Naujas aukštos raiškos žemėlapis parodė, kuriose pasaulio vietose žmonių veikla labiausiai keičia gėlo vandens atsargas – vienur jos sparčiai senka, kitur laikinai didėja.
Tyrime, apie kurį rašė „Live Science“, panaudoti palydoviniai duomenys leido detaliau nei anksčiau matyti 2002–2025 metų sausumos vandens pokyčius ir geriau atskirti, kas labiau susiję su žmogaus veikla, o kas – su klimato svyravimais.
Mokslininkai nustatė, kad žemynai netenka gėlo vandens greičiau, nei buvo manyta: kai kuriuose regionuose vandeningųjų sluoksnių siurbimas išryškėjo kaip maždaug 45 proc. didesnė problema, palyginti su ankstesniais vertinimais.
Bendra kryptis aiški – gėlo vandens praradimų daugiau nei prieaugių, todėl tyrėjai akcentuoja geresnio vandens valdymo svarbą ir tai, kad dalyje vietovių didžiausi nuostoliai sutampa su intensyvia žemdirbyste ir drėkinimu.
Kaip sudarytas žemėlapis
Analizė paremta NASA GRACE ir GRACE-FO misijų matavimais, fiksuojančiais masės persiskirstymą Žemėje, todėl galima spręsti, kaip kinta vandens kiekis sausumoje – požeminiuose vandenyse, dirvožemyje, telkiniuose.
Šį kartą duomenys apdoroti taip, kad vaizdas būtų gerokai ryškesnis: tyrėjų teigimu, regioniniai pokyčiai išryškėjo vidutiniškai 33 proc. labiau nei ankstesniuose panašiuose darbuose.
Svarbi dalis – bandymas priskirti pokyčius skirtingiems veiksniams. Tyrimo autorė Mary Michael Forrester O’Neill aiškino, kad ankstesni darbai dažniau matydavo bendrus raštus, bet sunkiau atskirdavo žmogaus įtaką nuo klimato.
Kur fiksuoti didžiausi pokyčiai
Iš viso identifikuoti 94 regionai, kuriuose gėlo vandens atsargos keitėsi labiau nei „įprastas fonas“. Iš jų 40 vietovių pokyčiai daugiausia sieti su žmonių žemės ir vandens naudojimu, o ne su natūralia klimato kaita.
Tarp ryškių gėlo vandens netekimo pavyzdžių įvardyti šiaurinė Indija, pietų Iranas ir JAV pietinės Didžiosios lygumos (regionas ties Kolorado, Kanzaso, Naujosios Meksikos, Oklahomos ir Teksaso sandūra), kur žemės ūkis plačiai remiasi požeminiu vandeniu drėkinimui.
Kaip priešingas pavyzdys minimas centrinėje Rusijoje esantis Boguchanų tvenkinys – dirbtinis ežeras, užpildytas 2012 metais pastačius hidroelektrinės užtvanką, dėl ko regione fiksuotas vandens prieaugis.
Kodėl tai svarbu ir kokios ribos
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad vietiniai gėlo vandens prieaugiai ir praradimai gali turėti pasekmių „žemiau srovės“ esančioms bendruomenėms ir aplinkiniams regionams, nes vandens sistema yra susieta.
Tačiau mokslininkai kartu įspėja dėl ribotumų: GRACE palydovai matuoja pokyčių greitį, o ne bendrą vandens kiekį konkrečiame vandeningajame sluoksnyje, todėl iš šių duomenų negalima tiksliai pasakyti, kada kur nors vanduo „baigsis“.
Vis dėlto praktinė rizika išlieka – kylant vandens siurbimo kaštams ir gręžinių gilinimo poreikiui, daliai vietovių tai gali tapti neįkandama. Tyrėjai akcentuoja, kad toks spaudimas labiausiai smogia pažeidžiamiausioms bendruomenėms.
Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).