Nuo 2020 metų Antarktidos ledo skydas, remiantis palydoviniais matavimais, netikėtai fiksuoja masės prieaugį. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog globalus atšilimas sustojo, o veikiau atspindi trumpalaikius klimato sistemos svyravimus.
Naujausi darbai sieja šį reiškinį su didesniu sniego kiekiu Rytų Antarktidoje. Būtent gausesni krituliai gali laikinai padidinti ledo masę net ir šylant planetai, nes šiltesnė atmosfera pajėgia išlaikyti daugiau drėgmės.
Kas paskatino daugiau sniego?
Mokslininkai nurodo, kad svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti įšilęs vandenynas tropikuose, ypač regione, kur susitinka vakarinė Ramiojo vandenyno dalis ir rytinė Indijos vandenyno dalis. Toks ilgiau trunkantis šilumos perteklius gali pakeisti atmosferos cirkuliaciją ir drėgmės pernašą į pietus.
2021–2023 metais, tyrėjų vertinimu, susiformavo atmosferinių bangų grandinė, susijusi su Rossby bangomis, kuri nukreipė daugiau drėgmės Antarktidos link. Dalis papildomos drėgmės atkeliauja vadinamosiomis atmosferos upėmis, kurios trumpais laikotarpiais atgabena didžiulius vandens garų kiekius ir sukelia intensyvius snygius.
Kodėl tai nėra „gera žinia“ klimatui?
Net jei Rytų Antarktidoje laikinai daugėja sniego ir ledo masės, Vakarų Antarktida išlieka pažeidžiama dėl šiltesnio vandenyno poveikio ledo lentynoms ir spartėjančio ledynų slinkimo į jūrą. Tai reiškia, kad trumpalaikis prieaugis vienoje žemyno dalyje gali tik iš dalies kompensuoti nuostolius kitoje.
Be to, keli metai su mažiau atmosferos upių ar pasikeitusia cirkuliacija gali greitai apversti balansą. Todėl tyrėjai šį epizodą vertina kaip trapų, nuo natūralių svyravimų priklausantį laikotarpį, o ne ilgalaikę tendenciją.
Ką rodo palydovai ir kokia rizika išlieka?
Antarktidos masės pokyčiai dažnai vertinami naudojant gravitacinių matavimų palydovų duomenis, kurie leidžia aptikti, kur ir kiek keičiasi ledo skydą sudarančios masės. Tokie stebėjimai padeda atskirti regionus, kur ledo daugėja dėl snygio, nuo vietų, kur ledo netenkama dėl tirpsmo ir ledynų „nutekėjimo“ į vandenyną.
Mokslininkai primena, kad Antarktidos ledo skydas turi milžinišką jūros lygį kelti galinčio vandens atsargą: visiškas jo ištirpimas teoriškai reikštų apie 58 metrų pasaulinio vandenyno lygio kilimą. Dėl to net ir laikini masės prieaugiai nekeičia esminio klausimo: ilgalaikė rizika išlieka, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos nemažės.
„Antarktida šiuo metu yra trapaus balanso būsenoje“, – sakė klimatologė Ruth Mottram.
Jos teigimu, nors gausesni snygiai kurį laiką gali padaryti masės balansą teigiamą, ledo tekėjimas į vandenyną kai kuriose vietose tuo pat metu greitėja. Tai reiškia, kad dabartinę situaciją reikėtų vertinti kaip signalą apie sudėtingą klimato sistemos dinamiką, o ne kaip paneigimą, kad planeta šyla.