Neįprastas radinys Bavarijoje
Žemutinės Bavarijos kaime Großköllnbach archeologai aptiko maždaug prieš 7 000 metų gyvenusio žmogaus palaikus. Iš pirmo žvilgsnio kuklus dirvožemio patamsėjimas tyrimų aikštelėje atvėrė duobę su žmogaus kaulais.
Specialistus labiausiai sudomino ne vien radinio amžius, o neįprasta skeleto padėtis. Kūnas rastas smarkiai susisukusioje pozoje, kuri ryškiai skiriasi nuo to laikotarpio laidojimo įpročių.
Laidojimas, kuris neatitinka normos
Radavietė ištirta atliekant archeologinius darbus būsimoje Steigäcker IV plėtros teritorijoje, kur komanda dirbo apie penkias savaites. Tuomet ir paaiškėjo, kad po žeme slypi kapas su žmogaus palaikais.
Apygardos archeologas dr. Florianas Eiblis pabrėžė, kad tokio tipo laidojimas neįprastas Linearinės juostinės keramikos kultūrai. Šios ankstyvųjų Vidurio Europos žemdirbių bendruomenės mirusiuosius dažniausiai laidodavo ant šono, pritrauktomis kojomis, tarsi miegant.
Großköllnbach kapavietėje vaizdas kitoks: dešinė koja buvo itin staigiai sulenkta, o kairė nukreipta į išorę. Be to, kapo duobės dugnas buvo nelygus ir nuožulnus, todėl svarstoma, kad kūnas galėjo nuslysti, o kaulai vėliau pasislinko minkštame molyje.
Ką išduoda kaulai?
Pirminiai vertinimai rodo, kad palaikai priklausė paaugliui, nes kauluose matomos dar iki galo nesusiformavusios augimo zonos. Tokie požymiai leidžia gana tiksliai atskirti jauno žmogaus skeletą nuo suaugusiojo.
Tyrėjams papildomų klausimų kelia kaklinės stuburo dalies būklė, kur pastebėta ryški deformacija. Kol kas neaišku, ar ji atsirado žmogui dar esant gyvam dėl ligos ar įgimtos ypatybės, ar tai vėlesnių procesų pasekmė, susijusi su palaidojimo poza ir grunto slėgiu.
„Mums svarbiausia atsakyti, ar ši poza buvo sąmoningai parinkta, ar susiformavo dėl nuožulnaus kapo ir vėlesnių pokyčių“, – sakė dr. Florianas Eiblis.
Gyvenvietės pėdsakai: krosnys ir ilgieji namai
Kasimo vietoje rasta ne tik kapavietė, bet ir plati Linearinės juostinės keramikos kultūros gyvenvietės struktūra. Ši kultūra, paplitusi šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, siejama su ankstyviausiu žemdirbystės plitimu Vidurio Europoje.
Per penkias savaites archeologai užfiksavo apie 150 objektų ir struktūrų. Žemėje atpažinti trijų didelių ilgųjų namų pėdsakai, nors manoma, kad vienu metu galėjo stovėti daugiausia du.
Ypač informatyvūs keli išlikę židiniai ir maisto ruošimo zonos, tarp jų ir kupolinės molinės krosnys, kurių dugnas buvo izoliuotas tankiai sudėtais akmenukais. Tokie įrenginiai liudija ne tik kasdienę buitį, bet ir bendruomeninio gyvenimo organizavimą.
Taip pat aptiktos girnos ir šlifavimo plokštės. Archeologai svarsto, kad akmuo joms galėjo būti atgabentas iš vietovių už Dunojaus ar iš Bavarijos miško regiono, o tai, jei pasitvirtins, rodytų ankstyvųjų žemdirbių ryšius ir žaliavų judėjimą didesniais atstumais.
Radavietė visuomenei kol kas neprieinama. Skeletas jau iškeltas ir perduotas tolimesnei antropologinei analizei, kuri turėtų padėti tiksliau atsakyti, kas nutiko šiam jaunuoliui ir kodėl jo paskutinė poilsio vieta taip išsiskiria iš įprastų to laikotarpio laidojimų.