CP v2

Tag: Graikiniai riešutmedžiai

  • Vaistinėje perkamas pigus tirpalas, kuris gali išgelbėti riešutmedį nuo ligų

    Kodėl suserga riešutmedžiai?

    Graikiniai riešutmedžiai dažniausiai nukenčia drėgnais sezonais, kai ant lapų ilgai laikosi rasa ir lietaus vanduo. Tuomet greitai plinta grybinės ir bakterinės ligos, o pirmieji požymiai paprastai matomi ant lapijos ir žalių vaisių.

    Viena dažniausių bėdų yra rudmargė, dar vadinama antraknoze, kai ant lapų atsiranda tamsios dėmės, o lapai anksti krenta. Ne mažiau žalos pridaro bakterinė degulė, dėl kurios pajuoduoja žiedynai, jauni ūgliai ir formuojasi prastai išsivystę vaisiai.

    Ar padeda jodas ar boro rūgštis?

    Sodininkai kartais renkasi paprastesnes profilaktines priemones, tarp jų jodo ar boro rūgšties tirpalus. Šios medžiagos pasižymi antiseptinėmis savybėmis, tačiau svarbu suprasti, kad jos nėra registruotos kaip augalų apsaugos produktai nuo konkrečių riešutmedžių ligų.

    Tokie tirpalai dažniau naudojami kaip pagalbinė priemonė bendram augalo būklei gerinti arba paviršinei higienai, tačiau jie nepakeičia tikslingos apsaugos, ypač jei infekcija jau įsibėgėjo. Be to, per didelė koncentracija gali nudeginti lapus, todėl bandant būtina elgtis itin atsargiai.

    Praktikoje dažniausiai minimas receptas yra vanduo su nedideliu kiekiu jodo arba boro rūgšties ir priedu, kuris pagerina tirpalo sukibimą su lapais. Jei vis dėlto nusprendžiate bandyti, pirmiausia verta išmėginti ant kelių šakų ir įvertinti rezultatą po kelių dienų.

    Kada purkšti, kad būtų naudos?

    Didžiausia nauda pasiekiama ne gydant, o užkertant kelią, todėl darbai paprastai planuojami prieš prasidedant aktyviam ligų plitimui. Dažniausiai minimi laikotarpiai yra ankstyvas pavasaris pumpurų brinkimo metu, intensyvaus lapų augimo fazė ir laikas po žydėjimo.

    Purkšti rekomenduojama sausu, ramiu oru, kad tirpalas nenubėgtų ir nebūtų nupūstas vėjo. Apdorojant verta atkreipti dėmesį ne tik į lapus, bet ir į kamieną bei stambesnes šakas, kur gali išlikti infekcijos židiniai.

    Ką dar daryti, kad medis nesirgtų?

    Vien purškimo dažniausiai neužtenka, jei sode paliekami ligoti lapai ir mumifikuoti vaisiai, nes būtent juose peržiemoja infekcijos. Rudenį svarbu surinkti ir pašalinti nukritusią lapiją, o pavasarį išgenėti pažeistas, nudžiūvusias ar per tankiai augančias šakas.

    Ne mažiau svarbi ir oro cirkuliacija lajoje, nes tanki, neišretinta laja po lietaus džiūsta gerokai ilgiau. Taip pat verta vengti perteklinio azoto tręšimo, kuris skatina minkštų audinių augimą ir gali didinti jautrumą infekcijoms.

    Jei liga kartojasi kasmet arba pažeidimai dideli, saugiausia rinktis tik registruotas augalų apsaugos priemones pagal etiketę ir, esant abejonių, pasitarti su agronomu. Tai padeda išvengti ne tik derliaus praradimo, bet ir netinkamo medžiagų naudojimo sode.

  • Norite savo graikinio riešutmedžio? Rudenį padarykite tai ir pavasarį sulauksite daigų

    Ruduo yra vienas palankiausių laikotarpių graikinį riešutmedį dauginti sėklomis, tai yra šviežiai surinktais, prinokusiais riešutais. Toks būdas leidžia užsiauginti tvirtus daigus be papildomų išlaidų medelynų sodinukams. Vis dėlto sėkmę dažniausiai lemia ne pats sėjimas, o tinkamas riešutų parinkimas ir kantrybė.

    Graikinio riešutmedžio sėkloms būtina stratifikacija, kitaip tariant, natūralus šaltasis periodas drėgnoje terpėje. Gamtoje riešutai per žiemą išbūna atvėsusioje žemėje, o pavasarį, atšilus orams, pradeda dygti. Dėl to rudeninė sėja į dirvą dažnai laikoma paprasčiausiu keliu, nes leidžia augalui pereiti visą ciklą natūraliomis sąlygomis.

    Didžiausia klaida yra sėti parduotuvėje pirktus riešutus, nes jie neretai būna perdžiovinti ar kitaip apdoroti, todėl gali nebedygti. Patikimiausi yra ką tik rudenį surinkti prinokę riešutai su nepažeistu branduoliu. Prieš sėjant verta atsirinkti tik sveikus, nesutrūkinėjusius ir nepajuodusius riešutus.

    Sėjai tinka laikotarpis nuo rugsėjo pabaigos iki lapkričio vidurio, kol dirva dar nėra giliai įšalusi. Rekomenduojama rinktis saulėtą vietą su laidžia, vidutiniškai drėgna dirva, o užmirkstančių plotų vengti, nes per didelė drėgmė didina puvimo riziką. Praktikoje svarbu riešutų neužkasti per giliai, kad pavasarį daigui pakaktų jėgų iškilti į paviršių.

    Dar vienas svarbus aspektas yra apsauga nuo graužikų, nes rudenį pasėti riešutai jiems tampa lengvu grobiu. Jei sėjos vieta neapsaugoma, dalis sėklų gali būti išnešiota ar suėsta dar iki pavasario. Todėl sodininkai dažnai renkasi mechanines apsaugos priemones arba sėja keliais etapais, kad padidintų tikimybę sulaukti daigų.

    Jei riešutai sėkmingai peržiemoja, pirmųjų dygimo požymių dažniausiai laukiama pavasarį, kai dirva pakankamai įšyla. Jauniems daigams svarbiausia stabilus drėgmės režimas ir vieta be konkurencijos su agresyvia žoline augalija. Tinkamai prižiūrimas daigas po kelerių metų virsta tvirtu medeliu, o vaisių paprastai tenka palaukti ilgiau, tačiau rezultatas dažnai atperka laiką.