Vaikystė ir griežtos taisyklės
Ewa Dzieduszycka gimė 1879 metais Chłopicuose, o anksti netekusi motinos augo šeimoje, kurioje artumo ir dėmesio netrūko ne visada. Tėvas Władysławas Koziebrodzkis buvo aktyvus viešojo gyvenimo žmogus, todėl kasdienę priežiūrą perėmė artimieji, o vaikystė prabėgo Kozłowe.
Išsilavinimą ji gavo kruopščiai organizuotą: pirmiausia mokė privatūs mokytojai, vėliau mokėsi Jarosławio vienuolyno mokykloje. Vėlesniuose prisiminimuose ji šią patirtį vertino kritiškai, atkreipdama dėmesį į higienos stoką ir perdėtą kuklumo sampratą, ypač taikytą merginoms.
Dviratis, automobilis ir bandymas ištrūkti
Jaunystėje Ewa daug keliavo ir iš arti matė, kaip skirtingose Europos vietose moterims ir vyrams galioja nevienodos elgesio ir aprangos normos. Šios patirtys formavo jos laikyseną: ji greitai pastebėdavo visuomenės taisyklių nenuoseklumą ir nevengdavo jų įvardyti.
1900 metais ji ištekėjo už Władysławo Dzieduszyckio ir apsigyveno Jezupolyje, kur gimė trys vaikai. Tačiau dvaro kasdienybė jai ėmė atrodyti monotoniška, todėl vis didesnę reikšmę įgijo aktyvus judėjimas ir kelionės.
Būtent tada jos gyvenime atsirado dviratis, tapęs ne tik transporto priemone, bet ir laisvės simboliu. Ji priklausė pirmosioms lenkėms, kurios ryžosi važinėti, o mokytis teko slapta, nes vieša moters kelionė dviračiu galėjo virsti apkalbomis ir skandalu.
Vėliau šeima įsigijo automobilį, laikomą vienu pirmųjų tokių apylinkėje, tačiau Ewa tuo neapsiribojo. Ji jodinėjo, slidinėjo, keliavo pėsčiomis po kalnus, o jos aktyvumas ryškiai kontrastavo su to meto lūkesčiais aristokratų moteriai.
Kelionės, knygos ir karo smūgiai
Iš Jezupolio ji organizuodavo vis tolimesnes išvykas: nuo Tatrų ir Zakopanės iki kelionių į Šiaurės Afriką, Palestiną, Graikiją, Rumuniją ir Indiją. Keliaudama ji fiksuodavo įspūdžius užrašuose, o į žygius neretai leisdavosi viena, su savimi pasiimdama ir fotoaparatą.
Jos vardas siejamas ir su kelionių dokumentavimu: ji laikoma pirmąja lenke, aprašiusi ir užfiksavusi kelionę į Indiją, o šią patirtį apibendrino knygoje apie Indiją ir Himalajus. Pasakojimuose akcentavo ne rekordus, o pažinimą, todėl net svarbius pasiekimus dažnai minėdavo tarsi tarp kitko.
Ji rašė knygas, apsakymus ir straipsnius, vertė iš anglų bei prancūzų kalbų, o jos tekstai pasiekdavo plačią auditoriją tuometinėje spaudoje. Ši kūryba leido jai išlikti matomai ne tik kaip keliautojai, bet ir kaip pasakotojai, sugebančiai kelionę paversti socialiniu ir kultūriniu komentaru.
Antrasis pasaulinis karas sudaužė šeimos gyvenimą: vyras pateko į NKVD rankas, dukra buvo ištremta į Kazachstaną, o pati Ewa 1944 metais buvo suimta. Ji kalinta Gross-Rosen stovykloje, o po karo apsigyveno Vroclave pas sūnų.
Gyvenimo pabaigoje, po traumos, kuri apribojo judėjimą, ji ėmė rašyti atsiminimus ir 1961 metais parengė rankraštį. Ewa Dzieduszycka mirė 1965 metais Vroclave, o jos prisiminimai publikuoti gerokai vėliau, kai šeima ryžosi juos išleisti jau XXI amžiuje.