Telekomunikacijų sektorius perspėja, kad Europos Sąjungos planai atsisakyti vadinamųjų didelės rizikos tiekėjų, tarp jų „Huawei“ ir ZTE, gali atsieiti gerokai brangiau, nei iki šiol skelbta viešai. Pasak GSMA, tiesioginės 4G ir 5G įrangos pakeitimo išlaidos gali siekti 30–40 mlrd. eurų.
Šie skaičiai ryškiai skiriasi nuo Europos Komisijos vertinimų, kuriuose buvo kalbama apie 3,4–4,3 mlrd. eurų per metus trejų metų laikotarpiu, tai yra maždaug 10–13 mlrd. eurų iš viso. Dėl tokio atotrūkio atsinaujino diskusijos, ar realius kaštus turėtų prisiimti ryšio operatoriai, ar reikalingi kompensavimo mechanizmai.
Kodėl kaina auga?
GSMA skaičiuoja, kad didžiausia našta tektų mobiliojo ryšio tinklams, kur įrangos keitimas gali kainuoti 16–22 mlrd. eurų. Papildomai įvardijamos išlaidos fiksuotuosiuose tinkluose apie 5 mlrd. eurų, o transporto ir sujungiamumo infrastruktūroje dar 9–12 mlrd. eurų.
Be tiesioginių keitimo darbų, rinkoje matomas ir platesnis poveikis: mažėjant tiekėjų konkurencijai, įranga gali brangti. GSMA nurodo, kad 2027–2030 metų laikotarpiu tai galėtų papildomai kainuoti apie 8,5 mlrd. eurų.
Ginčas dėl metodikos
Vis dėlto dalis ekspertų ginčija tokias sumas ir ragina atskirti bendras investicijas nuo papildomų išlaidų, kurios atsiranda būtent dėl priverstinio tiekėjų keitimo. Vienas iš argumentų yra tas, kad dalis įrangos vis tiek būtų keičiama natūraliai, pasibaigus jos eksploatacijos ciklui, todėl realus skirtumas galėtų būti arčiau Europos Komisijos skaičiavimų.
Šis metodikos ginčas svarbus praktiškai, nes nuo jo priklauso politiniai sprendimai ir reguliavimo tempas. Jei bus pripažinta, kad išlaidos iš tiesų artėja prie 40 mlrd. eurų, didės spaudimas numatyti pereinamuosius laikotarpius, leisti lanksčiau planuoti keitimus arba ieškoti finansavimo priemonių, kurios sumažintų smūgį investicijoms į 5G plėtrą.
Kas mokės už pokyčius?
Pagrindinė įtampa kyla dėl to, kad ryšio operatoriai teigia negalintys vieni padengti politinių ir saugumo sprendimų kainos, ypač jei įranga buvo įsigyta laikantis tuo metu galiojusių taisyklių. Tuo pat metu valdžios institucijos akcentuoja kritinės infrastruktūros apsaugą ir poreikį mažinti priklausomybę nuo tiekėjų, kuriems priskiriama didesnė saugumo rizika.
„Tikrasis iššūkis yra ne vien techninis įrangos pakeitimas, o tai, kaip šie sprendimai bus įgyvendinami neatsilikus 5G plėtros ir neperkeliant visos kainos vartotojams“, – sakė ryšių sektoriaus atstovai.
Kol kas aiškaus susitarimo nėra, tačiau diskusija dėl kompensacijų, terminų ir vienodesnio reguliavimo tarp ES valstybių tik aštrėja. Kuo greičiau bus apsispręsta dėl taisyklių ir finansavimo logikos, tuo mažesnė rizika, kad saugumo prioritetai virs lėtesne tinklų modernizacija ir didesnėmis paslaugų kainomis.
