Christopherio Nolano filmas Odisėja per pirmąsias dvi savaites kino teatruose tapo vienu ryškiausių metų komercinių reiškinių ir, kaip skelbiama, pasaulinėje rinkoje jau surinko daugiau nei 560 000 000 eurų pajamų. Kartu tai tapo retu atveju, kai didelio biudžeto premjera akivaizdžiai veikia ne tik bilietų kasas, bet ir skaitymo bei mokymosi įpročius.
Leidyklos ir prekybos tinklai įvairiose šalyse fiksuoja atgimusį Homero kūrinio susidomėjimą. Jungtinėje Karalystėje pranešama apie maždaug 70 proc. didesnius Odisėjos pardavimus, lyginant su 2025 metais, o Jungtinėse Valstijose pardavimai nuo metų pradžios esą išaugo apie 76 proc., remiantis rinkos stebėsenos duomenimis.
Pokytis matomas ir garso turinio platformose. Prancūzijoje Odisėjos klausymo valandų skaičius „Spotify“ platformoje liepos viduryje, palyginti su ankstesniu mėnesiu, buvo daugiau nei 752 proc. didesnis, o tai rodo, kad dalis auditorijos klasikos ieško ne tik knygyne, bet ir ausinėse.
Nauja banga: graikų kalba
Filmo efektas persimetė ir į kalbų mokymąsi. Remiantis „Google Trends“ duomenimis, pastarosiomis savaitėmis išaugo užklausų apie graikų kalbos mokymąsi skaičius, o kai kuriose rinkose fiksuotas kelių tūkstančių proc. šuolis, kurį citavo kalbų mokymosi platforma „Preply“.
Kalbų tendencijas analizuojanti ekspertė Madeline Enos atkreipė dėmesį, kad Homero tekstas parašytas senovės graikų kalba, kuri ženkliai skiriasi nuo šiandien Graikijoje vartojamos kalbos. Todėl dalis žmonių, įkvėptų filmo, ieško būtent senovės graikų pagrindų, o kiti renkasi šiuolaikinę graikų kalbą dėl praktinio pritaikymo.
„Homero Odisėja sukurta senovės graikų kalba, kuri stipriai skiriasi nuo šiandien Graikijoje vartojamos kalbos“, – sakė Madeline Enos.
„Nesvarbu, ar žmogų sudomina Homero laikų kalba, ar šiandien vartojama graikų kalba, pirmasis impulsas dažnai virsta gilesniu kultūros ir istorijos pažinimu“, – teigė ji.
Kritika dėl adaptacijos
Vis dėlto ne visi klasikos tyrėjai vienodai palankiai vertina Nolano pasirinkimus. Dalis kritikų ir akademinės bendruomenės atstovų kelia klausimų dėl šiuolaikinės anglų kalbos vartojimo ir tono, teigdami, kad tai keičia kūrinio stilistinį audinį ir istorinį skonį.
Tarp skeptiškesnių balsų minima ir klasikė Emily Wilson, kurios 2017 metais išleistas Odisėjos vertimas į anglų kalbą sulaukė plataus pripažinimo. Savo komentaruose ji kritikavo scenarijaus sprendimus ir personažų gylį, nors kartu pripažino, kad filmas skatina žmones grįžti į kino sales ir prisiminti antikinę literatūrą.
Kodėl filmai vėl skatina skaityti?
Kultūros rinkoje tokie šuoliai nėra visiškai nauji, tačiau jie išlieka reti: ekranizacijos dažnai sukuria vadinamąjį „antrą gyvenimą“ klasikiniams tekstams, ypač kai projektas turi globalią rinkodarą ir didelį pasiekiamumą. Praktikoje tai reiškia didesnę paklausą skirtingiems leidimams, naujus vertimų tiražus ir didesnį susidomėjimą audioknygomis.
Šiuo atveju poveikis apima ir edukacinį segmentą, nes dalis auditorijos, užuot apsiribojusi pačiu filmu, ieško papildomo konteksto: nuo graikų mitologijos iki antikinės istorijos. Tai tampa priminimu, kad populiarioji kultūra, tinkamai pataikiusi į visuomenės nervą, vis dar gali veikti kaip vartai į klasiką.
