Tag: Gravitacinės bangos

  • Fizikai svarsto: ar juodoji skylė galėtų „persiplėšti“ į dvi ir kodėl tai primintų kelnes

    Juodosios skylės astronomams dažniau žinomos dėl susiliejimų, kai du objektai virsta vienu ir sukelia gravitacines bangas. Tačiau naujame teoriniame darbe keliama daug retesnė idėja: ar tam tikromis sąlygomis juodoji skylė galėtų pasidalinti į dvi mažesnes.

    Kaip aiškinama žurnale „Physical Review D“ publikuotame tyrime, toks „skilimas“ įprastomis aplinkybėmis prieštarautų nusistovėjusioms fizikos taisyklėms. Vis dėlto autoriai nagrinėja galimas išimtis, kai juodosios skylės riba – įvykių horizontas – galėtų įgauti šakotą formą.

    Ši forma vadinama „kelnių“ topologija: erdvėlaikio diagramoje vienas „vamzdis“, atitinkantis vieną juodąją skylę, teoriškai galėtų „susiveržti“ ir išsišakoti į du atskirus „vamzdžius“. Tai reikštų, kad laikui bėgant vietoje vieno objekto atsirastų du „palikuonys“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kalbama apie matematinius scenarijus, o ne apie patvirtintą reiškinį gamtoje. Kol kas nėra stebėjimų, kurie rodytų, kad juodoji skylė tikrai gali „persiplėšti“ į dvi.

    Kodėl juodoji skylė neturėtų skilti

    Pagrindinė kliūtis kyla iš termodinamikos ir Stepheno Hawkingo 1971 metais suformuluotos įvykių horizonto ploto teoremos. Ji teigia, kad juodosios skylės horizonto plotas negali mažėti – kitaip tariant, tokia sistema neturėtų „prarasti“ ploto.

    Šis plotas fizikoje tiesiogiai siejamas su entropija – galimų vidinių būsenų skaičiumi, kuris iš išorės atrodo toks pats. Jei nejudanti (nesisukanti) juodoji skylė suskiltų į dvi mažesnes, jų bendras horizonto plotas, pagal klasikinį aprašymą, būtų mažesnis nei pradinio objekto, o tai reikštų mažesnę entropiją.

    Toks rezultatas neatitiktų bendros termodinamikos krypties, pagal kurią entropija neturėtų mažėti. Dėl to „paprasta“ skilimo idėja, remiantis įprastomis sąlygomis ir Einšteino bendraja reliatyvumo teorija, laikoma draudžiama.

    Galima spraga: sukimasis ir kitos teorijos

    Tyrimo autoriai siūlo, kad tam tikrą „langą“ galėtų atverti sukimasis. Greitai besisukanti juodoji skylė, turėdama tą pačią masę, gali turėti kitokį entropijos ir horizonto ploto santykį nei nesisukanti, o skilimo metu dalis sukimosi energijos teoriškai galėtų virsti dviejų objektų judėjimu vienas nuo kito.

    Vis dėlto vien entropijos „balanso“ neužtenka. Dvi naujai susidariusios juodosios skylės būtų stipriai traukiamos gravitacijos ir galėtų akimirksniu vėl susilieti, jei neturėtų pakankamai energijos atsiskirti. Tyrime pažymima, kad realistiškos galimybės išlieka nebent atvejais, kai sukimasis yra artimas maksimaliai įmanomam.

    Dar viena kryptis – modeliai, kuriuose gravitacija aprašoma ne tik mums įprastais trimis erdvės matmenimis ir laiku. Tokiuose aukštesnių matmenų scenarijuose gali egzistuoti pailgi objektai, vadinami „juodosiomis gijomis“, kurios teoriškai gali patirti nestabilumus ir „susiveržimus“.

    Taip pat svarstoma, kas pasikeistų, jei Einšteino teorija nėra galutinis gravitacijos aprašymas ir juodosios skylės entropijos taisyklės būtų kitokios. Viename pateiktame teoriniame pavyz nagrinėjama, kad maždaug dešimties Saulės masių juodoji skylė galėtų „pagaminti“ antrą, maždaug 20 mlrd. kilogramų masės juodąją skylę taip, kad bendra entropija padidėtų – nors ši masė būtų visiškai menka, palyginti su pirminiu objektu.

    Kaip tai būtų galima pastebėti

    Jei tokie fragmentai kada nors egzistuotų, jie greičiausiai būtų aptinkami netiesiogiai. Labai mažos juodosios skylės, pagal teoriją, turėtų netekti masės dėl Hawkingo spinduliuotės – kvantinio efekto, kuris stiprėja juodajai skylei mažėjant.

    Tyrime minimas scenarijus, kad dalis tokios spinduliuotės galėtų pasireikšti gama spinduliais, kurių paieškai tiktų specialūs astronominiai instrumentai, pavyzdžiui, „Fermi-LAT“. Tačiau svarbu pabrėžti: nei Hawkingo spinduliuotė iš juodųjų skylių, nei vadinamosios pirmapradės juodosios skylės kol kas nėra patvirtintos stebėjimais.

    Kol kas juodosios skylės išlieka kur kas geriau žinomos dėl susijungimų, o ne dėl skilimų. Vis dėlto pati „kelnių“ topologijos idėja mokslininkams įdomi kaip teorinis testas: jei kada nors būtų užfiksuotas juodosios skylės „atsiskyrimas“, tai galėtų tapti užuomina, kad gravitaciją reikia aprašyti platesniu modeliu nei klasikinė Einšteino teorija.

  • Mokslininkai aptiko beveik 400 gravitacinių bangų signalų: tai keičia juodųjų skylių kilmę

    Mokslininkai aptiko beveik 400 gravitacinių bangų signalų: tai keičia juodųjų skylių kilmę

    Naujausias LIGO–Virgo–KAGRA gravitacinių bangų katalogas, apimantis beveik 400 užfiksuotų įvykių, leidžia mokslininkams pirmą kartą ne tik aprašyti pavienes keistenybes, bet ir sudaryti juodųjų skylių populiacijos vaizdą. Didžioji dalis signalų siejama su dvejetų juodųjų skylių susijungimais.

    Iki šiol juodąsias skyles dažniausiai pavykdavo tirti netiesiogiai, nes jos neskleidžia šviesos, o jų gravitacija uždaro net fotonų kelią. Gravitacinės bangos, erdvėlaikio raibuliai, leidžia „išgirsti“ susidūrimus ir iš signalo formos nustatyti mases, sukimąsi bei atstumą.

    Katalogo duomenys rodo, kad Visata gali gaminti juodąsias skyles ne vienu keliu. Dalis jų, tikėtina, susidaro iš masyvių žvaigždžių porų, kurios evoliucionuodamos kartu galiausiai virsta juodosiomis skylėmis ir vėliau susijungia.

    „Matome aiškių požymių, kad dalis susijungimų gimsta keliais skirtingais būdais“, – sakė Monash universiteto astrofizikė Sharan Banagiri.

    Kitas svarbus mechanizmas siejamas su tankiomis žvaigždžių sankaupomis, kuriose juodosios skylės gali „susirasti“ viena kitą dinamiškai, o ne gimti kaip pora. Tokiose aplinkose dažnesni netikėtai dideli masių skirtumai ir sudėtingesnė orbitų istorija.

    Statistinė analizė taip pat leidžia kalbėti apie galimą hierarchinių susijungimų grandinę, kai nauja, masyvesnė juodoji skylė susiformuoja iš ankstesnio susidūrimo ir vėliau vėl susijungia. Vienas iš tokių įvykių „pirštų atspaudų“ gali būti neįprastai didelis galutinio objekto sukimasis.

    „Vienas įdomiausių dalykų yra tai, kad dalis naujai aptiktų juodųjų skylių sukasi labai greitai“, – sakė Sharan Banagiri.

    Didėjantis aptikimų skaičius rodo ir technologinį šuolį: nuo pirmųjų metų, kai aptikimai buvo reti, prie laikotarpio, kai signalų fiksuojama kelis kartus per savaitę. Kuo daugiau įvykių, tuo tiksliau galima atskirti, kokia dalis juodųjų skylių kilusi iš žvaigždžių porų, o kokia – iš sankaupų dinamikos ar ankstesnių susijungimų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie katalogai svarbūs ne tik juodųjų skylių kilmei aiškintis. Gravitacinės bangos tampa nepriklausomu įrankiu kosmologijai, nes leidžia vertinti Visatos plėtimąsi ir tikrinti fundamentinės fizikos prognozes skirtinguose masių bei energijų režimuose.

  • Mokslininkai sako: tamsioji materija galėjo būti aptikta netyčia – ženklas užfiksuotas dar 2019 metais

    Mokslininkai sako: tamsioji materija galėjo būti aptikta netyčia – ženklas užfiksuotas dar 2019 metais

    Mokslininkų komanda teigia, kad tamsiosios materijos pėdsakai galėjo būti užfiksuoti netyčia, analizuojant gravitacinių bangų duomenis. Įtarimų sukėlė vienas 2019 metais detektuotas signalas, kurio forma gali rodyti ne įprastą susidūrimą vakuume.

    Gravitacinės bangos yra erdvėlaikio raibuliai, kuriuos sukelia itin masyvūs įvykiai, pavyzdžiui, juodųjų skylių susiliejimai. Nuo pirmojo tiesioginio aptikimo 2015 metais LVK tinklas jau užregistravo šimtus įvykių, o kiekvienas jų leidžia tikslinti modelius apie Visatos sandarą.

    Naujo darbo autoriai siūlo, kad dalis tamsiosios materijos galėtų būti sudaryta iš itin lengvų dalelių, kurios ekstremaliomis sąlygomis elgtųsi kaip banguojantis laukas. Tokia terpė, apgaubianti dvi susiliejančias juodąsias skyles, galėtų subtiliai pakeisti patį susiliejimo „garsą“ gravitacinių bangų duomenyse.

    Vienas signalas išsiskyrė iš kitų

    Tyrėjai palygino skirtingų susiliejimų signalus su teoriniu modeliu, kaip banga turėtų atrodyti, jei pora juodųjų skylių būtų panirusi į tankų tamsiosios materijos „debesį“. Analizėje buvo vertinami kelių dešimčių įvykių duomenys, užfiksuoti LIGO, Virgo ir KAGRA observatorijomis.

    Didžioji dalis signalų atitiko susiliejimą vakuume, tačiau vienas 2019 metų liepos mėnesio įvykis, žymimas GW190728, pasirodė suderinamas su scenarijumi tamsiosios materijos aplinkoje. Pasak autorių, tai galėtų reikšti, kad dalis informacijos iki šiol buvo priskiriama įprastiems susidūrimams, nors realiai aplinka galėjo būti kitokia.

    „Juodųjų skylių susiliejimų naudojimas tamsiosios materijos paieškai būtų milžiniškas proveržis“, – sakė Amsterdamo universiteto fizikas Rodrigo Vicente.

    „Taip galėtume tyrinėti tamsiąją materiją mažesniais masteliais, nei iki šiol buvo įmanoma“, – pridūrė jis.

    Kodėl tai dar nėra įrodymas

    Patys tyrėjai pabrėžia, kad rezultatas kol kas nėra pakankamai statistiškai tvirtas, kad būtų galima skelbti tamsiosios materijos aptikimą. Tokiems teiginiams būtini nepriklausomų grupių patikrinimai, papildomi modelių testai ir jautresni stebėjimai.

    „Statistinis patikimumas dar per mažas, kad būtų galima teigti, jog aptikta tamsioji materija, todėl reikia nepriklausomų patikrų“, – sakė MIT fizikas Josu Aurrekoetxea.

    „Be tokių bangos formos modelių galėtume fiksuoti susiliejimus tamsiosios materijos aplinkoje, bet sistemingai priskirti juos įvykiams vakuume“, – paaiškino jis.

    Situaciją komplikuoja tai, kad tamsiosios materijos prigimtis vis dar nežinoma: egzistuoja daug konkuruojančių hipotezių, o galutinis atsakymas gali pareikalauti kelių skirtingų stebėjimo metodų. Vis dėlto gravitacinių bangų astronomija tampa vis svarbesniu įrankiu, nes leidžia tikrinti fizikos modelius ten, kur įprasti teleskopai dažnai nepajėgūs.

    Ką pakeistų naujos kartos stebėjimai

    Artimiausiais metais tikimasi daugiau ir tikslesnių gravitacinių bangų duomenų, nes observatorijos nuolat tobulinamos, o aptinkamų įvykių skaičius auga. Didesnė imtis leistų patikrinti, ar GW190728 yra išskirtinė anomalija, ar tik pirmasis matomas pavyzdys platesnio reiškinio.

    Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale „Physical Review Letters“. Jei rezultatai pasitvirtintų, tai atvertų naują kelią tamsiosios materijos paieškoms, remiantis ne tiesioginiu dalelių aptikimu, o jos paliekamu pėdsaku stiprios gravitacijos aplinkoje.