Mokslininkai skelbia netikėtą atradimą JAV Jutos valstijoje: po kalnų šlaitais, uolų ir riedulių sluoksniu, gali būti sukaupti milžiniški ledo kiekiai. Naujas tyrimas rodo, kad vadinamieji uolienų ledynai (angl. rock glaciers) regione slepia vandenį ledo pavidalu, kurio mastas prilygsta ištisoms gigatonoms.
Uolienų ledynai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprastos akmenų sankaupos ar nuošliaužų laukų tęsinys, tačiau jų viduje kartu egzistuoja uoliena ir ledas. Skirtingai nei klasikiniai baltieji ledynai, šie telkiniai dažnai yra beveik nematomi, nes ledą nuo saulės ir šilumos izoliuoja storas akmenų „antklodės“ sluoksnis.
Kaip pamatyti ledą po akmenimis?
Iki šiol vienas didžiausių iššūkių buvo tiksliai įvertinti, kiek ledo tokie dariniai turi, nes įprasti ledynų tyrimų metodai ne visada tinka. Pavyzdžiui, žemės skvarbos radarui trukdo uolienų nuolaužos, kurios išsklaido signalą ir prastina vaizdo kokybę.
Tyrėjai pritaikė alternatyvų sprendimą: gravitacinį matavimą. Gravimetras leidžia fiksuoti labai smulkius gravitacijos pagreičio pokyčius, o jie atsiranda todėl, kad ledo tankis yra gerokai mažesnis nei aplinkinių uolienų, tad po paviršiumi esanti „lengvesnė“ masė išsiskiria.
Timpanogos pavyzdys ir skaičiai
Metodika išbandyta ties Timpanogos uolienų ledynu prie Mount Timpanogos masyvo, kur atlikti šimtai matavimų skirtingose vietose. Remiantis gautais duomenimis ir trimačiu modeliavimu, mokslininkai atkūrė ledo sluoksnio storį, formą bei sudėtį.
Rezultatai rodo, kad tirtame uolienų ledyne ledo tūrinė dalis gali siekti apie 83 proc., o vidutinis ledo storis sudaro apie 18,8 metro. Apskaičiuota, kad vien šiame darinyje gali būti apie 1 400 000 tonų ledo.
Remdamiesi šiuo atveju ir ankstesniais duomenimis apie kitų uolienų ledynų sandarą, autoriai pasiūlė būdą ledo kiekius plačiau vertinti pagal paviršiaus plotą. Taikant šį metodą visai Jutai, išvada skamba įspūdingai: valstijoje, paskaičiuota, yra apie 1 000 000 000 tonų ledo, paskirstyto per šimtus uolienų ledynų.
Kodėl tai svarbu klimatui ir saugumui?
Tyrėjai pabrėžia, kad poreikis tiksliai įvertinti tokiuose dariniuose sukauptą vandenį didėja šylant klimatui ir traukiantis klasikiniams ledynams. Uolienų ledynai kai kuriose kalnų vietovėse gali veikti kaip papildomas vandens rezervas šiltuoju sezonu, nors jų reikšmė konkrečiam baseinui priklauso nuo vietos klimato ir hidrologijos.
Kartu šie dariniai gali kelti ir rizikų: šylant klimatui, uolienų ledynai gali destabilizuotis, didėti nuošliaužų ar staigių griūčių tikimybė, o tai kelia grėsmę žemiau esančiai infrastruktūrai ir ekosistemoms. Dėl to trimačiai vidaus struktūros modeliai tampa svarbūs ne tik mokslinei pažangai, bet ir praktiniam pavojų vertinimui.
Tyrimo autoriai akcentuoja, kad geresni matavimo metodai leidžia tiksliau prognozuoti, kaip tokie „paslėpti“ ledo telkiniai keisis ateityje, ir ką tai reikš vandens ištekliams kalnų regionuose. Darbas publikuotas mokslo žurnale Journal of Geophysical Research: Earth Surface.