Tag: Greitis

  • Tyrimas: per Heloviną JAV pėsčiųjų žūčių 43 proc. daugiau, 4–8 m. vaikams – 10 kartų

    Helovino vakaras JAV, kai gatvėse pilna vaikų su kostiumais, išsiskiria ne tik šventine nuotaika, bet ir gerokai didesne rizika pėstiesiems.

    2018 metais „JAMA Pediatrics“ publikuotas tyrimas, paremtas daugiau nei keturių dešimtmečių JAV eismo duomenimis, nustatė, kad per Heloviną pėsčiųjų žūčių vakare būna 43 proc. daugiau nei panašiomis dienomis.

    Didžiausia rizika tenka 4–8 metų vaikams: šioje amžiaus grupėje mirtinų pėsčiųjų incidentų per Heloviną fiksuota net 10 kartų dažniau.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pavojus siejamas ne su pačia švente, o su tuo, kad tamsiu paros metu staiga padaugėja pėsčiųjų, o eismas gyvenamuosiuose rajonuose vis dar intensyvus.

    42 metų duomenys: Helovinas išsiskiria

    Tyrimą atlikę Kanados Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai analizavo JAV Nacionalinės kelių eismo saugos administracijos Fatality Analysis Reporting System duomenis. Apžvelgtas 42 metų laikotarpis – nuo 1975 iki 2016 metų.

    Per šį laiką užfiksuota 1 580 608 mirtinos eismo avarijos, kuriose dalyvavo 2 333 302 vairuotojai ir 268 468 pėstieji.

    Mokslininkai lygino pėsčiųjų žūtis Helovino vakarais nuo 17 iki 24 valandos su tuo pačiu laiku lygiai savaitę prieš ir savaitę po Helovino.

    Skaičiai parodė aiškų skirtumą: per 42 Helovino vakarus žuvo 608 pėstieji – vidutiniškai po 14,5 per vieną Helovino naktį. Palyginimui, įprastą vakarą – apie 10,1, todėl bendra santykinė rizika buvo 43 proc. didesnė.

    Pavojingiausias metas – apie 18 valandą

    Tyrime teigiama, kad pikas fiksuojamas apie 18 valandą – tuo metu vaikai dažniausiai išeina rinkti saldainių, o dalis vairuotojų dar važiuoja įprastu vakaro srautu.

    Tyrimo autoriai dėmesį atkreipė ir į „rutininės“ saugos spragas: vaikų pėsčiųjų žūtys dažniausiai įvyksta gyvenamuosiuose rajonuose, o prie rizikos gali prisidėti šaligatvių stoka, nesaugios perėjos, per didelis greitis ir ribotos erdvės žaidimams.

    Kitaip tariant, vien raginimo vaikams „apsidairyti“ neužtenka – svarbi ir aplinka, ir eismo valdymas.

    Panašios tendencijos pastebėtos ir Jungtinėje Karalystėje

    Helovino vakaro išskirtinumas nėra tik JAV reiškinys. 2021 metais „International Journal of Environmental Research and Public Health“ publikuotas tyrimas, apėmęs beveik tris dešimtmečius Jungtinės Karalystės eismo įrašų, taip pat fiksavo didesnį vaikų sužalojimų skaičių Helovino metu.

    Autoriai nurodė, kad tarp 17 ir 19 valandos vaikų ir paauglių eismo traumos buvo dažnesnės nei įprastomis dienomis ar kitų švenčių metu.

    Dar viena detalė – sužalojimų sunkumas. Vaikams, patyrusiems avarijas tarp 17 ir 18 valandos, tikimybė žūti ar būti sunkiai sužeistiems per Heloviną buvo 34 proc. didesnė nei įprastomis darbo dienomis.

    Ką siūlo tyrėjai: matomumas ir mažesnis greitis

    Tyrėjai pabrėžia, kad tikslas nėra atsisakyti „saldainių medžioklės“, o sumažinti riziką. Tarp priemonių minimi geresnis gatvių apšvietimas, saugesnės perėjos, sprendimai, verčiantys vairuotojus mažinti greitį, taip pat geresnis matomumas po sutemų.

    Praktiškai tai gali reikšti šviesą atspindinčias detales ant kostiumų ar maišelių, taip pat geresnį matomumą sankryžose – pavyzdžiui, vengiant statyti automobilius taip, kad jie užstotų vaizdą.

    Pasak tyrėjų, tokios priemonės svarbios ne tik per Heloviną: saugesnė infrastruktūra gyvenamuosiuose rajonuose mažina pėsčiųjų riziką visus metus.

  • Rudeninė spąstai greitkeliuose: viena klaida per lietų ir automobilis ima slysti kaip ant ledo

    Rudeninė spąstai greitkeliuose: viena klaida per lietų ir automobilis ima slysti kaip ant ledo

    Kas yra akvaplanavimas?

    Akvaplanavimas atsiranda tada, kai tarp padangos ir kelio dangos susidaro vandens sluoksnis, o protektorius nebespėja jo pašalinti. Priekyje susiformuoja vadinamasis vandens pleištas, kuris pakelia padangą ir automobilis trumpam praranda sukibimą.

    Tokią akimirką vairas, stabdžiai ir akseleratorius gali veikti labai ribotai arba visai nereaguoti. Automobilis ima slysti vandeniu tarsi ledu, todėl net nedidelis manevras gali baigtis išvažiavimu iš savo juostos.

    Kur rizika didžiausia?

    Pavojingiausios vietos yra ten, kur vandeniui nėra kur nutekėti: provėžos, dangos įdubos, prastesnio profilio kelio atkarpos. Rudenį problemą dar labiau paaštrina lapai, kurie užkemša lietaus nuotekas ir sudaro gilias balas.

    Kuo didesnis greitis, tuo lengviau padanga praranda kontaktą su asfaltu, o kritinę ribą galima pasiekti net važiuojant, atrodytų, saikingai. Svarbus ir padangos plotis: platesnės paprastai sunkiau išstumia vandenį, todėl tokiose pačiose sąlygose gali pradėti slysti anksčiau.

    Kaip atpažinti ir ką daryti?

    Dažniausiai akvaplanavimas pirmiausia paliečia priekinius ratus, o vairuotojas akimirką nesupranta, kas vyksta. Vairas staiga tampa neįprastai lengvas, o automobilis nebeklauso posūkio.

    Kitas signalas gali būti staigiai išaugusios variklio apsukos, nes varantieji ratai netenka pasipriešinimo. Įspėti gali ir priekyje važiuojančio automobilio vėžės, kurios vos po kelių metrų dingsta, nes vandenyje jos greitai užsilygina.

    Blogiausia reakcija yra panika, staigus stabdymas ir vairavimas trūkčiojant. Jei ratai netikėtai atgauna sukibimą, kai vairas pasuktas, automobilį gali staigiai mesti į šoną ir sukelti slydimą.

    Saugiausia išeitis yra švelniai atleisti akceleratorių, o automobilyje su mechanine pavarų dėže nuspausti sankabą. Vairą reikia laikyti tiesiai, o posūkyje sukti tik tiek, kiek būtina įprastomis sąlygomis, ir nestabdyti, kol negrįžta sukibimas.

    Prevencija: greitis ir padangos

    Pagrindinė taisyklė yra greitį derinti prie sąlygų, nes lėtesnis važiavimas leidžia protektoriui efektyviau pašalinti vandenį. Vertėtų vengti gilių balų ir, jei įmanoma, nevažiuoti provėžomis, kuriose vanduo kaupiasi labiausiai.

    Ne mažiau svarbus padangų stovis ir slėgis. Teisiškai minimalus leistinas protektoriaus gylis lengviesiems automobiliams yra 1,6 milimetro, tačiau praktikoje saugumui rekomenduojama turėti didesnę atsargą: vasarinėms padangoms bent 3 milimetrus, žieminėms apie 4 milimetrus.

    Didesnis protektoriaus gylis paprastai reiškia geresnį vandens pašalinimą, todėl visasezonės ar žieminės padangos tam tikromis sąlygomis gali būti atsparesnės akvaplanavimui. Taip pat svarbu reguliariai tikrinti padangų slėgį, nes netinkamas slėgis blogina sukibimą ir vandens šalinimą.

    Važiuojant per lietų pravartu išjungti pastovaus greičio palaikymo sistemą, nes ji neįvertina dangos sukibimo pokyčių. Geriau tai daryti valdymo mygtuku, o ne staigiu stabdymu, kad automobilis išliktų stabilus.

  • Kuro sąnaudos ir greitis: ekspertai įvardijo „auksinį“ 90–100 km/val. intervalą ir kodėl jis veikia

    Brangstant degalams vis daugiau vairuotojų ieško paprastų būdų sumažinti kuro sąnaudas, o vienas svarbiausių veiksnių yra pastovus, tinkamai parinktas greitis. Specialistų vertinimu, daugumai automobilių ekonomiškiausias greitis dažniausiai patenka į 90–100 km/val. intervalą, kai variklis dirba efektyviausiai.

    Ispanijos kelių eismo institucijų atstovai yra ne kartą akcentavę, kad būtent šiame diapazone variklio darbas dažnai pasiekia gerą termodinaminį efektyvumą, o papildoma energija, reikalinga judėjimui, išlieka santykinai nedidelė. Tai nereiškia, kad toks greitis visada bus optimalus kiekvienam modeliui, tačiau bendra tendencija keliuose kartojasi dažnai.

    Didėjant greičiui sparčiai auga aerodinaminis pasipriešinimas, todėl varikliui reikia vis daugiau energijos stumti automobilį per orą. Praktikoje tai reiškia, kad net nedidelis greičio padidinimas greitkelyje gali pastebimai išauginti sąnaudas, ypač važiuojant ilgesnį atstumą.

    Remiantis kelių transporto ir energetikos organizacijų duomenimis, greičiui pakilus nuo 100 iki 110 km/val., sąnaudos gali ūgtelėti apie 9 proc., o važiuojant 120 km/val. augimas gali siekti apie 30 proc. Tikslus pokytis priklauso nuo automobilio aerodinamikos, variklio tipo, pavarų dėžės, padangų bei oro sąlygų, tačiau kryptis išlieka ta pati.

    Svarbu įvertinti ir saugumo aspektą: greitkelyje pernelyg lėtas važiavimas gali trikdyti eismo srautą ir didinti incidentų riziką. Todėl ekonomiškiausias važiavimas neturi prieštarauti kelio ženklams, situacijai kelyje ir bendram eismo ritmui.

    Kuro sąnaudas lemia ne vien spidometro rodmenys, bet ir tai, kaip naudojama pavarų dėžė. Ekonomiškam važiavimui dažniausiai naudinga pasirinkti kuo aukštesnę pavarą, jei tik variklis dirba tolygiai ir be vibracijų, o akseleratoriaus nereikia spausti giliai.

    Ekspertai dažnai pataria mieste kuo anksčiau pereiti prie aukštesnės pavaros, jei eismo sąlygos leidžia, o ilgesnėse distancijose vengti važiavimo žemomis pavaromis, kai variklis ilgai sukasi aukštais sūkiais. Daugeliui šiuolaikinių variklių ekonomiškas darbinis diapazonas dažnai siejamas su maždaug 1 500–3 000 aps./min., tačiau konkrečios ribos priklauso nuo variklio konstrukcijos ir apkrovos.

    Dar vienas praktiškas sprendimas yra kruizo kontrolė, ypač važiuojant lygiu keliu. Ji padeda išlaikyti pastovų greitį ir sumažina nereikalingus pagreitėjimus bei lėtėjimus, kurie dažnai atsiranda, kai vairuotojas nuolat koreguoja akceleratoriaus padėtį.

    Vis dėlto net ir idealus greitis nekompensuos kitų veiksnių, keliančių sąnaudas: per žemas padangų slėgis, papildomas svoris bagažinėje, stogo bagažinės ar laikikliai, taip pat agresyvus akseleravimas. Ekonomiškiausias rezultatas pasiekiamas tada, kai pastovus greitis derinamas su tvarkinga technine būkle ir prognozuojamu vairavimo stiliumi.