CP v2

Tag: Grybų sezonas

  • Voluinėje per vieną išvyką į mišką rado 155 baravykus: įspūdingas laimikis sukėlė diskusijas

    Voluinės srities Manievičių rajone vietos gyventoja per vieną išvyką į mišką surinko net 155 baravykus. Nuotraukos ir pasakojimas greitai paplito socialiniuose tinkluose, o žmonės ėmė dalintis savo sėkmės istorijomis.

    Moteris pasakojo, kad į mišką netoli Manievičių išsiruošė grybų sezono pradžioje, kai po šiltesnių dienų ir drėgnesnių naktų baravykai pasirodo gausiausiai. Laimikyje buvo ir stambių, ir visai jaunų grybų.

    Tokie radiniai dažniausiai sutampa su trumpais, bet intensyviais derliaus pikais, kai miške susiklosto palankus drėgmės ir temperatūros balansas. Grybautojai pastebi, kad po lietaus baravykai dažnai „iššauna“ per kelias dienas, todėl svarbu pataikyti tinkamu laiku.

    Vis dėlto specialistai primena, kad grybaujant būtina laikytis saugumo taisyklių ir rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių. Jei kyla klausimų dėl rūšies, geriausia grybą palikti miške ir, prireikus, pasikonsultuoti su žinovais.

    „Pagrindinė grybautojo taisyklė: rinkite tik tuos grybus, kuriuos pažįstate šimtu proc. Jei abejojate, geriau nufotografuokite ir palikite grybą miške“, – sakė Nacionalinio gamtos parko „Chotynskij“ ekologinio švietimo specialistas Serhijus Jakubina.

    Pastaruoju metu regione fiksuojami ir kiti įdomūs radiniai: grybautojai pasakoja aptikę ypač didelių baravykų, o gamtininkai ragina nepamiršti, kad pavojingiausia klaida yra supainioti valgomus grybus su panašiais, bet nuodingais. Todėl į mišką patariama eiti ne tik su pintine, bet ir su kantrybe bei atidumu.

  • Volynėje grybautoja rado beveik 2 kilogramus sveriantį baravyką: nuotraukos ir detalės

    Volynės miškuose netoli Manevičių užfiksuotas retas grybautojų laimikis: rastas įspūdingo dydžio baravykas, svėręs 1 kilogramą 820 gramų. Apie neįprastą radinį vietos žiniasklaidai pranešė Manevičių gyventojas Vitalijus Kurdelčiukas, pasidalijęs ir nuotraukomis.

    Pasak jo, baravyką rugsėjo 13 dieną miške rado jo žmona Viktorija. Grybas aptiktas netoli tvenkinių esančiame miško masyve, prie kelio, vedančio link Vovčetsko girininkijos.

    Nuotraukose matyti, kad tai tikras „grybų milžinas“: kepurėlės skersmuo aiškiai didesnis už žmogaus veido plotį. Tokie radiniai grybautojams laikomi didele sėkme, nes baravykai, perkopiantys 1,5 kilogramo ribą, pasitaiko itin retai.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad išskirtinį grybų dydį dažniausiai lemia keli sutampantys veiksniai: drėgmės balansas, palanki šiluma, tinkamas dirvožemis ir tai, kad grybas kurį laiką lieka nepastebėtas. Kai sąlygos stabilios, o miško paklotė pakankamai drėgna, baravykai gali augti sparčiau ir ilgiau, kol pasiekia įspūdingą masę.

    Kita svarbi priežastis – grybienos „amžius“ ir miško ekosistemos būklė. Senesnėse, mažiau trikdomose augavietėse grybiena būna tvirtesnė, o grybai kartais užauga didesni, ypač jei konkurencija dėl drėgmės ir maisto medžiagų tam tikru metu sumažėja.

    Nors milžiniškas baravykas atrodo įspūdingai, patyrę grybautojai primena, kad didelis grybas ne visada būna geriausios būklės. Peraugę baravykai neretai būna sukirmiję, minkštimas praradęs tvirtumą, o skonis – ne toks ryškus kaip jaunesnių grybų.

    Renkant grybus svarbiausia atidžiai įvertinti jų šviežumą ir būklę, o menkiausios abejonės dėl kokybės ar rūšies atpažinimo turėtų būti signalas grybo neimti. Tai ypač aktualu pradedantiesiems, kurie kartais susivilioja vien radinio dydžiu.

    „Toks radinys pasitaiko ne kiekvieną sezoną – miške rasti daugiau nei pusantro kilogramo sveriantį baravyką yra tikra sėkmė“, – sakė Vitalijus Kurdelčiukas.

  • Masiškai dygsta grybai: žemėlapiai rodo, kur miškuose krepšiai pildosi greičiausiai

    Lenkijoje grybautojai fiksuoja ryškų sezono suaktyvėjimą: specializuotuose žemėlapiuose kasdien daugėja pranešimų apie radimvietes, o nuotraukose matyti pilni krepšiai. Tokios platformos kaip grzyby.pl ir „MykoRadar“ realiu laiku kaupia gyventojų atsiųstus duomenis iš skirtingų regionų.

    Per pastarąsias 7 dienas grzyby.pl užfiksavo 254 naujus pranešimus, o bendra deklaruota surinkto derliaus masė siekė 691 kilogramą. Tai yra 13 proc. daugiau nei pirmąją rugsėjo savaitę, todėl grybautojai vis dažniau planuoja išvykas į miškus dar prieš savaitgalį.

    Kuriose vietose derlius geriausias

    Pagal žemėlapių signalus ryškiausiai išsiskiria Didžiosios Lenkijos vaivadija: daugiausia pranešimų telkiasi Nowy Tomyśl apylinkėse. Gausių radinių fiksuojama ir Noteckos girioje bei Zielonkos girioje, esančioje netoli Poznanės.

    Aukšta sėkmės tikimybė išlieka Mazovijoje, ypač Wołomino apylinkėse. Pranešimai dažnai ateina ir iš Mazovijos kraštovaizdžio parko teritorijų, Otwocko apylinkių bei Piaseczno rajono.

    Pomorėje grybautojai taip pat tikisi grįžti su pilnais krepšiais: daugiausia radinių žymima Chojnicų apylinkėse, ypač Tucholos giriose. Signalų yra ir prie Trijų miestų, įskaitant Pruszcz Gdański, Rumią bei Wejherowo.

    Populiariausi grybai ir kodėl tai svarbu

    Dažniausiai pranešimuose minimas rudasis kazlėkas, kuris pasirodo daugiau nei pusėje fiksuotų laimikių. Antroje vietoje pagal pranešimų dažnį – baravykas, trečioje – lepšė, o toliau rikiuojasi voveraitės, kelmučiai ir kitos rūšys.

    Grybų gausą paprastai lemia keli veiksniai: po sausros atėję lietūs, šiltesnės naktys ir pakankamai drėgna miško paklotė. Miškuose derlius gali skirtis net tame pačiame regione, todėl žemėlapių duomenys dažnai padeda pasirinkti kryptį, tačiau jie neleidžia garantuoti vienodų radinių visiems.

    Saugus grybavimas: pagrindinės taisyklės

    Specialistai primena rinkti tik tuos grybus, kuriuos žmogus patikimai atpažįsta, o kilus menkiausiai abejonei pasikonsultuoti su grybų žinovu. Taip pat patariama neardyti miško paklotės, neplėšti grybų su šaknimis ir neniokoti grybienos, kad derlius išliktų ir ateityje.

    Ypač rizikinga rinkti labai jaunus, mažus grybus, kurių požymiai dar neišryškėję, taip pat nepatariama pasikliauti atsitiktinių žmonių patarimais. Grybų nereikėtų duoti mažiems vaikams, o identifikuoti paragaujant yra pavojinga ir gali baigtis sunkiu apsinuodijimu.

  • Grybas kaip kalafioras: šį miško trofėjų jau galima rinkti ir Lietuvoje – kaip atpažinti

    Grybas kaip kalafioras: šį miško trofėjų jau galima rinkti ir Lietuvoje – kaip atpažinti

    Atrodo kaip kopūstas, bet tai grybas

    Pušynuose kartais pasitaiko neįprastas radinys, primenantis žiedinį kopūstą ar kalafiorą. Tai sėdūnas, dar vadinamas „miško kopūstu“, kuris vietoj įprastos kepurėlės ir koto sudaro tankų, banguotų skiaučių gniutulą.

    Jauni vaisiakūniai būna šviesiai kreminiai, todėl ryškiai išsiskiria tamsios žievės ir samanų fone. Dėl išvaizdos jis neretai laikomas grybautojo trofėjumi, nes pastebėjus sunku supainioti su kitais grybais.

    Kur ieškoti ir kada prasideda sezonas

    Sėdūnas labiausiai siejamas su spygliuočiais, ypač pušimis. Dažniausiai jis auga prie kamieno pagrindo arba ant stambių, atidengtų šaknų, todėl šiuo atveju naršyti tankius brūzgynus paprastai nėra prasmės.

    Sezonas įprastai prasideda vasaros pabaigoje: pirmieji egzemplioriai gali pasirodyti liepos mėnesį, bet patikimiausia jo dairytis nuo rugpjūčio. Daugiausia radinių paprastai pasitaiko rugsėjį ir spalį, o šiltesniais metais grybą galima aptikti ir lapkritį.

    Šis grybas kartais užauga įspūdingas ir gali sverti kelis kilogramus. Ypač dideli egzemplioriai yra reti, tačiau būtent dėl dydžio ir neįprastos formos sėdūnas dažnai tampa išskirtiniu radiniu nuotraukai ir krepšiui.

    Skonis, tekstūra ir svarbiausia taisyklė virtuvėje

    Skirtingai nei daugelis minkštesnių miško grybų, sėdūnas išlieka standesnis, maloniai traškus ir gerai laiko struktūrą net po ilgesnio terminio apdorojimo. Skonyje dažnai jaučiamos riešutinės natos ir ryškesnis spygliuočių miško aromatas.

    Švelniausi paprastai būna jauni vaisiakūniai, o senesni gali tapti kietesni ir kiek plaušingesni. Dėl to grybautojai dažniau renkasi mažesnius, šviesius egzempliorius.

    Didžiausias iššūkis virtuvėje yra kruopštus valymas, nes banguota sandara lengvai prikaupia spyglių, smėlio ir miško šiukšlių. Patariama nupjauti kietą pagrindą, grybą susmulkinti ir kelis kartus nuplauti šaltame vandenyje, kol dugne nebeliks nešvarumų.

    Paruoštas sėdūnas tinka kepti svieste su česnaku ir žolelėmis, troškinti su grietinėle, dėti į kiaušinienę ar patiekalus su kruopomis. Dėl tvirtos tekstūros jis neretai naudojamas ir kaip sodresnė alternatyva troškiniams.

  • Prasidėjo baravykų giminaičių bumas: šie grybai padažui – ryškus skonis be vargo

    Vasaros pabaigoje ir rudenį miškuose prasideda tikras grybų sezonas, tačiau ne visi jie keptuvėje ar padaže atsiskleidžia vienodai. Vieni populiariausių pasirinkimų greitam, sodriam patiekalui – rudieji kazlėkai, dažnai renkami dėl išraiškingo aromato ir tvirtesnės tekstūros.

    Rudieji kazlėkai, palyginti su minkštesniais miško grybais, termiškai apdoroti dažniau išlaiko formą ir nesubyra į košę. Dėl to padaže lieka jaučiami gabalėliai, o kreminis pagrindas įgauna ryškų, bet subalansuotą grybų skonį.

    Renkant grybus svarbiausia pasirinkti jaunus, tvirtus, nepernokusius egzempliorius be kirmijimo požymių ir pernelyg šlapios kepurėlės. Tokie grybai geriau kepa, mažiau leidžia vandens ir padaže nesukuria vandeningos konsistencijos.

    Paruošimas prasideda nuo kruopštaus nuvalymo, tačiau grybų nevertėtų ilgai mirkyti vandenyje. Grybai greitai prisigeria drėgmės, todėl vietoje kepimo ima troškintis, o skonis tampa blankesnis.

    Norint išgauti intensyvesnį aromatą, pirmiausia grybus verta trumpai pakaitinti sausoje keptuvėje, kad išgaruotų perteklinė drėgmė. Tik vėliau tinka dėti sviestą ar aliejų, svogūnus, česnaką, o grietinėlę ar grietinę įmaišyti pačioje pabaigoje, kaitinant švelniai, kad padažas nesusisluoksniuotų.

    Toks grybų padažas dera su bulvėmis, makaronais, kruopomis ar mėsa, o prieskonius galima koreguoti pagal skonį. Krapus nesunku pakeisti petražolėmis, o jei norisi ryškesnės natos, pakanka nedidelio česnako kiekio.

    Renkant grybus būtina laikytis saugumo: imti tik tuos, kuriuos atpažįstate be abejonės, ir vengti labai jaunų, dar neišsiskleidusių grybų, kuriuos sunkiau identifikuoti. Jei kyla bent menkiausia abejonė, tokių grybų geriau nenaudoti maistui, o prireikus pasitarti su specialistais.

  • Grybautojai trina rankas: jau netrukus miškuose – tikras bagniako (mašlako) bumas

    Grybautojai trina rankas: jau netrukus miškuose – tikras bagniako (mašlako) bumas

    Koks tai grybas ir kur jo ieškoti

    Bagniakas, dar vadinamas mašlaku marguoju (lot. Suillus variegatus), yra plačiai Europoje paplitęs vamzdelinių grybų rūšies atstovas. Lietuvoje jis gana dažnas, o geriausiai dera ten, kur vyrauja pušynai ir skurdžios, rūgštesnės, smėlingos dirvos.

    Šis grybas dažniausiai aptinkamas spygliuočių arba mišriuose miškuose, ypač po pušimis, taip pat viržynuose ir kiek drėgnesnėse vietose. Svarbiausias orientyras – tinkama buveinė: jei miške daug pušų ir smėlio, tikimybė rasti bagniakų stipriai išauga.

    Kaip atpažinti bagniaką

    Bagniako kepurėlė paprastai siekia apie 5–14 centimetrų skersmens. Jaunų grybų ji pusapvalė, vėliau plokštėja, o spalva gali kisti nuo gelsvos ar gelsvai pilkos iki alyvuogių atspalvių, ilgainiui pereidama į ochrinę rusvą.

    Apačioje vietoje lakštelių yra vamzdeliai: iš pradžių jie gelsvi ar šviesiai oranžiniai, vėliau tamsėja. Paspaudus vamzdeliai gali pamėlynuoti ir pamažu paruduoti – tai įprastas požymis, padedantis atpažinti rūšį.

    Kotas dažniausiai būna 4–10 centimetrų aukščio, 2–4 centimetrų storio, lygus, dažnai kiek pastorėjęs prie pagrindo. Kvapas daugeliui primena spyglius ar miško paklotę, ypač kai grybas šviežias.

    Kada prasideda sezonas ir kaip jį lemia orai

    Bagniakai paprastai pradeda rodytis vasaros pradžioje, o gausesnis derėjimas dažniausiai fiksuojamas vasaros pabaigoje ir rudenį. Daugelyje regionų pikas sutampa su laikotarpiu nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio, o gausiausiai jų randama rugsėjį.

    Derėjimą labiausiai lemia krituliai ir šiluma: po lietingesnių periodų, kai naktimis nėra šalnų, grybai miškuose pasirodo greičiau ir gausiau. Jei vasaros pabaiga būna sausesnė, „bangos“ dažniau būna trumpesnės ir labiau priklausomos nuo pavienių liūčių.

    Ar bagniakas valgomas ir kam tinka virtuvėje

    Bagniakas yra valgomas grybas, nors dažnai priskiriamas vidutinės vertės kategorijai dėl tekstūros ir skonio intensyvumo. Jis ypač tinka marinuoti, taip pat padažams, kai norisi švelnesnio, miško aromatą primenančio skonio.

    Renkant grybus svarbu vadovautis įprastomis saugumo taisyklėmis: imti tik gerai atpažįstamus grybus, vengti peraugusių ar sukirmijusių, o paruošiant namuose – kruopščiai nuvalyti ir termiškai apdoroti. Jei kyla abejonių dėl rūšies, geriau grybą palikti miške.

  • Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijoje įsibėgėja vasarinis grybų sezonas: socialiniuose tinkluose daugėja nuotraukų su įspūdingais voveraičių laimikiais. Grybautojai teigia, kad kai kur miško paklotė tiesiog geltonuoja, o išvykos baigiasi krepšiais, prikrautais iki viršaus.

    Daugiausia pranešimų apie gausų voveraičių dygimą pastarosiomis dienomis pasirodė iš Didžiosios Lenkijos vaivadijos. Vietos gyventojai dalijasi vaizdais iš spygliuočių ir mišrių miškų, kur voveraitės randamos ištisais plotais, ypač po lietingesnių dienų.

    „Miškas tiesiog švietė geltonai, toks voveraičių antplūdis Didžiojoje Lenkijoje“, – rašoma grybautojų bendruomenės įraše.

    Grybų gausą lemia palankios meteorologinės sąlygos: nuosaikios temperatūros, vietiniai krituliai ir didesnė oro bei dirvos drėgmė. Tokiu oru miško paklotė ilgiau neišdžiūsta, todėl voveraitės, kurioms svarbus drėgnas mikroklimatas, dygsta intensyviau.

    Voveraitės dažniausiai aptinkamos spygliuočių ir mišriuose miškuose, kur auga pušys, eglės, taip pat ąžuolai ar bukai. Jos mėgsta samanotas vietas, smėlingesnę dirvą ir plotus, padengtus storesniu spyglių sluoksniu, o geriausiai „atsiveria“ po kelių šiltesnių dienų, kai iškrenta trumpi lietūs.

    Specialistai primena, kad net ir gausaus sezono metu svarbiausia saugumas: rinkti reikia tik neabejotinai atpažįstamus grybus, vengti senų, sukirmijusių ar prie kelių augusių egzempliorių. Parsineštus grybus patariama kuo greičiau perrinkti ir termiškai apdoroti, nes šviežios voveraitės, kaip ir kiti miško grybai, greitai genda.

  • Kurki jau dygsta masiškai: šios miško vietos dabar duoda pilniausius krepšius

    Šiltesnės dienos ir drėgnos naktys paprastai sukuria palankiausias sąlygas dygti voveraitėms, dar vadinamoms pieprzniu valgomuoju. Būtent toks orų derinys dažniausiai pradeda ankstyvąjį sezoną, kai grybautojai vis dažniau iš miško grįžta su geltonais radiniais.

    Voveraitės vertinamos dėl ryškaus aromato, tvirtos tekstūros ir to, kad jos dažnai auga grupėmis. Todėl radus vieną, verta sustoti ir atidžiai apžiūrėti kelis metrus aplink, nes netoliese neretai slepiasi visas jų plotelis.

    Kur voveraites rasti pirmiausia?

    Dažniausiai voveraičių ieškoma spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur vyrauja pušys ir eglės. Tačiau jų galima aptikti ir šalia lapuočių, pavyzdžiui, ąžuolų ar bukų, jei tik dirvožemis ir paklotė tinkami.

    Gera užuomina yra rūgštesnė dirva, samanos ir storesnis miško paklotės sluoksnis, kuris ilgiau išlaiko drėgmę. Praktikoje tai reiškia, kad verta tikrinti vietas, kur žemė neperdžiūsta net po kelių sausesnių dienų.

    Patyrę grybautojai dažnai apžiūri miško takų pakraščius, lengviau praeinamus retmius ir vietas, kur pro medžių lajas prasiskverbia saulė. Tokiose zonose dirva sušyla, bet drėgmė dar išlieka, todėl voveraitės gali pasirodyti staiga ir gausiai.

    Kaip rinkti, kad miškas atsilygintų?

    Radus voveraičių, svarbiausia neskubėti ir jų neišplėšti su žemėmis. Grybo vaisiakūnį geriausia atsargiai išsukti arba nupjauti aštriu peiliuku prie pat žemės, kad būtų kuo mažiau pažeista grybiena.

    Smulkiausius, dar vos išlindusius grybus pravartu palikti augti, ypač jei planuojate į tą pačią vietą sugrįžti po kelių dienų. Taip pat po rinkimo naudinga lengvai pridengti vietą samanomis ar paklote, kad atvira grybiena neperdžiūtų.

    Grybams laikyti tinkamiausias yra laidus orui krepšys ar pintinė, nes plastike jie greitai kaista ir drėksta. Be to, vėdinimas padeda išsaugoti jų tvirtumą ir sumažina gedimo riziką dar miške.

    Kokia temperatūra ir lietus duoda didžiausią derlių?

    Voveraitėms palankiausias scenarijus dažniausiai yra kelių dienų lietus, po kurio ateina šiltesnis periodas. Kai dirva prisigeria drėgmės, o oras staigiau sušyla, po 2–5 dienų miškuose neretai prasideda ryškesnis dygimas.

    Jei prognozėse matyti tvankesnės, su perkūnija ateinančios liūtys, tai dažnai būna ženklas planuoti išvyką į mišką netrukus po kritulių. Voveraitės gali ištverti trumpesnę sausrą, tačiau tuomet jos dažniau slepiasi samanose, o radiniai būna smulkesni ir sausesni.

    Renkant grybus svarbu prisiminti ir saugumą: imkite tik gerai atpažįstamas rūšis, venkite pramoninių teritorijų ir judrių kelių pakraščių. Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės ar būklės, jį geriau palikti miške.