CP v2

Tag: Granada

  • Granados urvai atskleidė neolito smurto pėdsakus: tyrimas įtaria kanibalizmą prieš 7 000 metų

    Granados urvai atskleidė neolito smurto pėdsakus: tyrimas įtaria kanibalizmą prieš 7 000 metų

    Kas rasta Granados urvuose

    Pietų Ispanijoje, netoli Granados, trijuose urvuose archeologai iš naujo įvertino beveik 1 000 žmogaus kaulų ir kaulų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad dalis palaikų rodo sąmoningą kūnų ardymą, kuris kai kuriais atvejais gali būti siejamas su kanibalizmo epizodais neolito laikotarpiu.

    Analizuoti rinkiniai iš Malalmuerzo, Carigüela ir Majólicas urvų. Nauji radiokarbono datavimai leido tiksliau nustatyti, kada vyko skirtingi epizodai ir ar jie kartojosi, o ne buvo vienkartinis reiškinys.

    Kaip nustatomi tokie atvejai

    Mokslininkai vertino pjūvių žymes, kaulų lūžius ir dantų paliktus pėdsakus, matomus ir plika akimi, ir mikroskopu. Tokie požymiai archeologijoje laikomi svarbiais indikatoriais, padedančiais atskirti natūralų irimą, gyvūnų veiklą ar antrinį perlaidojimą nuo tyčinio kūno apdorojimo.

    Tyrime taikyta ir statistinė analizė bei mašininio mokymosi metodai, padedantys sisteminti žymių tipų pasikartojimą skirtinguose kauluose. Tyrėjai pabrėžia, kad vienas požymis nėra pakankamas, todėl vertinamas visas kontekstas: žymių pobūdis, jų vieta, radinių sluoksnis ir datavimas.

    Skirtingos trijų urvų istorijos

    Ryškiausias atvejis siejamas su Malalmuerzo urvu, kur, pasak tyrėjų, dalis palaikų gali rodyti kolektyvinio smurto epizodą, po kurio kūnai buvo vartoti maistui. Šis scenarijus datuojamas maždaug 5 000 metais prieš mūsų erą, tačiau pateikiamas kaip tikėtina interpretacija, o ne galutinis faktas.

    Carigüela urve, remiantis nauju datavimu, panašūs veiksmai galėjo kartotis per skirtingus neolito tarpsnius. Čia išskiriamas ir neįprastas kaukolių apdorojimas: dvi kaukolės, tyrėjų vertinimu, buvo modifikuotos taip, kad galėjo būti naudojamos kaip indai.

    Majólicas urve fiksuojamas vėlyvesnis epizodas, siejamas su maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą. Šiuo atveju aiškių smurto požymių mažiau, o kai kurie kaulai buvo nusidažę raudonai, kas, pasak tyrėjų, gali sietis su ritualinėmis praktikomis ir pigmentų naudojimu.

    Ką tai keičia Europos neolito paveiksle

    Tyrėjų išvada – neolito kanibalizmas Iberijos pusiasalyje greičiausiai nebuvo izoliuotas reiškinys. Panašūs pėdsakai skirtinguose Europos regionuose rodo, kad tokios praktikos galėjo pasireikšti tam tikrais laikotarpiais ir skirtingomis aplinkybėmis, o jų prasmė nebūtinai buvo vienoda.

    Archeologijoje vis dažniau pabrėžiama, kad iš pirmo žvilgsnio panašūs kaulų apdorojimo modeliai gali atspindėti skirtingas socialines realijas: nuo karo ir bauginimo iki sudėtingų laidojimo ar atminimo ritualų. Todėl svarbiausia tampa ne vien sensacinga interpretacija, o nuoseklus kelių įrodymų linijų sutapimas.

    „Priešistorinį kanibalizmą ilgą laiką buvo linkstama aiškinti kaip vienalytį reiškinį, tačiau panašūs pėdsakai gali slėpti skirtingas socialines situacijas“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Antonio Rodríguez-Hidalgo.

    Dar vienas šio darbo akcentas – seniau iškastų rinkinių vertė. Tyrėjai parodė, kad šiandieninės datavimo ir mikroskopinės analizės priemonės gali iš esmės pakeisti senų radinių interpretaciją, net jei jie muziejuose saugomi dešimtmečius.

  • Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados provincijoje pietų Ispanijoje esančiuose trijuose urvuose aptikti beveik 1 000 žmonių kaulų ir dantų fragmentų paskatino naują diskusiją apie neolito laikotarpio smurtą ir kanibalizmą. Tarptautinė mokslininkų grupė, iš naujo ištyrusi seniai surinktas kolekcijas, teigia radusi požymių, kad kai kuriais atvejais žmonių kūnai buvo sąmoningai išardomi ir galėjo būti vartojami kaip maistas.

    Tyrimas apėmė Malalmuerzo, Carigüelos ir Majólicų urvus, kurie archeologams žinomi jau kelis dešimtmečius, tačiau iki šiol jų radiniai nebuvo taip tiksliai datuoti. Šį kartą pasitelktas tiesioginis radiokarboninis datavimas ir tafonominė analizė, leidžianti atskirti žmogaus veiklos pėdsakus nuo natūralių suirimą ar gyvūnų poveikį rodančių žymių.

    Kaulų pjūviai ir lūžiai

    Pasak tyrėjų, dalyje kaulų matyti pjūvių žymės, specifiniai lūžiai ir įkandimų pėdsakai, suderinami su kryptingu minkštųjų audinių šalinimu. Tokie požymiai archeologijoje dažnai siejami su kūnų išdorojimu, kai kaulai skaldomi siekiant pasiekti čiulpus arba atskirti galūnių dalis.

    Komanda nurodo, kad vertinant šiuos ženklus svarbus kontekstas: vien tik pjūviai dar nereiškia kanibalizmo, nes panašios manipuliacijos galėjo būti atliekamos ir per laidojimo ritualus. Todėl analizuotas ne tik pačių kaulų pažeidimų pobūdis, bet ir jų pasiskirstymas urvuose, mišrios kaulų sankaupos, deginimo pėdsakai bei tai, ar radiniai susiję su smurto aplinka.

    Skirtingos istorijos trijuose urvuose

    Ryškiausias atvejis siejamas su Malalmuerzo urvu, kur radiniai datuojami maždaug 5 000 metais prieš mūsų erą. Tyrėjų vertinimu, čia galėjo būti kolektyvinio smurto epizodas, po kurio dalis aukų buvo išdorotos, o tai galėtų rodyti kanibalizmo veiksmus po konflikto.

    Carigüelos urve, kaip teigiama, kanibalizmo požymiai fiksuojami per kelis neolito laikotarpio epizodus, o praktika galėjo kartotis skirtingu metu. Vienas neįprasčiausių radinių – du specialiai modifikuoti kaukolės fragmentai, kuriuos, pagal pažeidimų pobūdį ir formą, galėjo būti bandoma pritaikyti kaip indus.

    Majólicų urve vėliausias epizodas datuojamas maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą, tačiau tyrėjai nemato aiškaus smurto konteksto, būdingo Malalmuerzo atvejui. Kai kurie kaulai nudažyti raudonai, o tai siejama su cinobru – mineralu, kurį priešistorės bendruomenės kai kur Europoje naudojo ritualams ir laidojimo praktikoms, todėl ši vieta gali rodyti kitokį, labiau apeiginį elgesio modelį.

    Kodėl svarbūs nauji metodai

    Tyrimas pabrėžia, kaip smarkiai per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė archeologinių radinių interpretavimo galimybės. Radiokarboninis datavimas leidžia tiksliau atskirti skirtingus epizodus, o mikroskopinė kaulų paviršiaus analizė padeda įvertinti, ar žymes paliko akmeniniai įrankiai, dantys, ar natūralūs procesai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį europinį kontekstą: įvairiuose regionuose fiksuojami atvejai, kai antropofagijos požymiai koncentruojasi tam tikrais laikotarpiais, o jų priežastys gali skirtis. Vienur tai siejama su konfliktu tarp grupių, kitur – su socialinės tvarkos kaita ar specifinėmis mirusiųjų tvarkymo tradicijomis, todėl vieno paaiškinimo visiems atvejams paprastai nebūna.

    Autoriai pabrėžia, kad jų išvados remiasi kaulų pažeidimų visuma ir konteksto analize, tačiau kanibalizmo interpretacija archeologijoje visuomet reikalauja atsargumo. Būtent todėl šiame darbe akcentuojama, kad panašiai atrodantys pėdsakai gali slėpti skirtingas socialines realijas – nuo smurto iki ritualų.

    „Tai rodo, kad pietų Iberijos pusiasalyje neolito laikotarpiu kanibalizmas nebuvo vienkartinis reiškinys, o galėjo kartotis skirtingomis aplinkybėmis“, – teigė vienas tyrimo autorių Antonio Rodríguez-Hidalgo.

  • Granada pradeda „Neorama“: 40 koncertų per 3 dienas ir nauja scena jauniems Ispanijos talentams

    Granada pradeda „Neorama“: 40 koncertų per 3 dienas ir nauja scena jauniems Ispanijos talentams

    Granadoje rugsėjo 3–5 dienomis startuoja „Neorama“ – naujas keliaujantis muzikos festivalis, skirtas jauniems ir dar tik įsitvirtinantiems atlikėjams iš visos Ispanijos. Organizatoriai žada, kad miesto istorinės erdvės trims dienoms taps skirtingų stilių scenomis – nuo flamenko iki elektronikos.

    Festivalį inicijavo Ispanijos jaunimo muzikinių draugijų konfederacija (JME), šiemet mininti 75 metų sukaktį. Projekto tikslas – sujungti jaunųjų muzikantų rengimą su realiu įėjimu į profesionalią rinką, suteikiant matomumą ir ryšius su industrijos atstovais.

    Pirmojoje „Neorama“ laidoje numatyta 40 koncertų ir apie 500 dalyvių, iš jų 325 muzikantai bei atlikėjai. Koncertai vyks įvairiose Granados vietose, tarp jų Generalifės teatras, Manuelio de Fallos auditorija, Carmen de los Mártires ir Granados rotušės kiemas.

    Žanrų amplitudė ir atranka

    „Neorama“ programoje nenumatytas vienas dominuojantis žanras: greta flamenko skambės rokas, džiazas, klasikinė, ankstyvoji ir simfoninė muzika, taip pat indie, punk, pop, folk bei elektronika. Toks spektras, pasak organizatorių, turi parodyti, kiek skirtingų kelių šiandien renkasi jauni kūrėjai.

    Šiai festivaliui atrinkta 11 kylančių projektų iš skirtingų regionų – nuo Galisijos iki Seutos. Tarp jų minimi „Musikene Big Band“, urbaninės muzikos atlikėja Julia Cry, „Liceu BLAM Collective“, „Mühlfeld Ensemble“, „Perímetro“, „Alana“, „Blung“, „Naked Eva“ ir „Pitxorines“.

    Kiekvienas projektas turės po du pasirodymus, o dalis jų varžysis dėl kelių apdovanojimų. Organizatoriai pabrėžia, kad taip siekiama sukurti ne tik koncertų grandinę, bet ir platformą, kuri priartina jaunus atlikėjus prie festivalių kuratorių, institucijų bei muzikos verslo.

    Alhambra – viena svarbiausių scenų

    Vienas ryškiausių programos akcentų numatytas rugsėjo 3 dieną Generalifės teatre, kur JM pasaulio orkestras pasirodys kartu su Granados operos choru. Koncertui diriguos Davidas Fernándezas Caravaca, o programoje numatyta ir Manuelio de Fallos kūrinio Noches en los jardines de España interpretacija.

    Reikšmingą vietą užims ir Andalūzijos jaunimo orkestras (OJA), planuojantis penkis kamerinės muzikos koncertus. Skambės įvairių kompozitorių kūriniai, o pasirodymai bus rengiami keliose istorinėse miesto erdvėse.

    Festivalis užsibaigs rugsėjo 5 dieną Generalifės teatre su „SuperArte“ – projektu, kuriame dalyvaus ir atlikėjai su negalia. Organizatoriai pabrėžia įtrauktį bei prieinamumą kaip vienus esminių „Neorama“ principų.

    Ne tik koncertai: profesija ir DI

    Greta koncertų „Neorama“ numato susitikimus ir dirbtuves apie temas, su kuriomis jauni muzikantai susiduria praktiškai: profesinė karjera, lygybė, inovacijos, prieinamumas, švietimas, verslumas ir menininkų teisinė apsauga. Programoje numatyta ir diskusijų apie tai, kaip muzikos sektorių keičia dirbtinis intelektas.

    „Tris dienas Granada gyvens visų rūšių muzika“, – sakė Andalūzijos regiono kultūros ministrė Patricia del Pozo.

    Renginiai ir diskusijos planuojami nemokami, tačiau dėl riboto vietų skaičiaus daliai veiklų reikės išankstinės registracijos. Jei pirmoji „Neorama“ laida pasiteisins, organizatoriai tikisi, kad festivalis taps nuolatine, po skirtingus miestus keliaujančia jaunųjų talentų vitrina.

  • Ispaniją supurtė per 1 000 drebėjimų: geologas paaiškino, kur realiausia didžioji grėsmė

    Ispaniją supurtė per 1 000 drebėjimų: geologas paaiškino, kur realiausia didžioji grėsmė

    Pietų Ispanijoje, Granados apylinkėse, rugpjūčio viduryje užfiksuota intensyvi seisminė seka vėl pakurstė klausimą, ar šaliai gresia didelis žemės drebėjimas. Per maždaug 10 dienų registruota daugiau nei 1 000 smūgių, o du stipriausi siekė 4,8 magnitudės.

    Skelbiama, kad dalis drebėjimų buvo seklūs, todėl juos pajuto gyventojai šimtuose vietovių. Virpesiai fiksuoti ne tik Andalūzijoje, bet ir kai kuriose Mursijos, Kastilijos ir La Mančos teritorijose bei Madrido regione.

    IGME-CSIC geologas Raúl Pérez López pabrėžia, kad pietų ir pietryčių Ispanijoje 4 ir didesnės magnitudės drebėjimai nėra išskirtinis reiškinys. Šioje zonoje yra lūžių, galinčių sukelti 5, o kai kuriais atvejais ir 6 magnitudės žemės drebėjimus.

    „Faktas, kad nuo didelio drebėjimo praėjo daug metų, nereiškia, jog galime numatyti kitą datą“, – sakė Raúl Pérez López.

    Istorijoje Ispanija patyrė ir gerokai destruktyvesnių įvykių. 1884 metais Arenas del Rey apylinkėse įvykęs drebėjimas, kurio magnitudė vertinama apie 6,5, paveikė daugiau nei 100 gyvenviečių ir, įvairiais vertinimais, nusinešė 750–900 žmonių gyvybes.

    Geologai atkreipia dėmesį, kad vien statistinis vidurkis neleidžia prognozuoti, kada įvyks kitas didelis smūgis. Seisminė veikla nėra tolygi: gali praeiti 200 metų be didesnio įvykio, o vėliau keli drebėjimai gali įvykti per trumpą laiką.

    Tektoninis fonas Ispanijoje išlieka aktyvus, nes regioną veikia Afrikos ir Eurazijos plokščių sąveika. Ilgainiui energija lūžiuose kaupiasi, tačiau tai nereiškia, kad didelis drebėjimas yra neišvengiamai artimiausių dienų ar mėnesių scenarijus.

    Kur Ispanijoje rizika didžiausia?

    IGME duomenimis, Ispanijoje sužymėta daugiau nei 200 aktyvių lūžių, o didžiausia rizika koncentruojasi Viduržemio jūros pakrantės juostoje. Geologai išskiria ruožą nuo Valensijos iki Kadiso, kur istorijoje fiksuota daugiau stipresnių ir žalą sukėlusių žemės drebėjimų.

    Vis dėlto pavojus nėra vien Granados klausimas. Reikšmingi drebėjimai gali pasitaikyti Pirėnuose, Katalonijos kalnagūbriuose ir kai kuriuose vidinių plokščių lūžiuose, pavyzdžiui, Granados ar Albasetės apylinkėse.

    Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad net vidutinė magnitudė gali turėti rimtų pasekmių, jei drebėjimas seklus ir įvyksta arti gyvenviečių. 2011 metais Lorkoje užfiksuotas 5,1 magnitudės drebėjimas pareikalavo devynių žmonių gyvybių ir sukėlė didelę žalą pastatams.

    Ką mokslas gali ir ko negali?

    Specialistai pabrėžia, kad šiandien nėra patikimo būdo tiksliai iš anksto pasakyti, kada ir kur įvyks žemės drebėjimas. Ne iki galo aišku, kas tiksliai nulemia lūžio plyšimo momentą, kaip prasideda procesas ir kaip jis plinta.

    Geologų teigimu, visuomenėje dažnai kyla klaidingas įspūdis, kad drebėjimai skirtingose pasaulio vietose yra tarpusavyje susiję. Moksliniu požiūriu tokios sąsajos paprastai nepatvirtinamos, nes dauguma įvykių vyksta nepriklausomai, vietinių tektoninių procesų fone.

    „Geriausias mūsų įrankis yra prevencija, nes žmones dažniausiai pražudo ne magnitudė, o pastatų reakcija į virpesius“, – sakė Raúl Pérez López.

    Riziką lemia ne tik magnitudė, bet ir židinio gylis, atstumas iki gyvenviečių, grunto savybės ir tai, ar pastatai atitinka seisminius reikalavimus. Dėl to ypatingą reikšmę turi seisminio pavojaus žemėlapiai ir statybų reglamentai, leidžiantys vertinti, kokio stiprumo grunto judesiams konstrukcijos turi būti pritaikytos.

    Kalbėdamas apie ateitį, geologas neatmeta, kad dirbtinis intelektas ir pažangūs duomenų analizės metodai gali padėti aptikti iki šiol nepastebimus dėsningumus. Tačiau jis pabrėžia, kad net ir sparčiai tobulėjant technologijoms, prognozavimas išlieka vienu sudėtingiausių iššūkių, o realiausia kryptis šiandien yra stebėsena, pasirengimas ir statinių atsparumo didinimas.

  • Šaltas balandis suklaidino daržininkus: 2 bulvių veislės, kurias verta sodinti gegužę

    Šaltas balandis suklaidino daržininkus: 2 bulvių veislės, kurias verta sodinti gegužę

    Po neįprastai vėsaus pavasario daugelis daržininkų bulvių sodinimą atidėjo iki gegužės. Agronomai pabrėžia, kad šiuo metu svarbiausia vertinti ne oro šilumą, o dirvos temperatūrą, nes nuo jos priklauso dygimas ir ligų rizika.

    Bulves rekomenduojama sodinti tada, kai 10 centimetrų gylyje dirva sušyla bent iki 8–10 laipsnių. Į šaltesnę žemę pasodinti gumbai gali ilgai nedygti, o užsitęsęs drėgmės ir vėsos periodas didina puvinių bei kitų grybinės kilmės ligų tikimybę.

    Vėsesnę gegužę verta rinktis veisles, kurios geriau toleruoja temperatūrų svyravimus ir greičiau startuoja pavasarį. Praktikoje tai dažniausiai reiškia ankstyvesnes arba stresui atsparesnes bulves, kurios spėja užauginti derlių net ir tada, kai vegetacijos pradžia vėluoja.

    Kada sodinti, kad nepakenktumėte derliui?

    Specialistai pataria neskubėti, jei po šiltesnių dienų prognozuojamos šalnos, ypač lengvuose, greitai atvėstančiuose dirvožemiuose. Jei bulvės pasodinamos per anksti, jos gali „sėdėti“ dirvoje kelias savaites, todėl prarandamas laikas, o vėliau dažniau tenka kovoti su nevienodu dygimu.

    Jeigu sodinama gegužę, naudinga parinkti kuo sveikesnę, sertifikuotą sėklinę medžiagą ir vengti pažeistų gumbų. Taip pat svarbu neperlaistyti ir neformuoti pernelyg šlapių vagų, nes vėsiame dirvožemyje drėgmės perteklius tampa viena dažniausių problemų.

    Veislė „Granada“

    „Granada“ dažnai minima kaip veislė, gerai pakelianti pavasario permainas ir galinti duoti stabilų derlių net sunkesnėse dirvose. Tokiais metais, kai pavasaris vėluoja, svarbi savybė yra tolygesnis augalų startas ir mažesnis jautrumas stresui.

    Dar vienas „Granada“ privalumas siejamas su laikymu: tinkamai užaugintos ir subrandintos bulvės paprastai gerai išsilaiko per žiemą. Tai aktualu tiems, kurie augina ne tik vasaros vartojimui, bet ir ilgesniam sandėliavimui.

    Veislė „Tiras“

    „Tiras“ priskiriama ankstyvoms veislėms, todėl ji patraukli, kai norima greičiau sulaukti derliaus arba kai sodinimas nusikelia į gegužę. Ankstyvos bulvės dažnai spėja suformuoti gumbus iki didesnių vasaros karščių, o tai kai kuriais metais padeda išvengti papildomo streso.

    Ši veislė paprastai vertinama dėl universalumo virtuvėje, o ankstyvumas leidžia planuoti derliaus nuėmimą po maždaug 60–80 dienų, priklausomai nuo sąlygų ir priežiūros. Jei pavasaris permainingas, toks terminas padeda tiksliau susidėlioti darbus ir mažina riziką likti be derliaus dėl užsitęsusio sezono.

    Ekspertai primena, kad net ir pasirinkus tinkamą veislę, rezultatą lemia kompleksas: dirvos temperatūra, drėgmės režimas, sėklos kokybė ir apsauga nuo ligų. Todėl prieš sodinant verta kelias dienas iš eilės pasimatuoti dirvos šilumą ir sodinimą planuoti pagal realias sąlygas, o ne kalendorių.