CP v2

Tag: Göbekli Tepe

  • Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe pietryčių Turkijoje laikoma viena svarbiausių ankstyvojo neolito vietovių, keičiančių supratimą apie pirmąsias ritualines erdves. Nuo kasinėjimų pradžios 1995 metais čia rasta daug žmonių kaulų, tačiau ilgą laiką trūko aiškių, nedviprasmiškų kapų.

    Nauja analizė, paremta publikuotais tyrimais, apėmė 928 žmonių kaulų fragmentus, priklausančius įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių asmenims. Dalis radinių turėjo pakitimų, kurie galėjo atsirasti ir dėl žmogaus veiklos, ir dėl vėlesnių procesų dirvožemyje.

    Du kapai, pakeitę vaizdą

    Lūžis įvyko detaliau ištyrus du laidojimus, datuojamus maždaug 8 700–8 000 metais prieš mūsų erą. Vienas kapas aptiktas 2017 metais, kai buvo įrenginėjama drenažo sistema ir vykdyti darbai šalia apsauginės konstrukcijos.

    Po stačiakampio pastato grindimis rasta inksto formos kapavietės duobė su mažiausiai trijų žmonių palaikais. Tyrėjai identifikavo moterį, vyresnę nei 35 metų, 20–30 metų vyrą ir 11–14 metų mergaitę, neatmetama ir ketvirto asmens galimybė.

    Kaulų išsidėstymas pasirodė neįprastas: kaukolės buvo sukrautos vienoje duobės dalyje, o kiti kaulai gulėjo keliose sankaupomis. Vis dėlto išlikę smulkūs plaštakų ir pėdų kaulai leidžia manyti, kad į kapą iš pradžių galėjo būti paguldyti kūnai ar vientisos galūnių dalys.

    Tyrėjai nenurodė aiškių pjovimo žymių, deginimo pėdsakų ar ochros naudojimo, kuris kai kuriose priešistorinėse bendruomenėse pasitaikydavo laidojimo kontekstuose. Dalis pažeidimų, įskaitant įtrūkimus, siejama su vėlesniu slėgiu ir nuosėdų poveikiu dirvožemyje.

    Antrajame kape rasti jauno, tikėtina, 20–30 metų amžiaus žmogaus palaikai, greičiausiai moters. Skeletas gulėjo ant kairiojo šono, sulenktas, veidu nukreiptas į rytus, o dauguma kaulų buvo išlaikę pradinę padėtį, nors smarkiai susmulkėję.

    Mokslininkai pabrėžė, kad kaulų irimą galėjo paspartinti kalkingos nuosėdos: jos skverbdavosi į kaulo struktūrą, o vėliau sudarydavo sąlygas skilinėjimui. Toks mechanizmas padeda paaiškinti, kodėl net ir anatomiškai tvarkingai palaidoti palaikai ilgainiui virsta fragmentais.

    Kas nutiko šimtams išsibarsčiusių kaulų?

    Svarbiausia įžvalga kilo lyginant šių dviejų kapų pažeidimus su šimtais fragmentų, rastų kitose Göbekli Tepe vietose. Tyrėjai siūlo, kad bent dalis išsibarsčiusių kaulų nebūtinai liudija sudėtingą ar išskirtinį ritualą.

    Viena iš tikėtinų versijų yra ta, kad laidojimai galėjo būti įrengti po pastatų grindimis aukščiau šlaite. Vėliau, dėl erozijos ir grunto slinkimo, nuogulos kartu su kaulų fragmentais galėjo nuslinkti į žemiau esančias monumentalias konstrukcijas.

    Tai paaiškintų, kodėl skirtingo amžiaus ir lyties žmonių palaikai aptikti drauge, plačiame maždaug 3 000 kvadratinių metrų plote ir įvairiuose nuosėdų sluoksniuose. Kitaip tariant, dalį chaotiško vaizdo galėjo suformuoti ne laidojimo ritualas, o vėlesnė aplinkos dinamika.

    Kartu mokslininkai pabrėžia, kad ne visi radiniai privalo turėti vienodą istoriją. Kai kurios kaukolės rodo sąmoningos modifikacijos požymius, o tai leidžia svarstyti, kad bent dalis mirusiųjų galėjo būti išskiriami ir traktuojami ypatingai.

    Tokie rezultatai papildo platesnę ankstyvojo neolito tyrimų kryptį, kur vis dažniau atskiriama, kas yra ritualo pėdsakai, o kas vėlesnių gamtinių procesų pasekmė. Göbekli Tepe atvejis rodo, kad atsakymas gali slypėti ne vien simbolikoje, bet ir geologijoje bei ilgalaikėje vietovės transformacijoje.

  • 11 000 metų paslaptis Turkijoje: Karahantepėje rastas žmogus, jojantis ant lamparto

    11 000 metų paslaptis Turkijoje: Karahantepėje rastas žmogus, jojantis ant lamparto

    Turkijos pietryčiuose, Karahantepės archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 11 000 metų senumo akmeninę kompoziciją, vaizduojančią žmogų, sėdintį ant lamparto nugaros. Šis siužetas laikomas išskirtiniu, nes ankstyvojo neolito mene plėšrūnai dažniau vaizduojami kaip medžioklės grobis, o ne gyvi ir galingi gyvūnai.

    Apie 70 centimetrų aukščio skulptūra rasta mažoje, maždaug 3 metrų skersmens konstrukcijoje su grindimis iš plokščių akmenų. Ji gulėjo ant akmeninės suolo pavidalo platformos, einančios palei sieną, o tai leidžia manyti, kad erdvė galėjo būti skirta susibūrimams ar ritualinėms praktikoms.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmet Nuri Ersoy, pristatydamas radinį, pabrėžė, kad tai neįprasto stiliaus ir iki šiol Karahantepėje nematyta skulptūrinė kompozicija. Archeologai kol kas vengia galutinių išvadų, nes šio laikotarpio bendruomenės nepaliko rašytinių šaltinių, kurie padėtų tiesiogiai paaiškinti simboliką.

    Ypač intriguoja tai, kad ankstesniuose Karahantepės radiniuose buvo fiksuotas atvirkštinis motyvas, kai žmogus savo nugara neša lampartą, o gyvūnas atrodo gyvas. Naujoji scena, kur žmogus tarsi „valdo“ plėšrūną, gali rodyti kintančias reikšmes arba skirtingus pasakojimus toje pačioje simbolinėje tradicijoje.

    Lampartas Karahantepėje yra vienas dažniausiai pasikartojančių vaizdinių: jis randamas tiek reljefuose ant akmens elementų, tiek atskirose trimatėse skulptūrose. Archeologas Necmi Karul yra atkreipęs dėmesį, kad nuolatinis žmonių ir plėšrūnų sugretinimas gali liudyti ne vien praktinį santykį su gyvūnais, bet ir gilesnes idėjas apie galią, pavojų, globą ar bendruomenės tapatybę.

    Kodėl Karahantepė taip svarbi?

    Karahantepė priklauso Taş Tepeler, vadinamųjų Akmeninių kalvų, kompleksui Šanliurfos regione ir yra maždaug už 30 kilometrų nuo garsiojo Göbekli Tepe. Abi vietovės siejamos su ankstyvuoju neolitu, kai žmonės Artimuosiuose Rytuose sparčiai perėjo nuo klajokliško medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo prie sėslesnių bendruomenių.

    Šio laikotarpio paminklinių statinių, akmeninių suolų, žmonių ir gyvūnų atvaizdų gausa rodo, kad sudėtingos socialinės ir ritualinės praktikos atsirado anksčiau, nei ilgą laiką buvo manyta. Karahantepėje sistemingi kasinėjimai vyksta nuo 2019 metų, o atradimų dinamika leidžia tikėtis, kad panašių, iki šiol neregėtų kompozicijų dar bus aptikta.

    Ką gali reikšti jojantis žmogus?

    Mokslininkai pabrėžia, kad bet kokios interpretacijos apie konkrečius dievus, mitus ar apeigas šiandien tėra hipotezės. Vis dėlto plėšrūno, vaizduojamo ne kaip sumedžioto, o kaip gyvo ir galingo, pasirinkimas gali atspindėti simbolinį santykį su laukine gamta, kur baimė ir pagarba egzistavo greta.

    Naujas radinys papildo ankstesnį Karahantepės rinkinį, kuriame jau yra ir įspūdingų monumentalių figūrų. Ši skulptūra, vaizduojanti žmogų ant lamparto, gali tapti svarbia detale bandant suprasti, kaip ankstyvojo neolito bendruomenės apibrėžė žmogaus vietą gamtoje ir kaip kūrė vaizdinius, išlikusius iki mūsų dienų.

  • Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Turkijoje esančiame Göbekli Tepe archeologai pranešė aptikę naujų statinių liekanas į šiaurę nuo pagrindinės, saugomos komplekso dalies. Tyrimai vykdomi maždaug 1 500 kvadratinių metrų plote, o senųjų konstrukcijų pėdsakai, kaip skelbiama, slypėjo beveik iškart po dabartiniu žemės paviršiumi.

    Naujasis radinys išsiskiria forma: šalia garsiausių paminklinio komplekso ovalių ir apskritų erdvių aptikti stačiakampiai pastatai. Tokia architektūra siejama su vėlesne vietovės naudojimo faze, kai dalis erdvių galėjo būti pritaikytos kasdienėms veikloms, o ne vien ritualams.

    Stačiakampiuose statiniuose, anot tyrėjų, rasta gerokai mažiau būdingų T formos akmeninių stulpų, kurie tapo Göbekli Tepe simboliu. Skirtingas vidaus erdvių išplanavimas leidžia kelti prielaidą, kad kai kurios patalpos galėjo būti naudojamos kaip gyvenamosios, nors galutinė išvada dar nepadaryta.

    „Kol kas tai tik pirminė interpretacija, o aiškiems atsakymams reikės daugiau analizių“, – sakė kasinėjimams vadovaujantis archeologas Necmi Karul.

    Esminiu įrodymų šaltiniu turėtų tapti tai, kas išliko pastatų grindyse ir jų sluoksniuose. Archeologai planuoja tirti dirvožemio bei nuosėdų mėginius, ieškodami mikroskopinių žmogaus veiklos pėdsakų: augalų liekanų, maisto ruošimo žymių ar kitų medžiagų, galinčių parodyti, kaip konkrečios patalpos buvo naudojamos.

    Iki šiol Göbekli Tepe dažniausiai buvo pristatomas kaip išskirtinis ankstyvojo neolito ritualinis centras, išgarsėjęs monumentaliais akmeniniais statiniais ir gyvūnų atvaizdais. Tačiau pastarųjų metų tyrimai vis dažniau rodo sudėtingesnį vaizdą: šalia reprezentacinių erdvių galėjo egzistuoti ir kasdieniam gyvenimui skirti pastatai.

    Tokia interpretacija svarbi platesniame kontekste, nes keičia supratimą apie ankstyvųjų bendruomenių organizaciją. Jei gyvenamosios erdvės pasitvirtins, Göbekli Tepe galėtų būti vertinamas ne tik kaip vieta, į kurią žmonės atvykdavo retomis progomis, bet ir kaip nuolat veikusi gyvenvietė, kur darbas, buitis ir apeigos vyko greta.

    Tyrėjai tikisi, kad didesnio ploto atidengimas leis tiksliau atkurti, kaip buvo planuojama ši ankstyvoji gyvenvietė ir kaip laikui bėgant keitėsi erdvių paskirtis. Kasinėjimai ir laboratoriniai tyrimai turėtų atsakyti, ar stačiakampiai pastatai iš tiesų buvo namai, ar kita, iki šiol neįvardyta komplekso dalis.

  • 12 000 metų senumo Karahan Tepe radiniai stebina: rasti realistiniai žmonių atvaizdai

    12 000 metų senumo Karahan Tepe radiniai stebina: rasti realistiniai žmonių atvaizdai

    Pietryčių Turkijoje esančiame Karahan Tepe archeologiniame komplekse tyrėjai aptiko naujų radinių, kurie stiprina versiją, kad dar prieš maždaug 12 000 metų čia gyvenusios bendruomenės buvo gerokai labiau organizuotos ir kūrybingos, nei ilgą laiką manyta. Pastarųjų sezonų kasinėjimai atskleidė daugiau detalių apie ankstyvojo neolito simboliką, kasdienybę ir ritualus.

    Vienas ryškiausių atradimų siejamas su akmens skulptūromis, vaizduojančiomis žmones. Tyrėjų teigimu, dalis figūrų pasižymi realistiniu atlikimu, įskaitant aiškiau išraižytus veido bruožus, o tai tokiam ankstyvam laikotarpiui laikoma itin reta meninės raiškos forma.

    „Nauji radiniai rodo, kad žmonių vaizdavimas čia buvo ne tik simbolinis, bet ir daug tiesioginesnis, nei manyta anksčiau“, – sakė tyrimuose dalyvaujantys archeologai.

    Kartu aptikta ir daugiau gyvūnų atvaizdų, iškaltų akmenyje: nuo plėšrūnų iki laukinių asilų. Tokie motyvai, kaip ir anksčiau šiame regione fiksuoti plėšriųjų kačių bei gyvačių vaizdiniai, gali rodyti sudėtingą tikėjimų sistemą, kurioje fauna atliko svarbų simbolinį ar ritualinį vaidmenį.

    Ne mažiau dėmesio sulaukė ir išvados apie mitybą. Analizės leidžia manyti, kad bendruomenės racionas buvo įvairesnis: vartota ne tik laukinių gyvūnų mėsa, bet ir augalinis maistas, o tai dera su platesniu moksliniu kontekstu apie laipsnišką perėjimą nuo medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo būdo prie sėslesnių praktikų.

    Karahan Tepe priskiriamas platesniam Taş Tepeler vietovių tinklui, į kurį įeina ir plačiai žinomas Göbekli Tepe. Šios vietos datuojamos laikotarpiu, kai Artimuosiuose Rytuose kūrėsi ankstyvos monumentalios struktūros, o jų atradimai paskatino peržiūrėti senesnes teorijas, esą sudėtinga socialinė organizacija ir religinės praktikos išplito tik įsitvirtinus žemdirbystei.

    Naujausi Karahan Tepe duomenys šią diskusiją tik aštrina. Žmonių ir gyvūnų atvaizdai, monumentalios architektūros fragmentai bei kasdienybės pėdsakai leidžia manyti, kad dar prieš žemdirbystės įsitvirtinimą galėjo egzistuoti bendruomenės, gebėjusios telkti darbą, kurti simbolines sistemas ir įgyvendinti didelio masto statybinius projektus.