CP v2

Tag: Granitas

  • Marbolas ir granitas pabodo? HGTV žvaigždė siūlo pigesnę stalviršių alternatyvą

    Virtuvės stalviršių pasirinkimas daugeliui tampa brangiausia ir daugiausiai abejonių keliančia remonto dalimi. Pastaraisiais metais, kai interjeruose dominuoja marmuras ir granitas, vis dažniau ieškoma natūralaus akmens alternatyvų, kurios atrodytų prabangiai, bet kainuotų mažiau.

    HGTV laidos „Home Town“ žvaigždė Erin Napier viename epizode atkreipė dėmesį į kalkakmenį kaip į sprendimą tiems, kurie nori kitokios estetikos. Laidoje jos planus sujaukė atvykusi marmuro plokštė su giliu įtrūkimu, todėl buvo pasiūlytas matinis smėlio spalvos kalkakmenis, kuris ją maloniai nustebino ir išvaizda, ir kaina.

    Kalkakmenio pliusai ir minusai

    Kalkakmenis vertinamas dėl šiltesnio, natūralesnio vaizdo ir subtilių atspalvių, kurie tinka tiek klasikiniam, tiek moderniam interjerui. Kai kurios plokštės gali turėti smulkių natūralių raštų ar fosilijų pėdsakų, todėl paviršius atrodo išskirtinis.

    Tačiau šis akmuo yra minkštesnis už granitą ar marmurą, todėl lengviau susibraižo. Jis taip pat jautresnis rūgštims: ilgiau kontaktuojant su citrinų sultimis, actu ar kai kuriais valikliais gali atsirasti matinių dėmių, vadinamų ėsdinimu, kurį pašalinti sudėtingiau nei įprastą dėmę.

    Norint, kad paviršius tarnautų ilgai, rekomenduojama kalkakmenį reguliariai impregnuoti, o išsiliejusius skysčius nuvalyti nedelsiant. Praktikoje taip pat padeda padėkliukai po stiklinėmis, pjaustymo lentelės ir karščiui atsparūs padėklai, kad karšti puodai ar keptuvės nepažeistų akmens.

    Kiek gali kainuoti toks sprendimas?

    Kainos priklauso nuo pasirinkto apdirbimo, plokštės storio, išpjovų kriauklei ir kaitlentei skaičiaus bei montavimo sudėtingumo. JAV skelbiamuose skaičiavimuose montuoto kalkakmenio stalviršio kaina dažnai nurodoma kaip 70–200 JAV dolerių už kvadratinę pėdą, tai sudaro maždaug 750–2 150 eurų už kvadratinį metrą.

    Viso projekto biudžetas taip pat svyruoja plačiai: remiantis tipiniais JAV rinkos intervalais, už virtuvės kalkakmenio stalviršius dažnai minimos maždaug 3 500–6 000 JAV dolerių sumos, tai yra apie 3 200–5 500 eurų. Europoje ir Lietuvoje galutinę kainą stipriai veikia akmens kilmė, logistika ir meistrų įkainiai, todėl prieš apsisprendžiant verta lyginti kelis pasiūlymus.

    Kada kalkakmenis gali būti geriausias pasirinkimas?

    Dizaineriai vis dažniau kalba apie kryptį rinktis natūralesnius, mažiau blizgius paviršius ir šiltesnes spalvas, o kalkakmenis šią tendenciją atitinka. Vis dėlto tai nėra universaliausias variantas: intensyviai naudojamoje virtuvėje jis pareikalaus daugiau priežiūros nei kietesni akmenys ar kai kurie kompozitiniai paviršiai.

    Jei patinka kalkakmenio vaizdas, bet nesinori nuolatinės priežiūros, praktiškas kompromisas gali būti jo naudojimas virtuvės saloje ar zonoje, kurioje mažiau pjaustoma ir liejasi rūgštūs produktai. Taip išlaikomas norimas estetinis efektas, o rizika pažeisti paviršių sumažėja.

  • Šventa islamo kalno paslaptis: po Džabal Tovru slypi uolienos, menančios 800 mln. metų

    Šventa islamo kalno paslaptis: po Džabal Tovru slypi uolienos, menančios 800 mln. metų

    Džabal Tovras Saudo Arabijoje musulmonams yra itin reikšminga vieta: čia esantis urvas siejamas su pranašo Mahometo ir Abu Bakro slėpimusi hidžros metu 622 metais, keliaujant iš Mekos į Mediną. Tačiau pastaruoju metu dėmesį traukia ne tik religinė istorija, bet ir tai, ką gali pasakoti pats kalnas.

    Geologų vertinimu, Džabal Tovrą sudarančios uolienos gali priklausyti vadinamajam Arabijos skydui – senovinei geologinei sričiai, dengiančiai didelę vakarinės Arabijos pusiasalio dalį. Šį regioną daugiausia sudaro prekambro laikotarpio magminės ir metamorfinės uolienos, susiformavusios gerokai anksčiau nei atsirado šiandien atpažįstami kraštovaizdžiai.

    Skaičiuojama, kad granitai, iš kurių sudaryta dalis masyvo, galėjo pradėti formuotis maždaug prieš 800 mln. metų, giliai po Žemės paviršiumi. Tuo metu vykę magmos procesai ir tektoninių plokščių judėjimas formavo jaunas žemynų struktūras, o dabartinė reljefo išvaizda dar neegzistavo.

    Svarbu pabrėžti, kad uolienų amžius nėra tas pats, kas paties kalno amžius. Granitas galėjo susidaryti šimtus milijonų metų anksčiau, o į paviršių patekti gerokai vėliau dėl erozijos ir tektoninio iškilimo, kai nuo viršaus buvo nuardyti jaunesni sluoksniai.

    Norint tiksliai patvirtinti amžių, būtini laboratoriniai tyrimai, ypač cirkono kristalų datavimas urano ir švino metodu. Cirkonuose būna urano priemaišų, kurios laikui bėgant skyla į šviną, o šių elementų santykis leidžia itin tiksliai nustatyti, kada mineralas kristalizavosi ir kada susiformavo uoliena.

    Kol kas dalis skaičiavimų remiasi platesnio Arabijos skydo tyrimais, todėl be tiesioginių mėginių iš Džabal Tovro neįmanoma galutinai pasakyti, ar visas masyvas vienodai senas. Vis dėlto požymių, kad šioje vietoje gali slūgti vienos seniausių Arabijos pusiasalio uolienų, mokslininkams netrūksta.

    Jei hipotezės pasitvirtintų, Džabal Tovras būtų išskirtinis dvigubos reikšmės objektas: vieniems tai svarbus islamo istorijos simbolis, kitiems – natūralus archyvas, leidžiantis atsekti procesus, vykusius Žemėje dar gerokai iki žmonijos atsiradimo. Tolesni tyrimai galėtų padėti tiksliau suprasti Arabijos skydo raidą ir geologinius mechanizmus, formavusius dabartinį Arabijos pusiasalį.

  • Granito stalviršis gali tarnauti iki 50 metų, bet viena dažna klaida jį sugadina gerokai greičiau

    Granito stalviršiai virtuvėse laikomi vienu patvariausių pasirinkimų: akmuo atsparus kasdieniam dėvėjimuisi, o tinkamai prižiūrimas paviršius dažnai tarnauja apie 50 metų ir ilgiau. Vis dėlto reali tarnavimo trukmė priklauso ne tik nuo akmens kokybės, bet ir nuo to, kaip jis valomas bei ar laiku atnaujinama apsauginė danga.

    Kasdieninei priežiūrai paprastai pakanka drėgnos, švarios, minkštos šluostės ir švelnaus valiklio, skirto natūraliam akmeniui. Išsiliejus skysčiams verta nelaukti, nes net ir tvirtas granitas gali sugerti dėmes, jei paviršius nusidėvėjęs arba neapsaugotas. Prikepusioms dėmėms dažnai taikomos švelnios priemonės, pavyzdžiui, valomoji molio pudra ar vanduo su trupučiu sodos.

    Ką dažniausiai sugadina šeimininkai

    Didžiausia klaida, kuri trumpina granito stalviršio amžių, yra agresyvūs cheminiai valikliai, ypač turintys chloro ar baliklių. Tokios priemonės ilgainiui gali pažeisti akmens paviršių dengiantį sandariklį, o kartais ir patį akmenį, todėl jis tampa labiau porėtas, greičiau dėmėjasi ir praranda blizgesį.

    Dar viena rizika yra rūgštys: ilgiau palikti citrusiniai vaisiai ar jų sultys gali veikti panašiai kaip stiprūs chemikalai ir matomai pakeisti paviršiaus išvaizdą. Praktikoje tai reiškia, kad ant stalviršio geriau nepalikti perpjautų citrinų, apelsinų ar kitų rūgštesnių produktų, o išsiliejus sultims paviršių nuvalyti iš karto.

    Sandariklis, karštis ir įskilimai

    Dalis granito stalviršių būna padengti apsauginiu sandarikliu, kuris, naudojant tinkamas priemones, gali saugoti paviršių maždaug 10 metų. Tačiau norint išlaikyti atsparumą dėmėms, sandariklį dažnai rekomenduojama atnaujinti reguliariai, neretai bent kartą per metus, atsižvelgiant į naudojimo intensyvumą ir gamintojo nurodymus.

    Nors granitas laikomas atspariu karščiui, karštą keptuvę ar puodą dėti tiesiai ant akmens gali būti rizikinga, ypač jei virtuvėje vėsu arba žiemą paviršius būna šaltas. Staigūs temperatūros pokyčiai gali sukelti įtrūkimus, todėl saugiau naudoti padėkliukus ar karščiui atsparius kilimėlius. Jei atsirado įskilimas ar nuskilimas, meistrų patariama taisyti nedelsiant, kad pažeidimas neplistų.

    Ko vengti kasdien

    Granitas nėra pjaustymo lentelė: pjaustymas tiesiai ant akmens ne tik bukina peilius, bet ir gali palikti mikroįbrėžimų, į kuriuos lengviau patenka nešvarumai. Taip pat patariama nevilkti metalinių ar keraminių daiktų per paviršių, nes laikui bėgant tai palieka žymes, o aplink išpjovas ar neparemtas vietas nereikėtų sėdėti ar stovėti, kad akmuo nepatirtų papildomos apkrovos.

    Laikantis kelių paprastų taisyklių granitas išlieka vienu ilgaamžiškiausių virtuvės sprendimų. Švelnus valymas, atsargumas su karščiu ir rūgštimis bei laiku atnaujinamas sandariklis dažniausiai lemia, ar stalviršis tarnaus kelis dešimtmečius, ar pradės prastėti gerokai anksčiau.

  • Po Sacharos smėliu rado milžiniškus 100 tonų sarkofagus: jų turinys pribloškė archeologus

    Po Sacharos smėliu rado milžiniškus 100 tonų sarkofagus: jų turinys pribloškė archeologus

    Egipto Sakaros nekropolyje esantis Serapeumas laikomas vienu įspūdingiausių požeminių kompleksų šalyje. Jį 1850 metais aptiko prancūzų archeologas Auguste’as Mariette’as, pastebėjęs smėliu užpustytą sfinksų alėją, vedusią į tunelių ir kamerų sistemą giliai uoloje.

    Po žeme tyrėjai rado masyvias granito „dėžes“ su idealiai prigludusiais dangčiais. Dalis jų iškalta iš vieno akmens luito, o atskirose šoninėse patalpose išrikiuoti sarkofagai kai kuriais vertinimais gali sverti apie 100 tonų.

    Pagal vyraujantį aiškinimą Serapeumas buvo skirtas šventiesiems Apio jaučiams laidoti. Senovės egiptiečiai šiuos gyvūnus laikė dieviškos galios įsikūnijimu, o po mirties jų kultas siejosi su Ozyriu ir Serapiu, todėl laidotuvės buvo iškilmingos ir brangios.

    Kultas tęsėsi daugiau kaip 1 400 metų: nuo XVIII dinastijos laikų iki romėnų valdymo periodo. Toks tęstinumas paaiškina, kodėl kompleksas plėstas etapais, o požeminių koridorių tinklas tapo itin didelis ir struktūriškai sudėtingas.

    Kas stebina inžinierius?

    Didžiausia mįslė iki šiol yra akmens apdirbimo ir logistikos mastas. Dalis sarkofagų pagaminti iš raudonojo granito, kuris dažnai siejamas su Asuano apylinkėmis, esančiomis šimtais kilometrų nuo Sakaros.

    Įspūdį daro ir tikslumas: vidus išskobtas tolygiai, paviršiai lygūs, o dangčiai prie korpusų priglunda itin tiksliai. Šiuolaikiniams akmens apdirbimo specialistams tai primena aukštos kvalifikacijos meistrystę ir kruopščiai organizuotą darbą, o ne atsitiktinę sėkmę.

    Dėl tokio preciziškumo periodiškai atgimsta sensacingos prielaidos apie neva nežemišką įsikišimą. Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad įrodymų tokioms versijoms nėra, o senovės Egipto statybos tradicijos rodo ilgalaikę inžinerinę raidą ir gebėjimą mobilizuoti dideles darbo jėgas.

    Kodėl dalis sarkofagų tušti?

    Papildomų klausimų kelia tai, kad nemaža dalis sarkofagų buvo rasti be pilnų jaučių mumijų. Kai kuriems tai tapo argumentu abejoti laidotuvių paskirtimi, tačiau egiptologai dažniausiai tai aiškina kapaviečių plėšimu ir perlaidojimais.

    Istoriniai šaltiniai ir radinių kontekstas leidžia manyti, kad kapai buvo niokojami dar senovėje, o organinės medžiagos per šimtmečius galėjo suirti arba būti išneštos. Kai kuriose vietose fiksuoti atidarymo pėdsakai ir vėlesnis užvertimas nuolaužomis, kas rodo, jog požeminės patalpos buvo judinamos dar iki modernių tyrimų.

    Šiandien Serapeumas išlieka reikšmingas ne tik dėl paslaptingos atmosferos, bet ir kaip pavyzdys, kiek daug technologinių ir organizacinių sprendimų galėjo pasiekti senovės civilizacija. Tyrimai tęsiasi, o diskusijos dėl kai kurių komplekso detalių, ypač dėl konkrečių laidojimo praktikų skirtingais laikotarpiais, vis dar atviros.