CP v2

Tag: Gripo virusas

  • Europiečiai kadaise gėrė mumijų miltelius: mokslininkai ištyrė jų sudėtį ir poveikį

    Šiandien tai skamba kaip makabriška legenda, tačiau šimtmečius Europoje vaistinėse buvo pardavinėjami milteliai, pagaminti iš senovės Egipto mumijų palaikų. Gydytojai tokią „mumia“ rekomenduodavo įvairiems negalavimams – nuo žaizdų iki lūžių.

    Poreikis esą buvo toks didelis, kad prekybininkai kartais kaip „tikras“ mumijas pateikdavo visai nesenus, išdžiovintus kūnus. Ant indelių pasitaikydavo užrašas „Mumia vera aegyptiaca“, turėjęs patvirtinti autentiškumą.

    Vokietijos mokslininkai dabar pabandė suprasti, kas iš tiesų buvo tokiuose preparatuose, ir nustatė netikėtą detalę: kai kuriuose mėginiuose aptikti alavijams būdingi junginiai. Be to, vieno istorinio preparato ekstraktas laboratorijoje šiek tiek apsaugojo ląsteles nuo gripo virusų sukeliamo pažeidimo.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog mumijų milteliai galėtų gydyti gripą ar kad tokie mišiniai būtų saugūs. Rezultatai veikiau rodo, jog šių senųjų „vaistų“ cheminė sudėtis buvo sudėtingesnė, nei manyta.

    Kaip „mumia“ tapo vaistu

    Tyrėjų teigimu, istorija prasidėjo nuo painiavos, kas iš tikrųjų buvo vadinama „mumia“. Viduramžiais vertintas bitumas – natūrali, dervą primenanti medžiaga, kuriai priskirtos gydomosios savybės.

    Ilgainiui terminas vis labiau imtas sieti su Egipto mumijomis: tamsiomis, dervomis padengtomis palaikų liekanomis, kurios atrodė panašios į bitumą. Renesanso laikotarpiu mumijų malimas ir prekyba jų „vaistiniais“ milteliais tapo įprasta praktika.

    Ne visi tuo tikėjo: XVI amžiuje prancūzų chirurgas Ambroise’as Paré perspėjo neskirti tokių preparatų. O 2025 metais paskelbta istorinė analizė teigė, kad kai kurie tokie mišiniai galėjo būti ne tik neveiksmingi, bet ir kenksmingi.

    Ką parodė cheminė analizė

    Naujajame tyrime Marburgo universiteto mokslininkai peržiūrėjo 41 istorinį tekstą ir chemiškai išanalizavo 24 muziejuose bei universitetų kolekcijose saugomus objektus. Tarp jų buvo vaistinių preparatų, balzamavimo likučių, tvarsčių ir mumifikuotų kūno dalių.

    Mėginiai smarkiai skyrėsi, tačiau daugelyje aptikti cheminių pėdsakų, būdingų sendintoms spygliuočių dervoms. Netikėčiausia tyrėjams pasirodė tai, kad dalyje mėginių rasta alavijams priskiriamų junginių, įskaitant medžiagą, vadinamą aloeresinu A.

    Maždaug 2 700 metų senumo mumifikuotoje kaukolėje ir XVIII amžiaus vaistinės preparate aptikti alavijams būdingi junginiai, pasak mokslininkų, yra pirmasis molekulinis įrodymas, siejantis alaviją su senovės Egipto balzamavimo medžiagomis.

    Kartu pažymima svarbi išlyga: dviejų objektų nepakanka teigti, kad alavijas buvo plačiai naudojamas balzamavimui. Jo vaidmuo galimoms savybėms taip pat lieka atviras klausimas.

    Bandymas su gripo virusais: ką jis reiškia

    Komanda taip pat atliko laboratorinį eksperimentą su ekstraktu iš „Mumia vera“ preparato, saugomo Marburgo istorinėje vaistų kolekcijoje. Šis mėginys buvo atskiras nuo tų, kuriuose alavijo pėdsakai buvo ryškiausi.

    Eksperimente ekstraktas šiek tiek apsaugojo MDCK ląsteles (šunų inkstų ląstelių liniją, dažnai naudojamą gripo tyrimuose) nuo gripo virusų sukeliamo pažeidimo. Tačiau tai dar neįrodo, kad medžiaga stabdo viruso dauginimąsi, veikia žmogaus organizme ar yra saugi.

    Mokslininkai nurodo, kad nežinoma, kas tiksliai lėmė tokį kuklų efektą – galbūt mažais kiekiais esančios medžiagos arba kelių ingredientų sąveika. Tyrimas tik parodo, kad istoriniuose preparatuose galėjo būti įvairių augalinių dervų ir kitų junginių, kurių chemija tik dabar pradedama geriau suprasti.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

  • Mumijų paslaptis nustebino mokslininkus: senovės Egipto balzamavimas galėjo saugoti nuo gripo

    Mumijų paslaptis nustebino mokslininkus: senovės Egipto balzamavimas galėjo saugoti nuo gripo

    Senovės Egipto mumifikavimo tradicijos ir vėliau Europoje paplitę vaistai iš mumijų šiandien vėl atsidūrė mokslininkų akiratyje. Nauji laboratoriniai tyrimai rodo, kad istoriniuose preparatuose aptinkamos medžiagos galėjo turėti savybių, kurios ląstelių kultūrose sumažino gripo viruso daromą žalą.

    Kalbama apie vadinamąjį pulver mumiae, istorinį „vaistą“, kuris nuo vėlyvųjų viduramžių iki naujųjų laikų buvo naudojamas arabų ir Europos medicinoje. Tuo metu tikėta, kad su mumifikuotais palaikais susijusios medžiagos gali padėti nuo įvairių negalavimų, todėl formavosi net atskira prekyba, o vėliau ir klastojimo praktikos.

    Ką ištyrė tyrėjai?

    Tyrėjų komanda išanalizavo 24 objektus iš muziejų ir universitetų rinkinių. Tarp jų buvo ir istorinių medicininių preparatų, ir mumifikuotų audinių fragmentų, ir balzamavimo medžiagų likučių, taip pat tvarsčių, naudotų mumifikacijos procese.

    Cheminė sudėtis nustatyta taikant šiuolaikinius molekulinius metodus, įskaitant skysčių chromatografiją kartu su masių spektrometrija. Tokie metodai leidžia identifikuoti net labai mažus junginių kiekius ir atskleisti komponentus, kurie anksčiau likdavo nepastebėti.

    Aptiktas alavijas ir galimas ryšys su balzamavimu

    Vienas ryškesnių rezultatų buvo junginiai, būdingi alavijui. Jų pėdsakų rasta dviejuose tirtuose objektuose, įskaitant mėginį, siejamą su senovės Egipto balzamavimo procesu.

    Tai laikoma svarbiu molekuliniu patvirtinimu, nes istoriniai tekstai yra užsiminę apie augalinių medžiagų naudojimą, tačiau iki šiol dažnai trūko tiesioginių cheminių įrodymų. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vien tik alavijo aptikimas dar neatsako, kurios medžiagos ir kokiais mechanizmais galėjo veikti.

    Bandymas su gripo virusu: ką parodė laboratorija?

    Didžiausio dėmesio sulaukė bandymai, kuriuose panaudotas istorinio preparato ekstraktas. Jis buvo taikytas laboratorinėse šunų inkstų ląstelių kultūrose, užkrėstose skirtingais gripo viruso tipais, ir stebėta, kad apdorotos ląstelės išgyveno ilgiau nei kontrolinės.

    Efektas buvo fiksuotas ir su H1N1, ir su H3N2 gripo viruso tipais. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra įrodymas apie veiksmingą gydymą žmonėms, nes eksperimentai vyko ląstelių kultūrose, o ne klinikinėmis sąlygomis.

    Tyrėjai taip pat nurodo, kad kol kas neaišku, kuri konkreti medžiaga lėmė apsauginį poveikį. Buvo svarstomas vienas junginys, aptinkamas spygliuočių sakų kilmės medžiagose, tačiau atskirai testuojant jis nesukėlė tokio paties rezultato, todėl tikėtina, kad veikia kelių komponentų derinys.

    Mokslininkų vertinimu, tokie radiniai labiau padeda suprasti istorinių preparatų sudėtį ir senųjų balzamavimo praktikų chemiją, o ne pateikia greitą kelią naujam vaistui. Visgi tyrimas papildo augantį susidomėjimą natūralių mišinių kompleksiniu poveikiu ir parodo, kaip modernūs analizės metodai gali perrašyti kai kurias medicinos istorijos interpretacijas.

  • Mokslininkai aptiko mirties pėdsaką: virusai jį išnaudoja kaip slaptą kelią plisti

    Mokslininkai aptiko mirties pėdsaką: virusai jį išnaudoja kaip slaptą kelią plisti

    Kas yra mirties pėdsakas?

    Žmogaus organizme kasdien natūraliai žūsta šimtai milijardų ląstelių, o šis procesas vadinamas apoptoze. Iki šiol manyta, kad ląstelė suirsta gana chaotiškai, o likučius greitai pašalina imuninės sistemos ląstelės.

    Naujas tyrimas parodė, kad apoptozė gali palikti gerokai labiau organizuotą signalą. Pasitelkę trimatę laiko tėkmės mikroskopiją, mokslininkai užfiksavo anksčiau nepastebėtus mažyčius išorės pūslelių darinius, susidarančius žūstant ląstelei.

    Šios pūslelės pavadintos F-ApoEVs ir jos tarsi pažymi vietą, kur ląstelė žuvo. Tyrėjų teigimu, toks pėdsakas padeda imuninei sistemai greičiau rasti žuvusios ląstelės likučius ir juos saugiai „sutvarkyti“.

    Kodėl tai svarbu imuninei sistemai?

    Efektyvus mirusių ląstelių pašalinimas laikomas viena svarbiausių organizmo apsaugų nuo užsitęsusio uždegimo. Jei ląstelių fragmentai užsilaiko audiniuose, jie gali skatinti netikslingą imuninį aktyvumą ir didinti autoimuninių reakcijų riziką.

    Mokslininkai aiškina, kad F-ApoEVs gali veikti kaip kryptingas signalas, padedantis imuninėms ląstelėms ne tik aptikti žuvimo vietą, bet ir greičiau „uždaryti“ procesą be perteklinio uždegimo. Tai keičia supratimą apie tai, kaip tvarkingai organizmas prižiūri audinių švarą.

    Kaip virusai tai paverčia ginklu?

    Didžiausia staigmena paaiškėjo tyrimuose su gripo virusu. Laboratoriniuose eksperimentuose dalis viruso dalelių, pasak autorių, sugebėjo pasislėpti naujai aprašytose F-ApoEVs pūslelėse.

    Tuomet, kai imuninė sistema atvyksta „sutvarkyti“ apoptozės pėdsako, virusas gali pasinaudoti šiuo natūraliu transportu ir patekti į gretimas sveikas ląsteles. Tai siūlo papildomą plitimo kelią, kuris gali padėti virusams iš dalies išvengti ankstyvo imuninės sistemos atpažinimo.

    Iki šiol dauguma paaiškinimų akcentavo tiesioginį ląstelių užkrėtimą arba naujų viruso dalelių išsiskyrimą į aplinką. Nauji duomenys leidžia įtarti, kad kai kurie virusai gali išnaudoti pačius organizmo valymosi mechanizmus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stebėjimai atlikti laboratorinėmis sąlygomis, todėl dar reikės patvirtinti, kiek šis reiškinys reikšmingas žmogaus organizme. Jei rezultatai pasitvirtins, ateityje tai galėtų padėti kurti terapijas, kurios sustiprintų saugų mirusių ląstelių pašalinimą ir kartu blokuotų virusų bandymus pasinaudoti šiuo keliu.