Didmiesčių gruntas vis dažniau sėda ir tai tampa ne tik inžinerine, bet ir saugumo problema: pažeidžiami pastatai, keliai, vamzdynai, didėja potvynių rizika. Naujas tyrimas žurnale „Nature Cities“ suvienodintu metodu palygino reljefo pokyčius 465 miestuose, kuriuose gyvena daugiau nei po 1 milijoną žmonių.
Mokslininkai analizavo 2014–2023 metų palydovinius duomenis, ieškodami net milimetrinio masto žemės paviršiaus poslinkių. Tyrimas išsiskiria tuo, kad apima didelę dalį pasaulio didmiesčių ir leidžia tiesiogiai palyginti skirtingų regionų situaciją.
Kaip palydovai pamato grimzdimą
Matuojant buvo taikoma radarų interferometrija InSAR, paremta Europos Žemės stebėjimo programos palydovų „Sentinel-1“ stebėjimais. Šis metodas lygina radarinius signalus, užfiksuotus virš tos pačios vietos skirtingu laiku, todėl galima aptikti itin mažus paviršiaus nusėdimus.
Remiantis tokiais matavimais sudaromi detalūs žemės sėdimo žemėlapiai, kurie padeda identifikuoti ne tik viso miesto tendenciją, bet ir konkrečius rajonus. Tai svarbu planuojant infrastruktūros priežiūrą, požeminių tinklų atnaujinimą ir potvynių valdymo priemones.
Kodėl miestas pradeda sėsti
Viena dažniausių priežasčių yra intensyvus požeminio vandens išgavimas. Nukritus vandens lygiui vandeninguose sluoksniuose, moliai ir dumblai susispaudžia nuo viršuje esančių sluoksnių svorio, o procesas neretai būna negrįžtamas net sumažinus vandens siurbimą.
Grimzdimą gali spartinti ir didelis užstatymo svoris, natūralus nuogulų tankėjimas upių slėniuose bei deltose, taip pat vietinės geologinės sąlygos. Kai kur prisideda tektoniniai procesai, todėl rizika skirtinguose miestuose gali būti labai nevienoda net tame pačiame regione.
Pavojingiausia pakrantėse ir deltose
Didžiausią nerimą kelia pakrančių ir deltų miestai: jei žemė leidžiasi tuo pat metu, kai kyla jūros lygis, didėja užliejimų per audras ir ekstremalių liūčių metu tikimybė. Reljefo pokyčiai taip pat gali sustiprinti upių potvynių poveikį, nes vanduo lengviau pasiekia žemiau nusėdusias teritorijas.
Tyrimo autoriai nurodo, kad ryškesnės problemos dažnai fiksuojamos Pietryčių Azijoje, Vakarų ir Vidurio Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, tačiau aiškūs signalai matomi ir regionuose, kur anksčiau duomenų trūko, pavyzdžiui, dalyje Pietų Amerikos ir Afrikos. Kartu pastebėta, kad kai kuriuose Rytų ir Pietryčių Azijos miestuose grimzdimas lėtėja, o tai siejama su griežtesniu požeminio vandens naudojimo reguliavimu ir alternatyviais vandens šaltiniais.
Tokio priemonių efekto pavyzdžiu dažnai įvardijamas Tokijas, kur ribojant požeminio vandens gavybą pavyko pristabdyti ilgus metus trukusį reljefo žemėjimą. Mokslininkų teigimu, nuoseklus monitoringas palydovais ir vandens išteklių valdymas gali tapti vienu svarbiausių būdų sumažinti riziką milijonams miestų gyventojų.