CP v2

Tag: Grasset

  • Prancūzijoje kilo ginčas dėl romano C’était ça ou mourir: ar bestselerį parašė DI detektorių „klaida“?

    Prancūzijoje kilo ginčas dėl romano C’était ça ou mourir: ar bestselerį parašė DI detektorių „klaida“?

    Prancūzijoje įsiplieskė diskusija, ar sparčiai išpopuliarėjęs Thélysono Orélieno romanas C’était ça ou mourir galėjo būti parašytas pasitelkus dirbtinį intelektą. Įtarimus socialiniuose tinkluose paskleidė anoniminė paskyra „Balance ton Claude“, teigusi, kad teksto ištraukos esą rodo labai didelę DI tikimybę.

    Autorius, kilęs iš Haičio ir šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, kaltinimus atmeta. Leidykla „Grasset“ savo ruožtu pabrėžė pasitikėjimą rašytoju ir kritikavo DI atpažinimo įrankių patikimumą, primindama, kad tokios sistemos pačios remiasi statistiniais modeliais ir gali klysti.

    Kas tapo ginčo kibirkštimi?

    Kontroversija prasidėjo, kai internete pasirodė teiginiai, jog keli tekstų analizės įrankiai romaną įvertino kaip galimai sukurtą DI. Anoniminės paskyros šalininkai citavo detektoriaus rezultatus kaip beveik galutinį įrodymą, tačiau kritikai atkreipė dėmesį į seniai žinomą problemą: tokie testai nėra forensiniai ir dažnai pateikia klaidingai teigiamus atsakymus.

    Ginčas greitai persikėlė į platesnę erdvę, kur dalis komentatorių pradėjo vertinti ne vien technologiją, bet ir autoriaus stilių. Kilo ir antrinė banga: vartotojai bandė tikrinti paties rašytojo paaiškinimus tais pačiais detektoriais, o gauti rezultatai kai kuriais atvejais irgi buvo pateikiami kaip „įrodymai“, dar labiau išryškinant metodų trapumą.

    Autoriaus atsakymas ir stiliaus klausimas

    Thélysonas Orélienas teigė, kad jam priekaištaujami pasikartojimai ir ritmiškos konstrukcijos kyla iš haičių ir Karibų literatūros tradicijų. Pasak rašytojo, tai yra sąmoningos poetikos priemonės, o jų interpretavimas kaip DI pėdsako esą neturi nieko bendra su literatūrine kritika.

    Viešojoje diskusijoje iškilo ir kalbos variantiškumo tema. Komentuojantys rašytojai bei technologijų entuziastai aiškino, kad detektoriai dažniausiai treniruojami su standartinės kalbos pavyzdžiais, todėl nestandartinė sintaksė, mišri leksika ar oralumo ritmika gali būti klaidingai palaikyta generuotam tekstui būdingais „dėsningumais“.

    Ką iš tiesų gali DI detektoriai?

    DI teksto detektoriai paprastai bando nustatyti statistinį „nuspėjamumą“: žodžių pasiskirstymą, sakinių struktūrą, ritmo vienodumą ir kitus požymius. Tačiau tokie signalai nėra vienareikšmiai, nes juos gali lemti ir autoriaus stilius, vertimo įpročiai, redagavimas, žanras ar net sąmoningai pasirinkta pasakojimo maniera.

    Leidyklų ir kultūros lauko atstovams ši istorija tapo priminimu, kad DI aptikimo įrankiai labiau tinka kaip pagalbinė priemonė, o ne galutinis verdiktas. Praktikoje patikimesni ginčo sprendimo būdai paprastai siejami su redakciniu skaidrumu, rankraščių istorija, darbo procesu ir aiškia politika, kaip deklaruojamas DI naudojimas.

    Tuo pat metu ginčas veikia ir romano reputaciją. Knyga minima tarp kandidatų į svarbiausius Prancūzijos literatūros apdovanojimus, o viešas triukšmas gali tapti tiek rizika, tiek papildomu matomumu, skatinančiu skaitytojus patiems susidaryti nuomonę.

  • Kanai prieš Bolloré įtaką: 600 kino profesionalų perspėja dėl kūrybos laisvės ir rinkos koncentracijos

    Kanai prieš Bolloré įtaką: 600 kino profesionalų perspėja dėl kūrybos laisvės ir rinkos koncentracijos

    Protestas Kanų festivalio atidarymo fone

    Kanų kino festivalio atidarymo dieną Prancūzijos kino industrijoje įsiplieskė viešas ginčas dėl žiniasklaidos ir kultūros galios koncentracijos. Apie 600 režisierių, aktorių, technikų ir prodiuserių laikraštyje Libération paskelbė nuomonės tekstą, kuriame kritikuoja konservatyviojo milijardieriaus Vincento Bolloré įtakos augimą.

    Iniciatyva pavadinta Zapper Bolloré vardu, o tarp pasirašiusiųjų minimos ryškios Prancūzijos kino figūros. Pasak autorių, pasirinktas laikas nėra atsitiktinis: Kanai yra tarptautinė scena, kurioje kino kūrėjai tikisi būti išgirsti ne tik Prancūzijoje.

    Kas kelia didžiausią nerimą?

    Tekste dėmesys sutelkiamas į „Canal+“ grupės vaidmenį kino finansavime ir į tai, kad Vincentas Bolloré laikomas pagrindiniu šios grupės akcininku. Pasirašiusieji pabrėžia, kad „Canal+“ yra vienas svarbiausių prancūziško kino investuotojų, todėl daugeliui projektų tokia parama tampa praktiškai neišvengiama.

    Taip pat akcentuojamas „Canal+“ sprendimas įsigyti 34 proc. UGC kapitalo, o iki 2028 metų pabaigos siekti perimti 100 proc. akcijų. UGC įvardijama kaip trečias pagal dydį kino teatrų tinklas Prancūzijoje, todėl sandoris, pasak kritikų, reikšmingai sustiprintų vieno žaidėjo pozicijas rinkoje.

    „Rizikuojame ne tik filmų suvienodėjimu, bet ir kolektyvinės vaizduotės užvaldymu“, – teigiama pasirašiusiųjų tekste.

    Kūrėjai perspėja, kad, jų vertinimu, tokia struktūra leistų vienam centrui daryti įtaką visai grandinei: nuo filmų finansavimo iki platinimo didžiuosiuose ir mažesniuose ekranuose. Jie taip pat sako matantys ideologinį aspektą, kurį sieja su milijardieriaus valdomais kanalais ir leidybos verslais.

    Konfliktas persimetė ir į leidybą

    Įtampa kultūros sektoriuje, pasak straipsnio autorių, nėra nauja: nuo balandžio Grasset leidykla patiria sukrėtimus po ilgamečio vadovo Olivier Nora atleidimo ir jo pakeitimo Jean-Christophe Thiery. Situacija virto platesniu pasipriešinimu, kai dalis autorių ėmė trauktis ir kelti klausimus dėl redakcinės nepriklausomybės.

    Tekste minima, kad po daugiau nei 200 Prancūzijos autorių pasitraukimo solidarumą ėmė reikšti ir tarptautiniai rašytojai. Jie viešai pareiškė, jog neketina teikti būsimų rankraščių leidyklai, kol išlieka abejonės dėl leidybos krypties ir nepriklausomumo.

    „Atsisakome leisti, kad mūsų kūryba būtų naudojama politiniams tikslams, kurių nepalaikome“, – rašoma tarptautinių autorių pareiškime.

    Toks žingsnis rodo, kad ginčas dėl įtakos neapsiriboja vien kino rinka ir tampa platesne diskusija apie kultūros institucijų autonomiją. Kanų festivalis šioje istorijoje tampa ne tik kino švente, bet ir platforma, kurioje viešai susiduria kūrybos laisvės, finansavimo priklausomybės ir galios koncentracijos klausimai.

    Pats Vincentas Bolloré kritiką anksčiau yra atmetęs, o jam priskiriamos žiniasklaidos priemonės yra kaltinusios kūrėjus elito uždarumu. Tačiau kino ir leidybos bendruomenių atsakas rodo, kad spaudimas gali virsti ilgalaike reputacine rizika, jei prestižinės kultūros institucijos liktų be dalies ryškiausių autorių ir kūrėjų.