Streikai, kurie plinta
Gydytojų streikai Europoje pastaraisiais mėnesiais dažnėja ir apima vis daugiau šalių, o pagrindiniai reikalavimai kartojasi: didesni atlyginimai, saugesnės darbo sąlygos ir aiškesnis atsakomybių įvertinimas. Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir Vokietijoje medikų organizacijos teigia, kad sistemos pasiekė ribą, kai vien pažadais personalo trūkumo nebeįmanoma užkamšyti.
Šie protestai vyksta plačiau augančio spaudimo sveikatos apsaugos sistemoms fone: senėjanti visuomenė didina paslaugų poreikį, o darbuotojų perdegimas ir migracija į geriau apmokamas rinkas mažina galimybes užtikrinti stabilų pacientų aptarnavimą. Dėl to streikai tampa ne vien derybų priemone, bet ir signalu apie ilgalaikes struktūrines problemas.
JK: ginčas dėl realių pajamų
Anglijoje rezidentai gydytojai planuoja keturių dienų streiką birželį, tęsdami ilgai trunkantį ginčą dėl atlygio. Derybos įstrigo po susitikimo su naujuoju sveikatos sekretoriumi Jamesu Murray, kuris viešai suabejojo galimybe atnaujinti derybas dėl papildomų algų didinimų, argumentuodamas biudžeto ribomis.
Remiantis Jungtinės Karalystės Sveikatos ir socialinės rūpybos departamento skelbiamais duomenimis, pradedančiųjų rezidentų baziniai atlyginimai siekia apie 46 150 eurų per metus, o vyresniųjų rezidentų bazinis atlygis yra apie 88 295 eurai. Medikų profesinės organizacijos pabrėžia, kad nominalūs didinimai neatsveria infliacijos poveikio, todėl realios pajamos, vertinant ilgesnį laikotarpį, išlieka mažesnės nei anksčiau.
Vyriausybės pozicija kitokia: teigiama, kad per pastaruosius kelerius metus pasiūlyti didinimai yra vieni didžiausių viešajame sektoriuje, o papildomas finansavimas esą turėtų tiesioginę kainą pacientų paslaugoms ir laukimo eilių mažinimo programoms. Kartu pabrėžiama, kad skirtingi infliacijos matavimo rodikliai duoda nevienodą realaus atlygio pokyčio vaizdą.
„Negalima kelias savaites prašyti derybų geros valios, o tada pasakyti, kad dėl atlygio nebeliko apie ką kalbėti ir daugiau detalių kol kas nebus“, – sakė Britų medicinos asociacijos rezidentų atstovas dr. Jackas Fletcheris.
Profesinės sąjungos taip pat akcentuoja rezidentų finansinę naštą po studijų, ypač kai kyla palūkanų normos, o skolos aptarnavimas brangsta. Kitas argumentas yra konkurencija dėl specialistų: jei atlyginimai ir darbo krūviai nesikeis, dalis jaunų gydytojų gali rinktis emigraciją, o tai dar labiau didintų spaudimą Nacionalinei sveikatos tarnybai.
Vokietija, Ispanija ir Portugalija: skirtingos detalės, panašios priežastys
Vokietijoje universitetinių ligoninių gydytojai, kuriems atstovauja asociacija Marburger Bund, derasi dėl naujų kolektyvinių sutarčių. Pagrindinis reikalavimas yra 8 proc. atlyginimų didinimas per 12 mėnesių, o įspėjamieji streikai gali prasidėti, jei derybos ir toliau strigs.
Toks scenarijus dažniausiai reiškia poveikį planinėms paslaugoms: atidedamos ne skubios procedūros, planinės operacijos ar konsultacijos, o skubioji pagalba paprastai užtikrinama. Derybininkai signalizuoja, kad sprendimo ieškoma artimiausiomis savaitėmis, tačiau medikų kantrybė, sprendžiant iš pareiškimų, senka.
Ispanijoje gydytojai tęsia protarpinius visos šalies streikus, o viena iš numatytų datų sutampa su birželio viduriu. Protestai pirmiausia nukreipti prieš siūlomą Estatuto Marco reformą, kuri reglamentuoja darbo sąlygas, o dalis medikų reikalauja atskiro teisinio reguliavimo būtent gydytojams.
Tarp akcentuojamų tikslų yra 35 valandų darbo savaitės riba, aiškesnis budėjimų ir viršvalandžių apmokėjimas bei didesnis profesinės atsakomybės ir papildomų mokymų pripažinimas. Tai atspindi bendrą Europos tendenciją, kai gydytojai vis dažniau siekia ne tik didesnio atlygio, bet ir prognozuojamo darbo grafiko.
Portugalijoje gydytojų federacija FNAM ir kitos sveikatos sektoriaus profesinės sąjungos kritikuoja, jų teigimu, ilgalaikį Nacionalinės sveikatos tarnybos silpninimą. Pagrindinė problema įvardijama kaip nesugebėjimas pritraukti ir išlaikyti jaunų gydytojų dėl nepakankamų paskatų, o tai didina krūvį likusiems darbuotojams ir blogina paslaugų prieinamumą.
Šalių situacijos skiriasi, tačiau bendra kryptis aiški: kai trūksta personalo, didėja viršvalandžiai ir perdegimas, o tai dar labiau skatina pasitraukimą iš sistemos. Dėl tokio užburto rato streikai tampa vis dažnesniu įrankiu, siekiant priversti politikus ir darbdavius greičiau priimti sprendimus.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad trumpalaikiai susitarimai dėl algų ne visada išsprendžia priežastis, dėl kurių gydytojai išeina į gatves. Vis dažniau keliami klausimai dėl darbo organizavimo, rezidentūros modelio, budėjimų saugumo, taip pat dėl to, kiek realiai sveikatos apsaugos sistemos yra pasirengusios demografiniams pokyčiams ir augančiam lėtinių ligų paplitimui.