Branduolinio konflikto grėsmė, klimato kaita, pandemijos, kibernetinės atakos ir spartus DI vystymasis vis dažniau minimi kaip rizikos, galinčios sukelti plataus masto krizę. Mokslininkai sako, kad visiško prieglobsčio Žemėje nėra, tačiau kai kurios valstybės būtų atsparesnės už kitas.
Moksliniame darbe, publikuotame žurnale „Global Challenges“, tyrėjai apžvelgė šimtus studijų ir ataskaitų apie vadinamąsias globalias katastrofines rizikas. Jie vertino, kurios šalys turėtų daugiau prielaidų išlaikyti esmines funkcijas ir apsaugoti gyventojus net itin sutrikus pasaulio sistemoms.
Kodėl išskiriama Australija
Tyrėjų vertinimu, dažniausiai kaip labiausiai atspari visam pagrindinių grėsmių spektrui minima Australija. Priežasčių derinys apima geografinę izoliaciją, didelę maisto gamybą, išteklius ir pramoninius pajėgumus, taip pat politinį stabilumą.
Tačiau mokslininkai pabrėžia svarbią išlygą: net ir Australija nėra apsaugota nuo visų scenarijų. Šalis išlieka priklausoma nuo tarptautinės prekybos, ypač kalbant apie dalį degalų tiekimo grandinių, vaistus, medicinos priemones ir trąšas, be kurių mažėtų žemės ūkio našumas.
„Nėra tokios vietos Žemėje, kuri būtų atspari visoms globalioms katastrofinėms rizikoms, tačiau Australija literatūroje minima dažniausiai“, – teigiama tyrime.
Trys grėsmių kategorijos
Autoriai globalias katastrofines rizikas sugrupavo į tris plačias kategorijas. Pirma – staigaus saulės šviesos sumažėjimo scenarijai, kai dėl didžiulių vulkaninių išsiveržimų, branduolinės žiemos ar didelio asteroido smūgio atmosferoje sumažėtų saulės spinduliuotė.
Antra kategorija apima globalius infrastruktūros praradimus, kai sutriktų elektra, transportas, ryšiai, finansinės sistemos ir maisto tiekimas. Tokius sutrikimus galėtų sukelti stiprios geomagnetinės audros, plataus masto kibernetinės atakos, pandemijos ar aukštuminiai elektromagnetiniai impulsai.
Trečia – globali katastrofinė biologinė rizika, apimanti ypač pavojingus biologinius įvykius, tiek natūralius, tiek sukeltus žmogaus. Tokie scenarijai galėtų lemti masines aukas ir ilgalaikį visuomenės funkcionavimo sutrikimą žemynų ar net pasaulio mastu.
Kokios šalys dar minimos
Po Australijos mokslinėje literatūroje kaip palyginti atsparios taip pat minimos Naujoji Zelandija, Japonija, Šveicarija ir Argentina. Vis dėlto kiekviena iš jų turi specifinių pažeidžiamumų: nuo pakrančių rizikų ir cunamių iki regioninių vulkaninių grėsmių ar priklausomybės nuo importo.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad atsparumą didina ne vien geografija. Didesnę tikimybę išlaikyti stabilumą turi demokratiškesnės, turtingesnės, mažesnės nelygybės valstybės, turinčios platesnę pramonės bazę, decentralizuotas sistemas ir galinčios apsirūpinti pagrindiniais ištekliais bent vidutiniu laikotarpiu.
Galutinė išvada paprasta: svarbiausia yra pasirengimas ir rizikų mažinimas, o ne pasikliovimas vienu saugiu kampu pasaulyje. Mokslininkai pabrėžia, kad prevencija, kai ji įmanoma, visuomet veiksmingesnė nei bandymas prisitaikyti jau įvykus katastrofai.