Šiaurinėje Volynės dalyje, kuri dažnai vadinama ežerų, upių ir pelkių kraštu, gyventojai vis dažniau susiduria su vandens stygiumi. Vietos bendruomenėse fiksuojama, kad seklėja upės ir tvenkiniai, o dalis šulinių per kelias savaites ar mėnesius beveik išdžiūvo.
Vietos žmonės pasakoja, kad šulinių būklė tapo vienu ryškiausių šių metų sausros ženklų. Kai kur vandens telikę kibiro aukščiui, kitur šuliniai jau tušti, todėl geriamąjį vandenį tenka vežtis iš gretimų gyvenviečių arba remtis gręžinių vandeniu.
„Vanduo jau du mėnesius paprasčiausiai nebeatsistato. Yra kibiro aukščio ir viskas, daugiau nebepriteka“, – sakė vieno kaimo gyventoja Marija Buščiuk.
Pasak gyventojų, net bandant įsirengti gręžinį laistymui, didesnio gylio vandens rasti ne visada pavyksta. Kai kur vandens mažai ir 26 metrų gylyje, todėl ūkiams sunkiau planuoti laistymą bei užsitikrinti stabilų tiekimą sausuoju laikotarpiu.
Skirtingose bendruomenės vietovėse situacija panaši: šuliniuose lieka tik drėgnas smėlis, o kai kurie šuliniai, kurie veikė dešimtmečius, šiemet pirmą kartą visiškai išdžiūvo. Gyventojai pabrėžia, kad ypač problemiška aukštesnėse vietose, kur gruntinio vandens lygis tradiciškai būna žemesnis.
Kas, pasak specialistų, vyksta?
Vandens lygio kritimą patvirtina ir vietos hidromelioracijos specialistai. Jų vertinimu, labiausiai išdžiūvę šuliniai fiksuojami keliuose kaimuose, o situacija nėra vien lokali: sausros požymiai matomi ir paviršiniuose vandens telkiniuose.
Specialistai aiškina, kad šių metų problemą stiprina ne tik vasaros karščiai, bet ir neįprastai menki rudens krituliai bei mažesnis rūkas, kuris įprastai prisideda prie drėgmės atsargų papildymo. Dėl to gruntinio vandens lygis neatsistato įprastu tempu, o šuliniai reaguoja greičiausiai.
Problema matoma ir upėse: kai kuriuose ruožuose įprasta vaga vietomis virsta siaurais protakais, o vanduo laikosi tik atskiruose gilesniuose taškuose. Tai didina rizikas tiek buičiai, tiek žemės ūkiui, ypač jei sausesni periodai kartojasi kelis sezonus iš eilės.
Kodėl tai tampa tendencija regione?
Hidrologai ir klimato stebėtojai Europoje pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja ilgėjančius sausrų epizodus, o krituliai pasiskirsto netolygiau: daugiau trumpų, intensyvių liūčių ir mažiau ilgesnių, gruntinius vandenis papildančių lietų. Tokiu atveju dalis vandens tiesiog nubėga paviršiumi, o ne įsigeria į gilesnius sluoksnius.
Volynės atvejis įsirašo į platesnį kontekstą, kai žemi upių lygiai ir išsekę šuliniai tampa nebe išimtimi, o pasikartojančiu reiškiniu. Vietos gyventojams tai reiškia didesnį priklausomumą nuo gręžinių, vandens atvežimo ir būtinybę peržiūrėti ūkio vandens naudojimo įpročius.
Ekspertai pabrėžia, kad trumpuoju laikotarpiu svarbiausia stebėti vandens kokybę, ypač kai šuliniuose lieka mažai vandens, o jo sudėtis gali greičiau keistis. Ilgesnėje perspektyvoje didžiausias iššūkis bus prisitaikymas prie dažnesnių sausrų: nuo vandens taupymo iki infrastruktūros atnaujinimo ir vietinių vandens išteklių valdymo.