CP v2

Tag: Grybelinės infekcijos

  • Iš Ukrainos karo išgelbėtas liūtas Tarasas sunkiai susirgo JAV: veterinarai kovoja dėl jo gyvybės

    Minesotos valstijoje, privačioje laukinių kačių prieglaudoje „Wildcat Sanctuary“, sunkiai susirgo liūtas Tarasas, 2022 metais evakuotas iš Ukrainos. Ketverių metų patinas iki šiol buvo aktyvus ir laikytas grupės lyderiu, tačiau pastaruoju metu staiga tapo vangus.

    Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad Taraso plaučius pažeidė blastomikozė – grybelinė infekcija, kuri gyvūnams ir žmonėms gali būti mirtina. Ši infekcija paprastai plinta per aplinkoje esančias grybelio sporas, dažniausiai iš dirvožemio, o ne nuo gyvūno gyvūnui.

    „Jis buvo sveikas, stiprus ir dominuojantis, todėl staigus pasikeitimas iškart sukėlė įtarimų“, – sakė prieglaudos atstovai.

    Veterinarai liūtui skyrė intensyvų gydymą priešgrybeliniais vaistais. Pirmosiomis dienomis jam buvo leidžiami vaistai du kartus per dieną, o vėliau gydymas tęsiamas vaistus maišant su maistu, kad būtų galima išlaikyti stabilų režimą ir kuo mažiau kelti streso.

    Prieglaudos darbuotojai pranešė, kad Taraso organizmas į gydymą reagavo palankiai ir jis jau buvo grąžintas į savo grupę. Susitikimas su seserimis, kartu atgabentomis iš Ukrainos, buvo apibūdintas kaip itin jautrus momentas, tačiau specialistai pabrėžia, jog tai dar nėra pasveikimo garantija.

    Pasak veterinarų, blastomikozė didžiosioms katėms dažnai nustatoma per vėlai, kai jau išsivysto kvėpavimo nepakankamumas. Tokiais atvejais agresyvus gydymas gali būti rizikingas, todėl ankstyvas ligos atpažinimas laikomas vienu svarbiausių veiksnių didinant išgyvenimo tikimybę.

    Taraso istorija JAV prasidėjo 2022 metais, kai į šalį buvo perkelti keli jauni liūtai iš Ukrainos. Jie buvo rasti dar visai jauni ir, kaip spėjama, galėjo būti neteisėtos prekybos laukiniais gyvūnais dalis, o karo chaosas tik dar labiau apsunkino jų gelbėjimą ir perkėlimą į saugią aplinką.

    Prieglaudos komanda tikina ir toliau darysianti viską, kad liūtas pasveiktų, nors gydymas gali užtrukti savaites ar net mėnesius. Kol kas Taraso būklė vertinama atsargiai, o tolimesnė eiga priklausys nuo to, kaip jo organizmas toleruos ilgalaikį gydymą.

  • Tylus pavojus ligoninėse: CDC skelbia, kad invazinės pelėsių infekcijos dažnesnės, nei manyta

    Tylus pavojus ligoninėse: CDC skelbia, kad invazinės pelėsių infekcijos dažnesnės, nei manyta

    Naujas JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) tyrimas rodo, kad invazinės pelėsių sukeltos infekcijos gali būti gerokai dažnesnės, nei iki šiol manyta. Tai ypač aktualu žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, nes šios infekcijos gali greitai komplikuotis ir tapti mirtinai pavojingos.

    CDC mokslininkai pabrėžia, kad problemos masto supratimas tampa vis svarbesnis dėl klimato kaitos sukeliamų ekstremalių reiškinių, tokių kaip potvyniai ar uraganai. Po jų dažnėja drėgmės pažeistų pastatų, o tai sudaro palankias sąlygas pelėsiams plisti ir didina užsikrėtimo tikimybę.

    Kas yra invazinės pelėsių infekcijos

    Invazinės pelėsių infekcijos yra reta, tačiau itin sunki grybelinių ligų grupė, kai pelėsiai įsiskverbia į organizmo audinius ir juos pažeidžia. Dažniausiai užsikrečiama įkvepiant pelėsių sporų, tačiau grybeliai gali patekti ir per žaizdas, pjūvius ar retais atvejais per užterštą medicinos įrangą.

    Daugumai sveikų žmonių sporos rimtų pasekmių nesukelia, tačiau vyresniems asmenims, onkologiniams pacientams, po transplantacijų gydomiems žmonėms ar vartojantiems imunitetą slopinančius vaistus rizika išauga. Gydymas paprastai reiškia ilgą priešgrybelinių vaistų kursą ir sudėtingą paciento būklės stebėseną.

    Ką parodė duomenys iš Atlantos ligoninių

    Siekdama įvertinti realų paplitimą vietos lygmeniu, tyrėjų komanda analizavo keturių Atlantos regione veikiančių ligoninių ir su jomis susijusių ambulatorinių klinikų duomenis. Vertintas 2020–2024 metų laikotarpis, o tikslas buvo nustatyti, kiek atvejų atitinka invazinės pelėsių ligos kriterijus.

    Iš pradžių buvo identifikuota beveik 1 000 galimų atvejų, tačiau detaliau įvertinus klinikinius kriterijus skaičius sumažėjo iki maždaug 450. Tyrimas parodė, kad ligoninės gali tikėtis maždaug 3–5 atvejų per metus kiekvienam 100 stacionaro lovų, o didesniuose akademiniuose centruose rodikliai gali būti aukštesni dėl sudėtingesnių pacientų profilio.

    Kodėl rizika gali augti

    Dalis pacientų, kuriems nustatytos tokios infekcijos, turėjo ryškiai nusilpusią imuninę sistemą, o kai kuriais atvejais buvo nurodoma, kad organizmas silpnesnis po persirgtos COVID-19 infekcijos. CDC autoriai atkreipia dėmesį, kad medicinos įstaigoms svarbu turėti aiškesnį atskaitos tašką, leidžiantį suprasti, ar jų fiksuojamas atvejų skaičius atitinka tikėtiną lygį, ar gali signalizuoti apie galimą protrūkį.

    Pasak tyrimo autorių, grybelinių infekcijų našta pasaulyje vertinama nevienodai, o kai kuriose šalyse trūksta vieningos stebėsenos sistemos. Tai reiškia, kad realus paplitimas gali būti nepakankamai užfiksuojamas, ypač kai simptomai panašūs į kitas kvėpavimo takų ar sistemines ligas ir diagnozei reikia specifinių tyrimų.

    „Tai vienas pirmųjų kartų, kai gavome tokio tipo įvertį“, – sakė CDC atstovas Jeremy Gold.

    CDC teigimu, tokie skaičiai gali padėti ligoninių administracijoms vertinti situaciją, stiprinti infekcijų kontrolę ir planuoti resursus, ypač didėjant pažeidžiamų pacientų daliai. Ekspertai pabrėžia, kad ankstyvas atpažinimas ir tinkama diagnostika yra esminiai veiksniai siekiant sumažinti sunkių komplikacijų ir mirčių riziką.

  • Glotnūs, šerpetojantys kulnai vasarą? Vien kremas nepadės – štai ko trūksta kasdien

    Glotnūs, šerpetojantys kulnai vasarą? Vien kremas nepadės – štai ko trūksta kasdien

    Kodėl kulnai vasarą greitai šiurkštėja

    Karštis, atviresnė avalynė ir ilgesni pasivaikščiojimai vasarą išryškina pėdų problemas: kulnai ima šiurkštėti, atsiranda nuospaudų, o sandalių dirželiai dažniau nutrina odą. Prie to prisideda ir kontaktas su įkaitusiu paviršiumi, smėliu bei dulkėmis, kurios dirgina odą.

    Uždaruose batuose pėdos prakaituoja, kaupiasi drėgmė, todėl didėja sudirginimo ir grybelinių infekcijų rizika. Dėl to vien pasitepti kremu prieš išeinant dažniausiai neužtenka: reikia nuoseklios rutinos, kuri mažina įtrūkimų, nuospaudų ir uždegimų tikimybę.

    Kasdienė higiena ir klaidos, kurios kenkia

    Pėdas rekomenduojama plauti kasdien drungnu vandeniu, naudojant švelnų prausiklį. Ilgas mirkymas nėra būtinas, o labai karštas vanduo gali dar labiau sausinti odą ir skatinti šerpetojimą.

    Po prausimo svarbiausia kruopščiai nusausinti pėdas, ypač tarpupirščius, nes ten likusi drėgmė sudaro palankias sąlygas odos maceracijai ir grybeliui. Jei pėdos smarkiai prakaituoja, verta dažniau keisti kojines ir leisti batams pilnai išdžiūti prieš aunantis dar kartą.

    Dažna klaida – agresyviai šveisti kulnus dilde ar pemza. Per stiprus ir per dažnas šlifavimas sukelia mikroįtrūkimus, gali didinti odos suragėjimą ir palikti skausmingas, lengvai užsikrečiančias vietas.

    Kremas veikia tik su tinkama rutina

    Esant vidutiniam suragėjimui, dažniausiai pakanka švelnaus šveitimo maždaug kartą per savaitę arba itin atsargaus dildės naudojimo kas kelias savaites. Procedūrą reikėtų nutraukti dar iki paraudimo ar skausmo, o vietų su žaizdomis, uždegimu ar giliais įtrūkimais neliesti.

    Suragėjusią odą dažnai lengviau kontroliuoti, kai ji sausa, nes aiškiau matyti, kiek pašalinta. Po ilgo mirkymo oda suminkštėja, todėl lengviau persistengti ir nušlifuoti per giliai, o namuose naudojami aštrūs įrankiai ar metaliniai grandikliai gali baigtis žaizdomis.

    Po prausimo ir nusausinimo verta tepti drėkinantį ar riebesnį kremą, o labai sausai odai dažnai tinka priemonės su šlapalu. Mažesnės koncentracijos labiau drėkina, didesnės – minkština suragėjimą, tačiau priemonę svarbu derinti pagal odos būklę ir jautrumą.

    Kremą geriausia naudoti reguliariai vakare, įmasažuojant į kulnus ir padus. Tarpupirščiuose storos kremo plėvelės palikti nereikėtų, nes per didelė drėgmė šiose vietose didina sudirginimo ir infekcijų riziką, o itin sausai odai nakčiai gali padėti plonos medvilninės kojinės.

    Apsauga nuo saulės, avalynė ir kada kreiptis į specialistus

    Vasarą daug kas kruopščiai tepa kremą nuo saulės veidui, bet pamiršta pėdų viršų ir pirštus, kurie sandaluose lieka tiesiogiai veikiami UV spindulių. Nudegimas šiose vietose gali apsunkinti vaikščiojimą, sustiprinti trynimą ir pailginti odos gijimą.

    Prieš išeinant verta patepti atviras pėdų vietas aukštos apsaugos priemone ir pakartoti po maudynių, gausesnio prakaitavimo ar nusausinimo rankšluosčiu. Nuo saulės pėdas saugoti svarbu ne tik paplūdimyje, bet ir mieste, važiuojant dviračiu ar leidžiant laiką lauko kavinėse.

    Baseinuose, dušuose, persirengimo kambariuose ar viešbučių voniose geriau nevaikščioti basomis: asmeninės šlepetės mažina kontaktą su drėgnu paviršiumi. Tačiau labai plonos, nestabilios šlepetės nėra geriausias pasirinkimas visai dienai, nes trūksta atramos, didėja apkrova, o kulnai gali dar labiau sausėti ir skilinėti.

    Ilgesniems pasivaikščiojimams labiau tinka sandalai su minkštesniu vidpadžiu, stabiliu užsegimu ir pakankamai vietos pirštams. Naują avalynę patartina „prisijaukinti“ palaipsniui, o vos pajutus trynimą – iškart apsaugoti odą, nes smulkus nubrozdinimas greitai virsta skausminga pūsle.

    Nagų nereikėtų kirpti per trumpai ar giliai išpjaustyti kampų, nes tai didina įaugimo riziką. Jei nagas storėja, keičia spalvą, trupėja, o tarpupirščiuose atsiranda niežėjimas ar pleiskanojimas, tai gali signalizuoti infekciją, kurios nereikėtų maskuoti laku.

    Jeigu kulnai giliai sutrūkinėję, kraujuoja ar skauda, vien kosmetikos gali nepakakti ir praverčia podologo ar dermatologo pagalba. Ypač atsargūs turėtų būti sergantys cukriniu diabetu, turintys kraujotakos ar jutimo sutrikimų: savarankiškai pjaustyti suragėjimų ar naudoti stipriai šveičiančias priemones jiems gali būti pavojinga.

    Vasaros pėdų priežiūra nebūtinai reiškia daugybę produktų. Daugiausia duoda reguliarumas, švelnios priemonės, tinkama avalynė, apsauga nuo saulės ir laiku pastebėti pirmieji odos pokyčiai.

  • Niekada neavėkite sportbačių be kojinių: podologas įspėja apie brangiai kainuojančias pasekmes

    Sportbačiai be kojinių daugeliui atrodo patogus pasirinkimas vasarą, tačiau specialistai įspėja, kad tai gali baigtis skausmingomis pūslelėmis, nuospaudomis ir net užsitęsiančiomis infekcijomis. Kojinės veikia kaip apsauginis barjeras tarp odos ir bato vidinės medžiagos, mažina trintį ir sugeria drėgmę.

    Podologų teigimu, pagrindinė problema yra prakaito kaupimasis. Pėdose yra daug prakaito liaukų, o kai drėgmė lieka bate, susidaro šilta ir drėgna terpė, kurioje lengviau dauginasi bakterijos ir grybeliai.

    Kuo rizikuojate be kojinių?

    Dažniausias nemalonumas yra nutrinimai ir pūslės, nes oda tiesiogiai trinasi į bato pamušalą ir siūles. Ilgainiui tai gali virsti nuospaudomis, įtrūkimais, o jautresniems žmonėms sukelti skausmą net ir vaikštant trumpus atstumus.

    Kita rizika susijusi su kvapu ir higiena. Kai pėda prakaituoja tiesiai į vidpadį ir pamušalą, kvapas įsigeria greičiau ir gali išlikti net po bato vėdinimo, o tai trumpina avalynės tarnavimo laiką.

    „Grybelinės infekcijos neatsiranda vien dėl to, kad nenešiojate kojinių, tačiau drėgna ir šilta aplinka bate gerokai palengvina jų plitimą“, – sako pėdų priežiūros specialistas.

    Kada problemų tikimybė didžiausia?

    Didžiausią riziką kelia sportbačiai su prastai kvėpuojančiu sintetiniu pamušalu, taip pat batai, kuriuose pėda tvirtai „užsidaro“ ir greitai suprakaituoja. Tokiais atvejais trintis ir drėgmė susidaro greičiau, todėl dažnėja pūslės, paraudimas ir odos sudirgimas.

    Kontaktinis odos dirginimas galimas ir dėl medžiagų, dažiklių ar klijų, naudojamų gamyboje. Jei pastebite niežėjimą, bėrimą ar deginimą tik avint konkrečius batus be kojinių, tai gali būti kontaktinio dermatito požymis.

    Kaip sumažinti riziką?

    Jei norite avėti be kojinių, svarbiausia užtikrinti sausumą ir kuo mažesnę trintį. Padeda gerai vėdinama avalynė, reguliariai plaunamos ir kruopščiai nusausinamos pėdos, o batams būtina leisti pilnai išdžiūti tarp avėjimų.

    Praktikoje dažnai saugesnis sprendimas yra plonos, kvėpuojančios ir drėgmę išgarinančios kojinės arba nematomos kojinaitės. Jos sugeria prakaitą, saugo odą nuo siūlių ir pamušalo bei mažina tikimybę, kad bate įsitvirtins nemalonus kvapas.

  • Įprotis laikyti dantų protezą vandenyje per naktį traukiasi: odontologai paaiškina rizikas

    Anksčiau protezų mirkymas vandenyje buvo siejamas su baime, kad medžiaga gali išdžiūti ir deformuotis, ypač kalbant apie akrilinius protezus. Vis dėlto šiuolaikinėje praktikoje vieno universalaus patarimo visiems nebėra: daug kas priklauso nuo protezo tipo, medžiagų ir individualių gydytojo nurodymų.

    Odontologai pabrėžia, kad nuolat drėgna aplinka palengvina apnašų biofilmo formavimąsi. Biofilme gali kauptis bakterijos ir grybeliai, o tai didina burnos gleivinės sudirginimo, uždegimų ir nemalonaus kvapo riziką, ypač jei protezas nevalomas kruopščiai.

    Praktikoje tai reiškia, kad protezą, jau nuvalytą pagal rekomenduojamą rutiną, neretai patariama laikyti švariame, sausame ir vėdinamame dėkle. Toks laikymas gali sumažinti mikroorganizmams palankias sąlygas, tačiau svarbiausia išlieka reguliarus ir taisyklingas valymas.

    „Dabartinė įprasta rekomendacija po valymo yra protezą laikyti švariame, sausame ir vėdinamame dėkle, kad būtų mažinama bakterijų ir grybelių dauginimosi tikimybė“, – sakė gydytoja odontologė.

    Specialistai pabrėžia, kad protezo priežiūra turi būti nuosekli: po valgio jį verta perplauti, o kruopštesnį valymą atlikti bent ryte ir vakare. Tam paprastai rekomenduojamas protezams skirtas šepetėlis ir priemonės, pritaikytos būtent tokioms konstrukcijoms.

    Taip pat dažnai primenama vengti karšto vandens, nes jis gali prisidėti prie kai kurių medžiagų pokyčių. Jei naudojamos valomosios tabletės ar tirpalai, jų paskirtis yra padėti mažinti apnašas ir mikroorganizmų kiekį, tačiau jos neatstoja mechaninio valymo.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad protezo nešiojimas miegant kai kuriems žmonėms gali didinti gleivinės sudirginimą ir uždegimų tikimybę, o vyresniems ar turintiems gretutinių ligų svarbus tampa ir infekcijų prevencijos aspektas. Mokslinėje literatūroje aprašytos sąsajos tarp miegojimo su išimamais protezais ir didesnės plaučių uždegimo rizikos vyresniame amžiuje, ypač kai burnos higiena prastesnė.

    Svarbu suprasti, kad tai nereiškia, jog protezas tiesiogiai „sukelia“ plaučių uždegimą. Riziką gali lemti keli veiksniai: amžius, rijimo sutrikimai, gretutinės ligos, burnos ir protezo higiena bei tai, kiek mikroorganizmų susikaupia ant paviršių.

    Jei protezas staiga pradėjo spausti, trinti ar sukelti skausmą, tai nėra „normalus prisitaikymas“, kurį reikėtų tiesiog ištverti. Protezai laikui bėgant gali prasčiau priglusti dėl natūralių burnos pokyčių ir medžiagų dėvėjimosi, todėl periodinės patikros yra svarbios.

    Taip pat reikėtų kreiptis, jei atsiranda žaizdelių, baltų apnašų, nuolatinis nemalonus kvapas nepraeina net po valymo, protezas įtrūko, deformavosi ar akivaizdžiai kliba. Laikini fiksavimo klijai gali padėti trumpam, tačiau jie nepakeičia profesionalaus įvertinimo ir korekcijos.

    Galiausiai odontologai primena: geriausias sprendimas dažnai nėra vien „vanduo ar ne vanduo“, o individualiai parinkta rutina pagal protezo tipą. Jei po protezo pagaminimo gavote konkrečias instrukcijas, jų reikėtų laikytis, o kilus abejonėms pasitarti per kontrolinį vizitą.

  • Skyla ir lūžinėja nagai? Gydytojai įspėja: tai gali rodyti geležies stoką ar skydliaukės bėdas

    Skyla ir lūžinėja nagai? Gydytojai įspėja: tai gali rodyti geležies stoką ar skydliaukės bėdas

    Skylantys, lūžinėjantys ir sluoksniuojantys nagai dažnai laikomi vien kosmetine problema, tačiau specialistai pabrėžia, kad kartais tai gali būti ir organizmo signalas. Nago plokštelė daugiausia sudaryta iš keratino, o jos būklę veikia ir išoriniai veiksniai, ir bendra sveikata.

    Dažna priežastis yra ilgalaikis kontaktas su vandeniu bei buitiniais plovikliais. Drėgmė ir chemikalai suminkština nago plokštelę, ji tampa trapesnė, o nuolatinis džiūvimas ir šlapimas skatina sluoksniavimąsi.

    Rizika didesnė žmonėms, kurie dažnai plauna rankas, dirba valymo darbus ar reguliariai naudoja nagų lakus ir nuėmimo priemones. Prie to prisideda ir mechaniniai pažeidimai, pavyzdžiui, įprotis krapštyti, graužti nagus ar netaisyklingai atliktas manikiūras.

    Ko gali trūkti organizmui?

    Nuolat skyla ir lūžinėja nagai gali būti susiję su mitybos nepakankamumu, ypač jei kartu vargina nuovargis, silpnumas ar odos blyškumas. Dermatologijos apžvalgose nagų trapumas siejamas su geležies stoka ir mažakraujyste, taip pat su cinko ir kai kurių B grupės vitaminų, įskaitant biotiną, trūkumu.

    Cinkas svarbus audinių atsistatymui, todėl jo stoka kartais pasireiškia lėtesniu nagų augimu ir plokštelės silpnėjimu. Biotinas siejamas su keratino gamyba, o daliai žmonių ilgiau vartojant jis gali pagerinti nagų tvirtumą, nors rezultatai paprastai matomi tik po kelių mėnesių.

    Vis dėlto vienas svarbiausių principų išlieka paprastas: nagams reikia statybinių medžiagų. Pakankamas baltymų kiekis, įvairūs vitaminai ir mikroelementai dažniausiai duoda daugiau naudos nei atsitiktinai pasirinkti papildai, jei realaus trūkumo nėra patvirtinta.

    Kada įtarti skydliaukės sutrikimus?

    Nagų trapumas kartais siejamas su hormoniniais pokyčiais, įskaitant skydliaukės veiklos sulėtėjimą. Sumažėjęs hormonų kiekis gali bloginti audinių aprūpinimą ir drėgmės balansą, todėl nagai tampa sausesni, trapesni ir lengviau pažeidžiami.

    Hormoniniai svyravimai galimi ir menopauzės laikotarpiu, kai mažėjantis estrogenų kiekis veikia odos bei nagų elastingumą. Jei kartu atsiranda šalčio netoleravimas, mieguistumas, svorio pokyčiai ar odos sausumas, verta aptarti situaciją su šeimos gydytoju.

    Infekcijos ir odos ligos

    Nagų sluoksniavimąsi gali sustiprinti ir infekcijos, ypač grybelinės, kurios keičia nago struktūrą ir spalvą. Tokiu atveju dažniau matomas gelsvumas, storėjimas, trupėjimas, o kartais atsiranda nemalonus kvapas ar diskomfortas.

    Nagų pokyčiai pasitaiko ir sergant kai kuriomis odos ligomis, pavyzdžiui, psoriaze ar atopiniu dermatitu. Uždegimas gali paveikti nago augimo zoną, todėl ilgainiui keičiasi plokštelės paviršius, atsiranda deformacijų.

    Kartais problemą palaiko ir virškinamojo trakto sutrikimai, kurie blogina maistinių medžiagų įsisavinimą. Jei nagų būklė prastėja kartu su virškinimo simptomais, tai gali būti papildoma užuomina, kad reikalingas platesnis ištyrimas.

    Kasdienėje priežiūroje svarbiausia apsauga nuo vandens ir chemikalų: tvarkant namus verta mūvėti pirštines, o po rankų plovimo naudoti drėkinantį kremą. Dažniausiai rekomenduojami kremai su šlapalu, glicerinu ar kitomis drėgmę sulaikančiomis medžiagomis, o vakare gali padėti aliejai, kurie pagerina elastingumą.

    Pastaruoju metu populiarėja ir naktinė intensyvi priežiūra, kai ant nagų ir odelių tepamas serumas ar kremas, o viršuje užtepamas apsauginis sluoksnis, kad drėgmė ilgiau išliktų. Vis dėlto nagai atsistato lėtai, todėl net ir tinkama rutina dažniausiai duoda rezultatą tik po kelių savaičių.

    Į gydytoją verta kreiptis, jei nagai keičia spalvą ar formą, atsiranda skausmas, uždegimas, nagas ima atsiskirti nuo nago guolio arba problema kartojasi nepaisant priežiūros. Tokiais atvejais gali prireikti dermatologo apžiūros, grybelio tyrimo ar kraujo tyrimų, įvertinančių geležies atsargas bei skydliaukės funkciją.