Pagalba dažnai ateina per vėlai
Rugsėjo 27 dieną Lietuvoje minima Socialinių darbuotojų diena, tačiau profesinė šventė vis dažniau tampa proga kalbėti apie sistemos spragas. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė Jūratė Tamašauskienė sako, kad pagalba žmogų neretai pasiekia tik tada, kai situacija jau būna tapusi krize.
Pasak jos, socialinio darbuotojo vaidmuo praktikoje siaurėja iki formalaus poreikių vertinimo, dokumentavimo ir paslaugų organizavimo. Dėl to nukenčia tai, kas turėtų būti socialinio darbo ašis: ankstyvas problemų atpažinimas, darbas su žmogumi ir bendruomene.
„Jei didžiąją laiko dalį skiriame vertinimui ir dokumentams, kada lieka laiko pačiam socialiniam darbui?“, – sakė J. Tamašauskienė.
Prevencija – ne papildomas darbas
J. Tamašauskienė pabrėžia, kad prevencija socialinėse paslaugose nėra tik atskira paslauga ar projektas. Tai turėtų būti darbo kultūra, kai specialistai mato ne tik tuos, kurie jau pateko į sistemą, bet ir žmones, kurie dar nesikreipė, nors jiems rizika didėja.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – vienišas vyresnio amžiaus žmogus, kuris „nematomas“ institucijoms, kol neprireikia globos ar skubios medicininės pagalbos. Tokiose situacijose klausimas tampa paprastas: kas ir kada turi pirmasis pastebėti, kad žmogui pradeda stigti kasdienės pagalbos.
„Jeigu žmogus pats neateina, tai dar nereiškia, kad jam nereikia pagalbos“, – sakė J. Tamašauskienė.
Grigiškių patirtis: tinklas veikia
Prevencinis modelis, anot pašnekovių, nėra teorija. Grigiškėse Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė Modesta Balčiūnaitė telkia pagalbos tinklą, paremtą ne vien individualių atvejų sprendimu, bet ir institucijų bei bendruomenės ryšiais.
Į tokį bendradarbiavimą įtraukiami mokyklų, seniūnijos, bendruomeninių šeimos namų, nevyriausybinių organizacijų, neįgaliųjų bendruomenės ir kitų sričių atstovai. Esminė idėja – ne laukti, kol problema „užsidegs“, o iš anksto susitarti, kaip ją atpažinti ir kur žmogų nukreipti, kad pagalba būtų greitesnė.
„Mums svarbu susitarti iš anksto, kaip atpažinti riziką ir kur žmogų nukreipti pagalbos“, – sakė M. Balčiūnaitė.
Tokie tinklai, pasak socialinių paslaugų specialistų, mažina atotrūkį tarp sričių, kurios dažnai veikia greta, bet ne kartu. Socialinės problemos paprastai yra kompleksinės: jos siejasi su sveikata, finansais, būstu, vienišumu, smurtu artimoje aplinkoje ar priklausomybėmis, todėl vienas specialistas retai gali matyti visą paveikslą.
Ko trūksta savivaldybėms
J. Tamašauskienė akcentuoja, kad vieno universalaus prevencinio darbo modelio visoms savivaldybėms nėra, nes skiriasi teritorijos, paslaugų tinklas, specialistų skaičius ir bendruomenių problemos. Vis dėlto, jos teigimu, galima sukurti sąlygas, kad prevencinis darbas nebūtų atliekamas tik „kai lieka laiko“.
Tam būtinos metodinės priemonės, mokymai ir aiškus savivaldybių požiūris, kad bendruomenės pažinimas yra socialinio darbo dalis, o ne papildoma užduotis. Šiame kontekste Profesinių kompetencijų tobulinimo centras rengia mokymus, skirtus prevencinių paslaugų telkimui, ir planuoja dirbti su savivaldybėmis vietoje.
Integracija svarbi, bet neužtenka
Kalbėdama apie vykstančius pokyčius, J. Tamašauskienė atkreipia dėmesį į ilgalaikės priežiūros kryptį, kai siekiama geriau integruoti socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau ji perspėja, kad vien paslaugų sujungimas neišsprendžia pagrindinės bėdos, jei žmogus į sistemą patenka per vėlai.
Jos teigimu, realus proveržis įmanomas tik tuomet, kai socialinis darbuotojas turi laiko ir įrankių anksčiau pamatyti rizikas, o institucijos dalijasi atsakomybe ir informacija taip, kad ji padėtų žmogui, o nevirstų vien procedūrų grandine.
„Turime pereiti nuo klausimo kas jau atsitiko prie klausimo kas vyksta mūsų bendruomenėje“, – sakė J. Tamašauskienė.