Rudenį vis dažniau į guliašinę sriubą įtraukiamas moliūgas, nes jis suteikia patiekalui švelnumo ir natūralaus saldumo. Dėl to mėsą galima gardinti drąsiau, o skoniai vis tiek išlieka subalansuoti ir neperkrauti.
Moliūgas vertinamas ne vien dėl skonio: jame gausu beta karoteno, kurį organizmas paverčia vitaminu A. Ši maistinė medžiaga svarbi regėjimui, odos būklei ir normaliai imuninės sistemos veiklai, o kartu daržovė papildo patiekalą skaidulomis.
Skaidulos ir didelis vandens kiekis padeda ilgiau išlaikyti sotumą, todėl tokia sriuba neretai atstoja ir pagrindinį, ir antrą patiekalą. Be to, moliūgas tirština sultinį, tad tekstūra tampa sodresnė net ir nenaudojant papildomų tirštiklių.
Gaminant guliašinę sriubą, mėsą verta apkepti porcijomis, kad ji gražiai apskrustų ir nepradėtų troškintis savo sultyse. Šiame etape ji dar neprivalo būti visiškai minkšta, nes lėtai verdant vėliau įgauna trapumą.
Moliūgą galima dėti tiesiai į puodą ir virti iki suminkštėjimo, tačiau daugelis renkasi kitą būdą. Kepant orkaitėje daržovė labiau karamelizuojasi, išryškėja aromatas, o spalva išlieka sodresnė, todėl į sriubą ją patogu įmaišyti pačioje pabaigoje.
Jei norisi tirštesnės konsistencijos, dalį išvirtų daržovių galima sutrinti iki vientisos masės ir grąžinti atgal į puodą. Patiekiant dažnai tinka žalumynai, pavyzdžiui, petražolės ar krapai, nes jie suteikia šviežumo ir subalansuoja guliašo sodrumą.