CP v2

Tag: Glikoalkaloidai

  • Ar reikia nupjauti žalią pomidoro dalį? Tiesa apie žalumą prie kotelio ir kada verčiau nevalgyti

    Vasarą daugelis laukia savų pomidorų iš daržo, tačiau net ir sunokę vaisiai neretai prie kotelio turi žalią ar gelsvą plotą. Šis reiškinys dažnai vadinamas nevienodu nokimu arba žaliu pečiu ir dažniau pasitaiko didesnėse veislėse. Tam įtakos gali turėti karščiai, veislės savybės, apšvietimas ir maisto medžiagų balansas.

    Žalsva vieta prie kotelio pati savaime paprastai nereiškia, kad pomidoras yra pavojingas. Neprinokusiuose pomidoruose natūraliai būna daugiau glikoalkaloidų, tarp jų ir alfa tomatino, kurį augalas naudoja apsaugai. Nokstant jų kiekis mažėja, todėl įprastai raudoni, prinokę pomidorai laikomi saugiais kasdienėje mityboje.

    Jei pomidoras viduje raudonas, tvirtas, be gedimo požymių, nedidelis žalias plotelis prie kotelio dažniausiai yra skonio, o ne saugumo klausimas. Tokia vieta gali būti kietesnė, mažiau sultinga ir ne tokia saldi, todėl ją galima nupjauti vien dėl malonesnės tekstūros. Kai žalias plotas didelis, o po juo minkštimas baltas ir kietas, verta pašalinti didesnę dalį.

    Kada pomidoro geriau nevalgyti?

    Pomidoro verčiau atsisakyti, jei minkštimas vandeningas, atsiradę tamsūs įdubę plotai, juntamas nemalonus kvapas ar matomas pūkuotas apnašas. Esant pelėsiui, vien išpjauti pažeistą vietą nepakanka, nes minkštuose ir drėgnuose produktuose jis gali būti išplitęs giliau, nei matoma paviršiuje.

    Atsargumas reikalingas ir su visiškai žaliais, akivaizdžiai neprinokusiais pomidorais, ypač jei jie ryškiai kartūs. Žalių pomidorų nerekomenduojama valgyti žalių dideliais kiekiais, tačiau saikingai jie dažnai vartojami termiškai apdoroti, pavyzdžiui, kepant ar marinuojant. Kaitinimas ir gaminimas paprastai pagerina ir skonį, ir toleravimą.

    Kodėl atsiranda žalias pečys?

    Nevienodą nokimą dažniausiai skatina karštis ir intensyvi saulė, kai vaisiaus viršutinė dalis patiria didesnį stresą. Įtakos gali turėti ir veislės genetika, taip pat auginimo sąlygos, pavyzdžiui, netolygus laistymas ar maisto medžiagų disbalansas. Dėl to pomidoras gali sunokti viduje, bet prie kotelio likti žalsvas.

    Praktiškai paprasta taisyklė tokia: vertinkite ne vien spalvą, o bendrą būklę. Jei nėra pelėsio, puvimo, blogo kvapo ir pomidoras išlieka tvirtas, žalias plotelis dažniausiai nėra priežastis išmesti visą vaisių. Dažniausiai užtenka nupjauti kietesnę vietą ir pomidorą suvalgyti įprastai.

  • Sudygusios ir pažaliavusios bulvės: kada jos tampa toksiškos ir kaip išvengti apsinuodijimo

    Bulvės daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau netinkamai laikomos jos gali tapti sveikatai pavojingos. Kai gumbai pradeda žaliuoti ar leisti daigus, juose gali didėti natūralių toksinų kiekis, o tai kartais baigiasi apsinuodijimo simptomais.

    Pagrindinė rizika siejama su glikoalkaloidais, ypač solaninu ir chakoninu. Tai augalo „gynybinės“ medžiagos, kurios padeda apsisaugoti nuo kenkėjų ir ligų, tačiau žmogui didesnės jų dozės gali būti toksiškos.

    Žalią atspalvį bulvėse sukelia chlorofilas, kuris pats nėra nuodingas, bet dažnai rodo, kad gumbas buvo veikiamas šviesos. Būtent šviesos poveikis ir mechaniniai pažeidimai dažnai sutampa su didesniu glikoalkaloidų susikaupimu, ypač žievelėje ir po ja.

    Dygimas paprastai prasideda laikant per šiltai arba per ilgai. Kuo daugiau daigų ir kuo ryškesnis žaliavimas, tuo didesnė tikimybė, kad glikoalkaloidų kiekis išaugo ne tik paviršiuje, bet ir gilesniuose sluoksniuose.

    Jei bulvė turi nedidelius daigus ar mažas pažaliavusias vietas, riziką galima sumažinti storai nuskutant žievę ir išpjaunant pažeistas vietas. Vis dėlto tai nėra garantija, nes toksinų pasiskirstymas priklauso nuo laikymo sąlygų, gumbų būklės ir pažeidimų.

    Jei bulvė stipriai pažaliavusi, turi daug daigų, yra minkšta, drėgna, su pelėsiu ar įtartinu kvapu, saugiausia ją išmesti. Tokiais atvejais vien nupjauti paviršių gali nepakakti, nes padidėjęs toksinų kiekis gali būti visame gumbre.

    Apsinuodijimas glikoalkaloidais dažniausiai pirmiausia paveikia virškinimo sistemą. Simptomai gali pasireikšti per kelias valandas, kartais vėliau, ir apimti pilvo skausmus, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, deginimo pojūtį gerklėje ar kartų skonį burnoje.

    Sunkesniais atvejais gali pasireikšti galvos svaigimas, silpnumas, mieguistumas, sąmonės sumišimas, o itin retai ir rimtesni neurologiniai požymiai. Jei simptomai stiprūs, nepraeina arba blogėja, ypač vaikams ar vyresniems žmonėms, reikėtų kreiptis į gydytoją.

    Norint sumažinti žaliavimo ir dygimo riziką, bulves verta laikyti tamsioje, vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, atokiau nuo šilumos šaltinių. Tiesioginė saulė ir ryški dirbtinė šviesa spartina žaliavimą, todėl gumbai neturėtų stovėti ant palangės ar atviroje virtuvės lentynoje.

    Praktiškai padeda ir paprasta taisyklė: nepirkti per didelio kiekio, jei nėra tinkamų laikymo sąlygų, o prieš gaminant visada peržiūrėti gumbus. Pastebėjus didelius žalius plotus, gausų dygimą, puvinį ar pelėsį, saugiausia bulvių nenaudoti net po terminio apdorojimo.