Tag: Griuvimai

  • Griuvimo baimė vyresniame amžiuje gali didinti riziką: dažnai nuvertinami veiksniai

    Griuvimo baimė vyresniame amžiuje gali didinti riziką: dažnai nuvertinami veiksniai

    Griuvimo baimė vyresniame amžiuje gali tapti savotiška spąstais: bandydami saugotis, žmonės ima vengti judėjimo, silpnėja raumenys ir pusiausvyra, o tai galiausiai tik padidina tikimybę vėl pargriūti.

    Tokią situaciją iliustruoja 70-ies sulaukusio Beno Melancono istorija – po daugiau nei tuzino kritimų laiptais jis jų ėmė paniškai bijoti. Apie tai rašo „Euronews“, remdamiesi Ohajo valstijos universiteto Wexner medicinos centro informacija.

    Paskutinis kritimas vyrui baigėsi trauma – prie kairės akies prireikė devynių siūlių. Po šio įvykio jis pripažino, kad laiptai jam tapo kasdiene baime, kuri ėmė riboti įprastą gyvenimą.

    Medikai pabrėžia: baimė pargriūti dažnai nėra tik emocinė būsena – ji keičia elgesį. Žmogus mažiau juda, rečiau išeina į lauką, vengia laiptų ar ilgesnių pasivaikščiojimų, o ilgainiui praranda jėgą ir mobilumą.

    Dažnai nepastebimos griuvimų priežastys

    Wexner medicinos centro kritimų prevencijos klinikoje dirbanti slaugytoja praktikė Michelle Easley teigia, kad nepasitikėjimas savo kūnu ir baimė pargriūti yra vienas didžiausių rizikos veiksnių. Pasak jos, ankstesnis kritimas yra pagrindinis signalas, kad tikimybė pasikartoti išlieka didelė.

    Nacionalinė apklausa, kurioje dalyvavo 1 007 JAV suaugusieji, parodė, kad daugelis žmonių riziką vertina per siaurai. Joje 63 proc. respondentų nepripažino, kad nerimas dėl kritimo pats savaime didina riziką.

    Tyrimo duomenimis, 60 proc. apklaustųjų neįvertino klausos praradimo kaip svarbaus veiksnio. Dar daugiau – 74 proc. nenurodė, kad skubus poreikis nueiti į tualetą taip pat gali padidinti pargriuvimo tikimybę.

    Specialistai aiškina, kad griuvimai retai turi vieną priežastį: dažniausiai susideda keli veiksniai – nuo fizinių (silpni raumenys, pusiausvyros sutrikimai) iki elgesio ar aplinkos (netinkama avalynė, prastas apšvietimas, slidūs paviršiai).

    Griuvimai – problema ne tik JAV

    Griuvimai išlieka rimta visuomenės sveikatos problema ir Europoje: jie siejami su hospitalizacijomis, neįgalumu, savarankiškumo praradimu ir ankstyvomis mirtimis. EuroSafe parengtame ES faktų lape nurodoma, kad pagal 2010–2012 metų duomenis kasmet ES nuo griuvimų mirdavo apie 35 848 vyresni nei 65 metų žmonės.

    Taip pat teigiama, kad griuvimai buvo pagrindinė su traumomis susijusių apsilankymų skubios pagalbos skyriuose priežastis vyresniems žmonėms – jie sudarė 58 proc. tokių atvejų. Be fizinių pasekmių, griuvimai neretai sukelia ilgalaikį nerimą ir priklausomybę nuo artimųjų pagalbos.

    Faktų lape pažymima, kad beveik pusė apsilankymų skubioje pagalboje dėl griuvimų baigiasi lūžiais, o maždaug kas penktas atvejis susijęs su galvos traumomis. Traumų sunkumas didėja su amžiumi: hospitalizacijos poreikis auga nuo 32 proc. (65–74 metų grupėje) iki 45 proc. tarp 85 metų ir vyresnių žmonių.

    Didelė dalis griuvimų įvyksta namuose – EuroSafe duomenimis, 64 proc. su griuvimais susijusių traumų nutinka būtent ten. Dažniausios vietos – svetainės ar miegamieji, po jų seka vonios kambariai ir laiptai.

    Ką galima padaryti kasdienėje aplinkoje

    Prevencija dažniausiai prasideda nuo paprastų, bet kryptingų sprendimų – nuo namų aplinkos įvertinimo iki fizinio aktyvumo didinimo. M. Easley rekomenduoja atkreipti dėmesį į prastą apšvietimą, neužfiksuotus kilimėlius, nepatogius ar slidžius laiptus, taip pat į tai, ar vonios kambariu saugu naudotis.

    Pasak jos, kilimėliai yra viena dažniausių problemų: jie turėtų būti pašalinti arba tvirtai pritvirtinti. Tikslas, anot specialistės, yra ne „atimti savarankiškumą“, o sudaryti sąlygas saugiai judėti.

    Dar vienas svarbus žingsnis – peržiūrėti vartojamus vaistus su gydytoju ar vaistininku, nes kai kurie preparatai gali sukelti galvos svaigimą ar pusiausvyros sutrikimus. Ypač tai aktualu, kai vartojami keli skirtingi vaistai.

    B. Melanconas kelis kartus per savaitę keturis mėnesius lankė kritimų prevencijos kliniką, kur su kineziterapeutu dirbo stiprindamas raumenis ir lavindamas pusiausvyrą. Jis taip pat pradėjo mankštintis namuose ir avėti labiau prilaikančius sportinius batus – programą baigęs vyras teigia nuo to laiko nebepuolęs.

    Europos tyrimai, cituojami EuroSafe faktų lape, rodo, kad kompleksinės, į didelės rizikos grupes orientuotos programos gali sumažinti traumų skaičių 20–40 proc. Jose derinami individualūs rizikos vertinimai, vaistų peržiūra, pritaikyti pratimai bei namų ir viešųjų erdvių saugumo gerinimas.

  • Atrodo nekaltai, bet gali baigtis lūžiu: daiktai, kuriuos senjorai turėtų išmesti iš namų

    Atrodo nekaltai, bet gali baigtis lūžiu: daiktai, kuriuos senjorai turėtų išmesti iš namų

    Ne tik pasibaigusio galiojimo vaistai ar slidūs kilimėliai gali sukelti problemas vyresniame amžiuje. Senjorų namuose dažnai lieka daiktų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nekalti, tačiau realybėje didina griuvimų riziką, apsunkina judėjimą ir mažina savarankiškumą.

    Griuvimai yra viena dažniausių vyresnio amžiaus žmonių traumų priežasčių, o pasekmės neretai būna sunkesnės nei jaunesniems. Dėl prastesnės pusiausvyros, silpnesnių raumenų ir lėtesnės reakcijos net menkas užkliuvimas gali baigtis ilga reabilitacija ar ilgalaikiu judėjimo ribojimu.

    Dažniausias kaltininkas – kilimėliai

    Mažas kilimėlis prie lovos, koridoriuje ar prie vonios durų dažnai laikomas interjero detale. Tačiau užtenka užsirietusio kampo ar slystančio pagrindo, kad koja užkliūtų, o kritimas vyresniame amžiuje gali būti itin skausmingas ir pavojingas.

    Jei kilimėlių atsisakyti nepavyksta, svarbu, kad jie būtų stabilūs ir tvirtai prigludę prie grindų. Praktikoje saugiausias sprendimas dažnai būna paprastas: palikti daugiau laisvos, neslidžios erdvės ir vengti mažų, lengvai pasislenkančių kilimėlių.

    Namai neturi virsti kliūčių ruožu

    Judėjimą dažnai apsunkina ne dideli baldai, o smulkūs daiktai, kurie susiaurina praėjimus: maži staliukai, pufai, vazonų stovai ar dekoratyviniai krepšiai. Lėčiau judančiam žmogui, ypač jei jis remiasi lazdele ar vaikštyne, tokios kliūtys tampa realia rizika.

    Net ir daiktų gausa ant komodų, palangių ar lentynų didina tikimybę ką nors netyčia numesti ir paslysti bandant pakelti. Tvarkinga, aiškiai suplanuota erdvė padeda išvengti bereikalingo manevravimo ir leidžia judėti užtikrinčiau.

    Pavojus slypi ne tik daiktuose, bet ir įpročiuose

    Vienas klastingiausių įpročių – kaupti vaistus „dėl visa ko“. Kai namuose atsiranda keli panašaus poveikio preparatai, seni pakuočių likučiai ar neaiškiai sužymėtos tabletės, didėja rizika suklysti dozuojant ar nepastebėti pasibaigusio galiojimo.

    Dar didesnė grėsmė kyla, kai buitinė chemija perpilama į kitus butelius ar laikoma šalia maisto. Prastesnis regėjimas ir rutina gali lemti pavojingą apsirikimą, todėl tokius skysčius saugiausia laikyti tik originaliose pakuotėse ir nuolat toje pačioje vietoje.

    Riziką didina ir nestabilūs baldai: klibantis kėdės atlošas, senas taburetė ar kėdė, ant kurios lipama pasiekti viršutines lentynas. Vyresniam žmogui kartais pakanka sekundės prarasti pusiausvyrą, todėl atrama turi būti patikima, o laikini sprendimai namuose turėtų būti kuo greičiau panaikinti.

    Galiausiai, dažnai nuvertinamas ir apšvietimas: perdegusi lemputė koridoriuje ar prietema vonioje tampa ypač pavojinga naktį. Gerai suplanuota, ryški šviesa ir aiškūs praėjimai yra vienas paprasčiausių būdų sumažinti nelaimingų atsitikimų tikimybę namuose.

    Daugelyje būstų laikui bėgant susikaupia senos dėžės, laikraščiai, nebenaudojami prietaisai, laidai ir maišai daiktų, kurie „gal dar pravers“. Toks perteklius ne tik renka dulkes ir apsunkina tvarką, bet ir mažina erdvę judėti, didindamas užkliuvimo riziką.