Augaliniai patiekalai mokyklų valgyklose Lietuvoje ir Europoje tampa vis įprastesni, todėl šeimos vis dažniau ieško receptų, kurie būtų ir sotūs, ir vaikams priimtini. Vienas patikimų pasirinkimų yra pupelių kotletai, tačiau skonis ir tekstūra priklauso nuo kelių svarbių niuansų.
Šio patiekalo idėja siejama su Gruzijos virtuve ir lobio tradicija, kai pupelės dažnai ruošiamos taip, kad išliktų šiek tiek grūdėtos. Būtent ši struktūra suteikia malonų kąsnį ir daugeliui primena mėsos patiekalus, nors mėsa čia visai nenaudojama.
Vietoj trintuvo verta rinktis bulvių grūstuvę, kad masėje liktų dalis pupelių gabalėlių. Tokia konsistencija padeda kotletams geriau laikyti formą, o skonis tampa sodresnis ir neprimena vienalytės tyrės.
Svarbų vaidmenį čia atlieka graikiniai riešutai, kurie suteikia lengvą traškumą ir paryškina prieskonius. Gaivumo įneša šviežios žolelės, o česnakas ir svogūnas sukuria šiltesnį, naminio maisto aromatą.
Dar vienas triukas, kurį dažnai pamirštame skubėdami, yra masės brandinimas. Jei paruoštą mišinį paliksite maždaug 15 minučių pastovėti, džiūvėsėliai ar kiti rišikliai geriau sugers drėgmę, todėl kotletai kepant mažiau byrės.
Šiuolaikinė mitybos kryptis akcentuoja ankštinių naudą dėl baltymų ir skaidulų, o tokie kotletai gali būti patogus būdas jų įtraukti į vaikų racioną. Praktikoje tai dažnai tampa kompromisu tarp tėvų noro valgyti daugiau augalinio maisto ir vaikų lūkesčio, kad pietūs būtų sotūs ir skanūs.
Paprastai tokie kotletai kepami keptuvėje, kol apskrunda abi pusės, o patiekiami su mėgstamais garnyrais, daržovėmis ar padažu. Jei norisi lengvesnio varianto, galima rinktis kepimą orkaitėje, tačiau svarbiausia išlaikyti masės drėgmės balansą, kad kotletai neišsausėtų.
Pagrindas dažniausiai yra raudonosios pupelės, svogūnas, paprika, česnakas, riešutai, kiaušinis, džiūvėsėliai ir kvapnūs prieskoniai, kuriuos galima pritaikyti pagal tai, ką mėgsta vaikai. Gruziniškai nuotaikai sukurti dažniausiai tinka chmeli suneli, malta kalendra ir kmynai, o žolelėms gerai dera petražolės bei kalendra.