ir gerai nusausinti. Tuomet, jei reikia, bandyti iš naujo, bet su mažesniu kiekiu.

    Daug dėmesio laminatui

    Laminuotoms grindims svarbiausia taisyklė – kuo mažiau vandens. Perteklinė drėgmė gali patekti į sujungimus, išbrinkinti kraštus ir ilgainiui sugadinti dangą, todėl šluostę ar šluotą būtina labai gerai nuspausti.

    Taip pat nereikėtų tirpalo pilti tiesiai ant grindų. Prieš bandant bet kokius naminius metodus verta pasitikrinti dangos gamintojo rekomendacijas, nes daliai paviršių gali būti taikomi konkretūs priežiūros ir leidžiamų priemonių reikalavimai.

  • Mokslininkai aptiko riebalų deginimo jungiklį: gali padėti ir kaulams – ką tai reiškia mums

    Mokslininkai aptiko riebalų deginimo jungiklį: gali padėti ir kaulams – ką tai reiškia mums

    Mokslininkai praneša aptikę molekulinį mechanizmą, kuris gali veikti kaip savotiškas riebalų deginimo „jungiklis“ ir kartu būti susijęs su kaulų stiprumu. Tyrimas atliktas su pelėmis, tačiau rezultatai susieti ir su žmonių genetiniais duomenimis, todėl atradimas kelia vilčių dėl naujų gydymo krypčių.

    Dėmesio centre atsidūrė rudosios riebalų ląstelės, kurios skirtingai nei baltieji riebalai nėra skirtos energijai kaupti. Jų pagrindinė funkcija – deginti kalorijas ir gaminti šilumą, ypač šaltyje, todėl jos laikomos svarbiomis medžiagų apykaitos ir kūno temperatūros reguliavimo grandimis.

    Du šilumos gamybos keliai

    Ilgą laiką buvo žinoma, kad rudosios riebalų ląstelės šilumą gali gaminti per UCP1 baltymu paremtą mechanizmą. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia ir alternatyvus kelias – vadinamasis bergždžias kreatino ciklas, kuris taip pat „sudegina“ energiją šilumos pavidalu.

    Naujojo darbo autoriai nagrinėjo, kas tiksliai paleidžia šį antrąjį kelią. Jie nustatė, kad svarbus vaidmuo tenka fermentui TNAP, o vienas iš signalų, galinčių jį aktyvinti, yra glicerolis – medžiaga, susijusi su riebalų apykaita.

    „Pirmą kartą parodėme, kaip gali būti įjungiamas alternatyvus šilumos gamybos kelias, nepriklausomas nuo klasikinės sistemos“, – sakė biochemikas Lawrence Kazak.

    Ryšys su kaulais ir genetika

    Tyrėjai papildomai rėmėsi didelės apimties žmonių genetiniais įrašais ir ieškojo sąsajų tarp TNAP veiklos bei kaulų būklės. Analizėje aptiktos mutacijos TNAP struktūros srityje, kurią mokslininkai sieja su glicerolio prisijungimu, buvo susietos su mažesniu kaulų tankiu ir sumažėjusia fermento veikla.

    Toks ryšys svarbus ir todėl, kad žinomas retas sutrikimas, kai TNAP aktyvumas sumažėjęs, o kaulų mineralizacija prastėja. Tai padeda paaiškinti, kodėl tas pats fermentas gali būti reikšmingas ir energijos apykaitai, ir kaulų tvirtumui.

    Ką tai gali reikšti gydymui?

    Mokslininkai pabrėžia, kad iki praktinių vaistų dar anksti, tačiau pats „jungiklio“ identifikavimas suteikia aiškesnį taikinį. Šiuo metu kai kurioms retoms kaulų ligoms taikoma fermentų pakaitinė terapija, tačiau ji gali būti sudėtinga ir reikalauti dažnų injekcijų.

    Idėja sukurti junginius, kurie selektyviai didintų TNAP aktyvumą, teoriškai galėtų pasiūlyti patogesnių sprendimų. Be to, jei ateities tyrimai patvirtins, kad šis kelias reikšmingas ir žmonių energijos apykaitai, gali atsiverti papildomos kryptys, susijusios su nutukimo ar 2 tipo diabeto rizikos mažinimu.

    Tyrėjai taip pat primena svarbų apribojimą: pelės, lyginant su žmonėmis, turi santykinai daugiau rudųjų riebalų, todėl poveikio mastas žmogui gali būti kitoks. Vis dėlto šis darbas sustiprina tendenciją, kad medžiagų apykaitos „valdymas“ per konkrečius molekulinius taikinius tampa vienu aktyviausių šiuolaikinės biomedicinos laukų.