Programa „Breakthrough Listen“, skirta ieškoti protingos gyvybės ženklų už Žemės ribų, šįkart užfiksavo visai kitokį, bet ne mažiau intriguojantį signalą. Analizuodami radijo stebėjimų duomenis astronomai aptiko galimą pulsarą – itin greitai besisukančią „negyvą“ žvaigždę – netoli Paukščių Tako centro.
Signalas pasirodė tik vieną kartą ir pulsavo stebėtinai pastoviu ritmu: kas 8,19 milisekundės, tai yra apie 122 kartus per sekundę. Tačiau vėlesniuose stebėjimuose to paties signalo aptikti nepavyko, todėl kol kas jis laikomas nepatvirtintu kandidatiniu radiniu.
Kaip rašoma „The Astrophysical Journal“ publikuotame tyrime, signalas išryškėjo peržiūrint daugiau nei 20 valandų duomenų, surinktų 2021–2023 metais. Iš 5 282 kandidatų vienas atrodė išskirtinis – tyrėjai jį praminė BLPSR (angl. „Breakthrough Listen Pulsar“).
Tokio tipo objektai – milisekundiniai pulsarai – yra neutroninės žvaigždės, kurių masė didesnė nei Saulės, bet suspausta į maždaug miesto dydžio kūną. Kai kurios jų įsisuka iki įspūdingų greičių „pasiskolindamos“ medžiagos iš kaimyninės žvaigždės, tačiau vienkartinis aptikimas kelia klausimų: tai gali būti ir triukšmo svyravimas ar techninis trikdis.
Signalo paieškos vyko „SETI“ duomenyse
Kandidatą pavyko aptikti peržiūrint radijo teleskopo „Green Bank“ (Vakarų Virdžinija, JAV) stebėjimus, rinktus vykdant „Breakthrough Listen“ projektą. Nors programa pirmiausia orientuota į galimų technologinių nežemiškos kilmės signalų paiešką, šįkart tyrėjai tikslingai ieškojo pulsarų.
Vienas iš svarbiausių niuansų – signalas užfiksuotas tik maždaug vienos valandos duomenų atkarpoje ir vėliau nebeatsikartojo. Dalis statistinių patikrų rodė, kad kandidatas gali būti realus, tačiau kitos nebuvo pakankamai įtikinamos, todėl galutinės išvados kol kas nedaromos.
Kodėl Paukščių Tako centrą tirti taip sudėtinga
Astronomai tikisi, kad Paukščių Tako centrinėje dalyje turėtų būti nemažai neutroninių žvaigždžių, tačiau realiai aptiktų pulsarų ten – labai mažai. Šis neatitikimas kartais vadinamas „trūkstamų pulsarų problema“.
Viena galimų priežasčių – milžiniški jonizuotų dujų kiekiai tarp Žemės ir galaktikos centro. Per šią „audringą“ terpę sklindančios radijo bangos išsisklaido: impulsai išsitampo ir jų ritmą tampa sunku atskirti, net jei šaltinis iš tiesų egzistuoja.
Siekiant sumažinti šį efektą, stebėjimai buvo atliekami palyginti aukštais radijo dažniais – 8–12 gigahercų intervale, kuriame sklaida mažesnė. Tyrėjai iš viso skyrė 11 valandų stebėjimų pačiam vidiniam galaktikos centro regionui, tačiau, nepaisant jautraus tyrimo, rado tik vieną intriguojantį, bet nepatvirtintą kandidatą.
Pasak autorių, ir toks rezultatas moksliškai svarbus: jis leidžia manyti, kad pulsarus galaktikos centre aptikti gali būti sunkiau, nei rodo modeliai. Tai gali reikšti, jog signalo sklaida ten stipresnė, arba kad sudėtinga aplinka ir orbitos apsunkina patikimą registraciją.
Kas bus daroma toliau
Pulsaro kandidatas dar nereiškia patvirtinto atradimo – tam reikės pakartotinių stebėjimų, geriausia keliais skirtingais instrumentais ir per kelias sesijas. Astronomams svarbu įsitikinti, kad periodinis signalas yra realus, stabilus ir atitinka besisukančios neutroninės žvaigždės požymius, o ne instrumentinį artefaktą ar atsitiktinį triukšmą.
Jei pulsaras būtų patvirtintas, jis papildytų labai nedidelį žinomų pulsarų prie Paukščių Tako centro sąrašą. Tokie objektai mokslininkams ypač vertingi, nes padeda tirti gravitacinę aplinką šalia Sagittarius A* – supermasyvios juodosios skylės Paukščių Tako centre – ir tikrinti bendrosios reliatyvumo teorijos prognozes ekstremaliomis sąlygomis.
Kol kas vienas aišku: net kai ieškoma vieno tipo reiškinio, dideli jautrūs radijo stebėjimų archyvai gali atnešti netikėtų radinių. Šiuo atveju ateivių paieškai skirti duomenys galbūt atvėrė kelią dar vienai užuominai apie tai, kas slepiasi sudėtingiausiame Paukščių Tako regione.