Tag: Gondvana

  • Ar Žemėje kada nors buvo aukštesnis kalnas už Everestą? Geologai turi užuominų

    Everestas šiandien laikomas aukščiausiu Žemės kalnu, tačiau geologai neatmeta, kad labai seniai planetos paviršiuje galėjo stūksoti ir dar didesni masyvai. Vis dėlto tiksliai atsakyti, ar kada nors egzistavo už Everestą aukštesnė viršukalnė, mokslas kol kas negali.

    Kaip rašo „Live Science“, ekspertai pabrėžia, kad prieš šimtus milijonų ar milijardus metų buvusių kalnų „rekonstrukcijai“ trūksta detalių: erozija ir tektoniniai procesai per ilgesnį laiką nušlifuoja viršūnes ir „perrašo“ Žemės plutos istoriją. Dėl to šiandien neįmanoma nustatyti konkretaus senovinio „rekordininko“ taip, kaip matuojamas Everestas.

    Tačiau užuominų esama. Mokslininkai tyrinėja Žemės plutoje išlikusias uolienas ir nuosėdas, kurios kadaise buvo giliai po kalnų grandinėmis. Tokie „likučiai“ padeda suprasti, kokio storio buvo pluta po didžiulėmis kalnų sistemomis, o tai leidžia spėti, kokio masto galėjo būti anuometiniai kalnai.

    Geologai aiškina, kad kalnai susiformuoja ten, kur susiduria tektoninės plokštės ir žemyninė pluta yra išstumiama aukštyn. Kartu dalis plutos stumiama ir gilyn, todėl kalnų masyvai primena ledkalnius: virš paviršiaus matoma tik nedidelė dalis, o „šaknys“ slepiasi giliai po žeme.

    Yra natūrali riba, kiek kalnas gali užaugti

    Himalajai, kuriuose stūkso Everestas, yra palyginti jauni – jie pradėjo formuotis maždaug prieš 50–40 mln. metų, kai susidūrė Indijos ir Eurazijos žemyninės plokštės. Dėl to grandinė vis dar auga, nors tuo pat metu vyksta ir intensyvi erozija, „nuvalanti“ aštrias viršukalnes.

    Skaičiuojama, kad Himalajų plutos „kolona“ gali siekti maždaug 80 kilometrų gylį. Palyginus su Everesto aukščiu (8 849 metrai virš jūros lygio), matyti, jog įspūdinga viršūnė tėra nedidelė dalis viso geologinio darinio.

    Tokia sandara svarbi ir dėl kito dalyko: kalnai negali augti be galo. Didėjant masei, uolienos ima „neatlaikyti“ savo svorio, todėl egzistuoja riba, kada kalnų grandinė ima slūgti arba deformuotis.

    Senovinių „superkalnų“ kandidatai

    Vienu iš realiausių kandidatų, galėjusių prilygti Himalajams ar net juos lenkti, įvardijama Transgondvanos „superkalnų“ sistema. Ji pradėjo formuotis maždaug prieš 650 mln. metų, kai susidūrimai tarp tuometinių žemynų dalių prisidėjo prie superžemyno Gondvanos susidarymo.

    Nors Gondvana vėliau suiro, senovinės kalnų juostos pėdsakų aptinkama dabartinėje pietų Indijoje, Šri Lankoje, Tanzanijoje ir Kenijoje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ši sistema galėjo būti kelis kartus ilgesnė už Himalajus, o kai kurios plutos struktūros rodo išskirtinį mastą net ir po pusės milijardo metų erozijos.

    Pagal kai kuriuos vertinimus, išlikusios plutos dalys leidžia spėti, kad tuometiniai kalnai galėjo būti bent Himalajų dydžio, o gal net didesni. Vis dėlto tai nereiškia, kad būtinai buvo viena konkreti viršūnė, aiškiai aukštesnė už Everestą – greičiau kalbama apie labai didelio masto kalnų sistemas.

    Kitas minimas variantas – Grenvilio orogenezė, susijusi su superžemyno Rodinijos formavimusi maždaug prieš 1,3 mlrd. metų. Tačiau apie šios išnykusios grandinės aukštį žinoma mažiau, todėl nuomonės dėl jos masto išsiskiria.

    Dar senesnėje praeityje, maždaug prieš 2 mlrd. metų, su superžemyno Nuna (dar vadinamo Columbia) formavimusi taip pat siejami milžiniškų kalnų požymiai. Tokie tyrimai remiasi, be kita ko, kristalų (pavyzdžiui, cirkonų) sudėtimi, išlikusia Žemės plutoje.

    Kodėl atsakymas gali likti neįmanomas

    Kuo giliau į praeitį žvelgiama, tuo daugiau neapibrėžtumo. Anot geologų, ankstyvojoje Žemėje, kai planeta buvo karštesnė, pluta galėjo prasčiau „laikyti“ didelį svorį, todėl itin aukštų kalnų susidarymas galėjo būti mažiau tikėtinas.

    Be to, stabilios žemyninės plokštės ir uolienos formavosi ne iš karto: maždaug prieš 4 mlrd. metų pradėjo ryškėti stabilesnė pluta, o dideliems žemynams susidaryti prireikė dar šimtų milijonų metų. Tai reiškia, kad net jei egzistavo milžiniškos kalnų sistemos, jų „pėdsakai“ šiandien gali būti pernelyg fragmentiški.

    Todėl mokslininkai pabrėžia: šiuo metu geriausi kandidatai į kada nors buvusių aukščiausių kalnų sistemas yra Nuna, Transgondvanos ir Himalajų grandinių laikotarpiai, tačiau konkretaus, už Everestą aukštesnio kalno įvardijimas greičiausiai liks atviras klausimas.

  • Po Antarktidos ledu – Himalajų dydžio kalnų pėdsakai? Mokslininkai sieja su gyvybės sprogimu

    Po Antarktidos ledu – Himalajų dydžio kalnų pėdsakai? Mokslininkai sieja su gyvybės sprogimu

    Antarktida dažniausiai įsivaizduojama kaip ledu sukaustytas žemynas, tačiau po storu ledo skydu gali slypėti gerokai dramatiškesnė istorija. Naujas tyrimas rodo, kad po Antarktidos ledu gali būti užkastos senovinių kalnų grandinių „šaknys“, kadaise prilygusios šiandienos Himalajams.

    Mokslininkų teigimu, šie milžiniški kalnai galėjo prisidėti prie sąlygų, kurios vėliau leido suklestėti sudėtingai gyvybei vandenynuose. Idėja paremta ne tiesioginiais gręžiniais, o itin patvarių mineralų, cirkonų, analize.

    Kas išdavė senovinius superkalnus

    Cirkonai yra itin atsparūs kristalai, išsaugantys uolienų „parašą“ net tada, kai pačios uolienos seniai suirusios. Jų cheminė sudėtis ir urano bei švino izotopų santykiai leidžia datuoti, kada ir kokiomis sąlygomis susiformavo uolienos, iš kurių šie grūdeliai kilo.

    Kadangi daugiau nei 99,5 proc. Antarktidos dengia ledas, tiesiogiai tirti žemyno geologiją sunku. Todėl tyrėjai rėmėsi cirkonais, kurie iš Antarktidos buvo pernešti į vandenynų nuosėdas, ir sujungė 1 712 naujai ištirtų grūdelių duomenis su ankstesniais Antarktidos cirkonų tyrimais.

    Analizė atskleidė ypač ryškų amžiaus „piką“ laikotarpiu maždaug prieš 650–450 milijonų metų, kai formavosi superžemynas Gondvana. Įtraukus Antarktidos duomenis į pasaulinę duomenų bazę, Gondvanos kalnodaros signalas tapo vienu didžiausių tokio tipo pėdsakų visame rinkinyje.

    Nuo kalnų erozijos iki deguonies

    Vienas svarbiausių tyrimo akcentų – dalis cirkonų rodo susidarymą sąlygomis, būdingomis itin aukštų kalnų giluminėms „šaknims“, kur uolienas veikia didžiulis slėgis. Tai sustiprina hipotezę, kad susidūrus dabartinės Antarktidos, Indijos, Australijos ir Kalahario kratonų masyvams galėjo iškilti Himalajų masto kalnų juostos.

    Tokie kalnai kyla ne vien tam, kad vėliau būtų nušlifuoti erozijos. Ardant kalnams, į aplinkinius vandenynus patenka didžiuliai kiekiai nuosėdų ir cheminių elementų, ypač fosforo ir geležies, kurie skatina pirminę produkciją – dumblių ir cianobakterijų augimą.

    Didesnė pirminė produkcija reiškia daugiau organinės medžiagos ir daugiau fotosintezės metu pagaminamo deguonies. Tačiau vien gamybos nepakanka: kad deguonies lygis atmosferoje augtų, dalis organinės anglies turi būti greitai palaidota nuosėdose, kitaip ji suyra ir deguonis vėl „sunaudojamas“ cheminėse reakcijose.

    Tyrėjai teigia, kad Gondvanos kalnų erozija galėjo sukurti būtent tokį mechanizmą: didžiuliai nuosėdų srautai greitai užklojo organine anglimi ir sulfidu turtingas nuogulas, padėdami ilgesniam laikui „užrakinti“ anglį ir taip palengvindami deguonies kaupimąsi.

    Ar tai paaiškina gyvūnų įvairovės šuolį?

    Mokslininkai pabrėžia, kad nenori tiesiogiai teigti, jog Antarktidos superkalnai sukėlė kambro sprogimą – laikotarpį, kai ankstyvajame paleozojuje sparčiai išaugo gyvūnų įvairovė. Greičiau kalbama apie palankias aplinkos sąlygas: daugiau maisto jūrų ekosistemose, daugiau deguonies ir daugiau cheminių „statybinių blokų“, reikalingų, pavyzdžiui, mineralizuotiems skeletams.

    Vis dėlto lieka neapibrėžtumų. Tyrėjai pripažįsta, kad atmosferos deguonies kilimo laikas ir mastas nėra pakankamai tiksliai rekonstruoti, o jų skaičiavimai patys savaime dar neįrodo priežastinio ryšio.

    Taip pat minimi ir ankstesni, maždaug prieš 800 milijonų metų fiksuojami deguonies chemijos pokyčiai, kurių šis modelis iki galo nepaaiškina. Nepaisant to, nauji cirkonų duomenys sustiprina bendrą scenarijų: žemynams susidūrus kyla kalnai, jie ardomi, maistinės medžiagos užlieja vandenynus, o nuosėdos padeda palaidoti anglį – ir po ilgo geologinio „grandininio“ proceso gyvybei atsiveria naujos galimybės.

    Jei po Antarktidos ledu iš tiesų slypi senųjų kalnų „šaknys“ ir dalis milžiniškų nuosėdinių kūnų, ateities tyrimai – nuo geofizinių matavimų iki kryptingesnių gręžinių – galėtų pateikti dar tvirtesnių įrodymų. Kol kas cirkonai primena, kad net ledo tyloje gali būti užkoduota istorija, pakeitusi visos planetos biologinę raidą.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Earth and Planetary Science Letters“.

  • Dingę sąsiuviniai po 25 metų atvėrė 55 mln. metų paslaptį: sensacinga fosilija iš Naujosios Zelandijos

    Dingę sąsiuviniai po 25 metų atvėrė 55 mln. metų paslaptį: sensacinga fosilija iš Naujosios Zelandijos

    Istorija prasidėjo 1999 metais, kai paleontologas Richardas Köhleris tyrinėjo atokią Pitto salą Chatham salyne į rytus nuo Naujosios Zelandijos. Prie Waihere įlankos jis pastebėjo stačiame, beveik neprieinamame skardyje įstrigusią neįprastai gerai išlikusią žuvies fosiliją.

    Radiniui išskirtinumo suteikė tai, kad fosilija išliko trimatė. Paleontologijoje tai itin reta, nes dažniausiai organizmų liekanos per milijonus metų suplokštėja dėl nuosėdų spaudimo. Šiuo atveju matėsi smulkios kūno sandaros detalės, žvynai, pelekai ir uodega.

    R. Köhleris fosiliją atsargiai iškėlė keliais dideliais uolienų blokais ir išgabeno į Otago universitetą Dunedine. Iš pirmo žvilgsnio ji priminė stambią plėšrią žuvį su galingais pelekais ir į viršų pakeltu snukiu, panašų į šiuolaikinius tarponus, tačiau šiandien tokių žuvų Naujosios Zelandijos vandenyse neaptinkama.

    Tyrimai ilgą laiką strigo dėl vienos, moksle kritiškai svarbios priežasties: trūko tikslių duomenų, kur ir kokiame geologiniame sluoksnyje radinys buvo aptiktas. Šie duomenys buvo užrašyti R. Köhlerio lauko sąsiuviniuose, tačiau po jo mirties dokumentacija dingo, todėl pilnas mokslinis aprašymas tapo neįmanomas.

    Proveržis įvyko tik po daugelio metų, kai vienas iš mokslininko sūnų, pradėjęs studijas Otago universitete, tvarkydamas šeimos daiktus rado dingusius sąsiuvinius. Juose buvo detaliai aprašytos ekspedicijos aplinkybės, tiksli vieta, sluoksnių seka ir kita informacija, leidžianti patikimai datuoti ir interpretuoti radinį.

    Remdamiesi atkurtais duomenimis, tyrėjai nustatė, kad žuvis gyveno maždaug prieš 55 milijonus metų. Tai laikotarpis po masinio išnykimo, užbaigusio dinozaurų erą, kai vandenynuose vyko spartūs ekosistemų pokyčiai, o daugelis grupių persitvarkė arba išnyko.

    Naujai aprašyta rūšis pavadinta Ikawaihere koehleri, pagerbiant atradimo vietą ir patį paleontologą. Mokslininkai ją priskyrė elopomorfų grupei, kuriai priklauso ir šiandien gyvuojantys tarponai bei unguriai, o radinys sustiprino prielaidą, kad didelės plėšrios šios grupės žuvys gana anksti po dinozaurų išnykimo pasiekė ir pietinius regionus, siejamus su Gondvanos superkontinento palikimu.

    Toks išsaugojimo lygis ypač vertingas, nes leidžia tiksliau lyginti anatomiją su šiuolaikiniais giminaičiais ir geriau suprasti, kaip po didžiųjų sukrėtimų keitėsi jūrų plėšrūnų įvairovė. Tyrėjai pabrėžia, kad be lauko užrašų net ir įspūdingiausias eksponatas gali likti tik mįslinga fosilija, o sugrįžę duomenys kartais tampa pagrindiniu raktu į praeities rekonstrukciją.