CP v2

Tag: Grenlandijos ryklys

  • Seniausios pasaulyje Grenlandijos ryklio amžius pervertintas? Mokslininkai paaiškino, kur dingo 240 metų

    Grenlandijos ryklys laikomas vienu ilgaamžiškiausių stuburinių pasaulyje, tačiau jo amžius nėra „užrašytas“ jokiuose dokumentuose. Plačiausiai cituojamas skaičius – apie 392 metus – atsirado iš statistinio vertinimo, o ne iš tikslaus biologinio „gimimo datos“ nustatymo.

    Didžiausio 2016 metais tirtame mėginyje patelės ilgis siekė 5,02 metro. Jos amžiaus mediana įvertinta 392 metais, bet mokslininkai pabrėžė 95,4 proc. tikėtinumo intervalą nuo 272 iki 512 metų, todėl teiginys, kad rykliui „tiksliai 512 metų“, yra klaidinantis.

    Kaip gautas skaičius 392

    Amžius buvo skaičiuojamas radiokarbono metodu tiriant akies lęšiuko centro audinius, kurie susiformuoja ankstyvame gyvenimo etape ir vėliau beveik nekinta. Tokia medžiaga gali padėti suprasti, kiek seniai gyvūnas gimė, bet vien matavimo neužtenka, nes rezultatus reikia interpretuoti per augimo modelį.

    Tyrėjai radiokarbono duomenis susiejo su Bajeso statistiniu modeliu, leidžiančiu apskaičiuoti tikimybių pasiskirstymą pagal žinomus augimo dėsningumus. Didžiausiems, dar iki branduolinių bandymų gyvenusiems rykliams modelis pateikė ne vieną datą, o visą galimų amžių spektrą.

    Praktiškai tai reiškia, kad 392 metai yra pasiskirstymo vidurinė reikšmė, o paklaida labai didelė: 392 plius minus 120 metų. Taip ir atsiranda intervalas nuo 272 iki 512 metų, kuris apima daugiau nei du šimtmečius.

    Ką iš tiesų leidžia teigti duomenys?

    Platus intervalas nėra „klaida“, o sąžiningas neapibrėžtumo įvardijimas, kai matavimas ir modelis negali pateikti vienos tikslios datos. Tai svarbu, nes antraštėse neretai pasirenkama įspūdingiausia riba, nors ji tėra viena iš mažiau tikėtinų intervalo dalių.

    Vis dėlto net konservatyvesnė riba yra įspūdinga: duomenys pagrįstai rodo, kad Grenlandijos rykliai gali gyventi mažiausiai apie 272 metus. Tai pakanka, kad rūšis išliktų tarp ilgiausiai gyvenančių stuburinių, net jei konkretus rekordas negali būti patvirtintas „metų tikslumu“.

    Mokslininkai taip pat naudoja vadinamąjį „bombos impulso“ orientyrą, kai atmosferoje po branduolinių bandymų padidėjęs anglies izotopų kiekis padeda tiksliau atskirti jaunesnius audinius. Tačiau seniausių gyvūnų atveju, ypač gimusių iki šio laikotarpio, neapibrėžtumas išlieka didelis.

  • Šis Islandijos delikatesas turistus parklupdo nuo kvapo: kodėl jis apskritai valgomas?

    Atvykę į Reikjaviką daugelis turistų ieško „tikro“ vietinio skonio, tačiau vienas užkandis dažnai sukelia šoką dar prieš paragaujant. Tai hákarl – fermentuota Grenlandijos ryklio mėsa, garsėjanti itin aštriu amoniako kvapu, kuris kai kuriems prilygsta buitinių valiklių aromatui.

    Nors socialiniuose tinkluose hákarl dažnai pateikiamas kaip ekstremalus iššūkis, Islandijoje jis turi gilesnę prasmę. Šis patiekalas laikomas tradicijos ir išgyvenimo simboliu, atsiradusiu iš būtinybės prisitaikyti prie atšiaurių sąlygų ir ribotų maisto išteklių.

    Kodėl šviežia mėsa pavojinga?

    Grenlandijos ryklys yra viena ilgiausiai gyvenančių žuvų pasaulyje, tačiau jo mėsa šviežia praktiškai nevalgoma. Jo organizme natūraliai susikaupia daug šlapalo ir trimetilamino oksido, todėl neapdorota mėsa gali sukelti stiprų apsinuodijimą.

    Būtent dėl šios priežasties Islandijoje istoriškai buvo ieškoma būdo, kaip mėsą padaryti saugią. Fermentacija tapo sprendimu, kuris leidžia sumažinti kenksmingų junginių poveikį ir paversti produktą tinkamu vartoti, nors kvapas išlieka itin ryškus.

    Kaip gaminamas hákarl?

    Tradicinis gamybos procesas trunka kelis mėnesius ir reikalauja kantrybės. Pirmiausia ryklio mėsa paruošiama, pašalinant nevalgomąsias dalis, o tuomet paliekama fermentuotis kontroliuojamomis sąlygomis.

    Anksčiau mėsą dažnai užkasdavo žemėje ar žvyre kelioms savaitėms, kad prasidėtų natūralūs skaidymo procesai. Šiandien vis dažniau naudojamos specialios fermentavimo talpos, tačiau principas iš esmės tas pats.

    Pasibaigus fermentacijai, mėsa džiovinama ir brandinama dar kelis mėnesius, kol įgauna būdingą tekstūrą. Galutinis produktas dažniausiai pjaustomas mažais kubeliais ir valgomas kaip užkandis, ypač per žiemos šventes ir vietos festivalius.

    Ką jaučia ragaujantys?

    Ragaujant hákarl, pirmiausia smogia kvapas, o tik tada atsiskleidžia skonis. Tekstūra dažnai apibūdinama kaip minkšta, kiek elastinga, o skonyje juntamos fermentacijos natos ir kartumas.

    Islandijoje jis neretai pateikiamas su stipriu vietiniu gėrimu „Brennivín“, kuris, kaip teigiama, padeda „perlipti“ per intensyvų aromatą. Turistams tai dažnai tampa ne tiek gastronominiu atradimu, kiek kultūriniu patyrimu, paaiškinančiu, kaip tradicijos gimsta iš būtinybės.

    Šiandien hákarl galima rasti parduotuvėse, turguose ir kai kuriuose baruose, tačiau jis vis dar išlieka patiekalu, kuris skiria nuomones. Vieniems tai autentiška Islandijos virtuvės dalis, kitiems – riba, kurios geriau neperžengti.