Tag: Gyvatės

  • Los Andželo zoologijos sode pirmą kartą išveisti itin reti barškučiai – juos planuoja paleisti į gamtą

    Viename JAV zoologijos sodų užfiksuotas iki šiol neregėtas įvykis: Los Andželo zoologijos sode pirmą kartą istorijoje nelaisvėje gimė šeši itin retos barškučių gyvatės jaunikliai.

    Kaip rašo „Interia Zielona“, kalbama apie nykstantį porūšį Crotalus willardi obscurus – vieną rečiausių barškučių ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir visoje Šiaurės Amerikoje.

    Nors barškučių gyvatės Vakarų Šiaurės Amerikoje apskritai yra gana paplitusios, kai kurie jų giminaičiai yra reti arba atsidūrę ties išnykimo riba. Crotalus willardi rūšis daugiausia siejama su Meksika, tačiau dalis porūšių aptinkami ir JAV.

    Šio porūšio arealas labai fragmentuotas – jis siejamas su konkrečiomis kalnų grandinėmis, todėl gyvatės su žmonėmis susiduria retai, o jų populiacijų būklę sekti sudėtinga. Būtent dėl to nelaisvėje gimę jaunikliai laikomi svarbia žinia gamtosaugai.

    Kodėl retos gyvatės veisiamos nelaisvėje

    Los Andželo zoologijos sodas pranešė apie du šių barškučių vadų atvejus, per kuriuos iš viso gimė šešios jaunos gyvatės. Tai – pirmasis dokumentuotas tokio veisimo atvejis.

    Jaunikliai atsirado vykdant „Obscurus“ projektą, kurio tikslas – didinti šio porūšio skaičių JAV pietiniuose regionuose. Ilgalaikis planas – užaugintas gyvates vėliau paleisti į laisvę, taip stiprinant laukines populiacijas.

    Projektas oficialiai pradėtas 2024 metais, o jo koordinavimu užsiima organizacija „The Rattlesnake Conservancy“. Prie iniciatyvos prisideda ir kitos institucijos, tarp jų – Los Andželo zoologijos sodas, Arizonos–Sonoros dykumos muziejus bei San Antonijaus zoologijos sodas.

    Partneriai bendradarbiauja su mokslininkais, laukinės gamtos apsaugos agentūromis ir gamtosaugos organizacijomis JAV bei Meksikoje. Tokia schema leidžia ne tik veisti gyvates, bet ir planuoti, kaip užtikrinti jų išlikimą natūralioje aplinkoje.

    Kuo išsiskiria Crotalus willardi obscurus

    Šios gyvatės apibūdinamos kaip drovios ir itin slaptai gyvenančios – apie jų elgseną gamtoje žinoma palyginti mažai. Paprastai jos aptinkamos miškinguose kalnų masyvuose, o porūšių paplitimas siejamas su atskirais kalnų ruožais.

    Tekste nurodoma, kad porūšis aptinkamas Meksikos Siera San Luiso kalnuose (Sonoros ir Čihuahua valstijose), taip pat Animo, Pelonsiljo kalnuose Naujojoje Meksikoje bei Arizonoje.

    Nors keturi iš penkių Crotalus willardi porūšių laikomi saugiais, būtent Crotalus willardi obscurus įtrauktas į nykstančių rūšių sąrašą, kurį tvarko JAV federalinė US Fish and Wildlife Service.

    Tokie nelaisvėje vykdomi veisimo projektai yra vienas iš būdų išsaugoti itin mažas ir geografiškai izoliuotas populiacijas, ypač kai rūšies atkūrimas gamtoje be žmogaus pagalbos tampa vis sudėtingesnis.

  • Mažosios nendrinės gyvatės nuo plėšrūnų sprunka versdamosi „ratais“ – mokslininkai paaiškino kaip

    Dauguma gyvačių pavojų bando išvengti šliauždamos, tačiau Pietryčių Azijoje gyvenančios mažosios nendrinės gyvatės turi kur kas keistesnį „triuką“ – jos pabėga versdamosi kūnu tarsi ratu.

    Šie smulkūs ropliai gali atlikti nuoseklią kūlvirsčių seriją ir taip judėti gerokai greičiau nei įprastai šliauždami. Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis nauju mokslininkų tyrimu.

    Tyrėjai nustatė ne tik tai, kaip toks judėjimas apskritai įmanomas gyvūnui be galūnių, bet ir dar vieną netikėtą detalę: nors didelė kūno dalis greitai sukasi, galva išlieka palyginti stabili ir nukreipta į judėjimo kryptį.

    Toks sprukimas greičiausiai padeda greitai pasitraukti nuo grėsmės, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad dar neatsakyta į keletą esminių klausimų – pavyzdžiui, ar riedėdamos gyvatės iš tiesų gali sąmoningai keisti kryptį.

    Riedėjimas užfiksuotas ir lauke, ir laboratorijoje

    Neįprastas elgesys mokslo literatūroje išsamiau aprašytas palyginti neseniai – 2023 metais, kai mažoji nendrinė gyvatė (Pseudorabdion longiceps) buvo nufotografuota „riedanti“ nuo tariamo pavojaus. Vis dėlto pavienių užuominų apie tokį judėjimą būta ir ankstesniuose gamtos istorijos aprašymuose.

    Norėdami suprasti mechaniką, mokslininkai, vadovaujami Yosuke Kojimos iš Japonijos Toho universiteto, gyvates tyrė Borneo saloje 2019 ir 2022 metais. Laboratorijoje jie keliomis kameromis iš skirtingų kampų fiksavo 13 gyvačių iš trijų rūšių.

    Visos 13 tirtų gyvačių demonstravo riedėjimą, o šešios giminaitės iš kitos grupės, naudotos palyginimui, tokio judėjimo neparodė. Išsamesni greičio ir judesių matavimai buvo atlikti laboratorijoje, nors elgesys stebėtas ir natūralioje aplinkoje.

    Kaip gyvatė „pasidaro ratą“

    Vaizdo analizė parodė gana sudėtingą veiksmų seką. Pirmiausia gyvatė susiriečia į tankią kilpą ir pakelia galvą nuo žemės, o tuomet uodega atsispiria į paviršių ir trumpam „pakelia“ gyvūną į orą.

    Judant į priekį, kūnas suformuoja lanką, kuris persiverčia per galvos sritį ir nusileidęs viena puse į žemę suteikia impulsą kitam vertimuisi. Keičiant puses kairėn ir dešinėn, susidaro nenutrūkstama kūlvirsčių virtinė.

    Tyrėjai išmatavo didžiausią greitį – nuo 1,72 iki 3,69 metro per sekundę. Vidutiniškai didžiausias riedėjimo greitis buvo keturis kartus didesnis nei pasiekiamas įprastai šliauždant „iš šono į šoną“.

    Galva lieka stabili, bet ar gyvatė gali vairuoti?

    Įprastai, kai rieda visas kūnas, kartu „vartosi“ ir galva – tai apsunkina orientaciją. Vis dėlto mažosios nendrinės gyvatės, pasak tyrėjų, turi savotišką išeitį: užpakalinė kūno dalis greitai sukasi, o galva daugiausia išlieka nukreipta į judėjimo kryptį ir neapsiverčia su kiekvienu vertimusi.

    Taip pat pastebėta, kad didesniu greičiu gyvatės galvą stabilizuoja efektyviau – kūno sąlyčio su žeme tašką jos tarsi „pastumia“ arčiau uodegos, todėl galva lieka aukščiau ir sumažėja vertikalus „siūbavimas“.

    Tačiau iš to dar neįmanoma padaryti tvirtos išvados, kad gyvatės riedėdamos gali sąmoningai „vairuoti“. Biomechanikos tyrėjas Jake’as Socha (nedalyvavęs tyrime) atkreipė dėmesį, kad vien vaizdo įrašai negali galutinai parodyti, ar gyvūnas naudoja konkretų jutiminį valdymą.

    Pats Y. Kojima pripažino, kad krypties keitimas dar netirtas – tai viena iš temų ateities darbams. Tarp siūlomų bandymų – paprastas eksperimentas: pastatyti minkštą kliūtį (pvz., putų cilindrą) gyvatei riedant ir stebėti, ar ji pakeis trajektoriją.

    Kodėl taip juda ne visos gyvatės

    Nors riedėjimas suteikia įspūdingą greičio „šuolį“, aktyvus riedėjimas gyvūnų pasaulyje apskritai yra retas reiškinys. Kai kurie gyvūnai rieda pasyviai, pasikliaudami gravitacija, tačiau tokia aktyviai stumiama ir koordinuota „rato“ strategija pasitaiko itin neįprastai.

    Mokslininkai svarsto, kad elgesio retumą gali lemti kompromisai – pavyzdžiui, didelės energijos sąnaudos. Taip pat neatmetama, kad ne visos rūšys turi reikiamą anatomiją ar nervų sistemos koordinaciją tokiems judesiams.

    Kita vertus, tyrime palyginimui naudota tik nedidelė giminaičių imtis, todėl negalima galutinai teigti, kad kitos gyvatės negalėtų riedėti – galbūt toks elgesys tiesiog nebuvo išprovokuotas.

    Tyrimas, kuriame aprašyta mažųjų nendrinių gyvačių judėjimo kinematika ir galvos stabilizavimas, paskelbtas žurnale „Current Biology“ 2026 metų spalio 19 dieną.

  • 8 gyvūnai, kuriuos lengva supainioti su gyvatėmis: kaip atskirti ir kodėl jie taip atrodo

    Dalis jų yra bekojai driežai, kiti yra varliagyviai, žuvys ar net vabzdžių lervos. Iš tolo juos nesunku supainioti, tačiau atidžiau įsižiūrėjus atsiranda aiškūs požymiai, kurie išduoda, kad tai ne gyvatė.

    Kaip atpažinti ne gyvatę?

    Vienas patikimiausių skirtumų yra akys ir galva. Dauguma bekojų driežų turi judrius vokus ir gali mirksėti, o gyvatės mirksėti negali, nes jų akis dengia skaidrus, nejudrus žvynas.

    Kitas ženklas yra ausys: kai kurie driežai turi išorines ausų angas, o gyvatės jų neturi. Taip pat skiriasi ir šėrimasis, nes gyvatės dažniau nusimeta odą beveik vientisu „vamzdžiu“, o driežai neretai šeriasi fragmentais.

    Žemiau pateikiami aštuoni gyvūnai, kurie dėl kūno formos ir judėjimo primena gyvates, tačiau jomis nėra.

    Bekoji driežai, kurie klaidina

    Trapioji gluodenė yra bekojis driežas, paplitęs Europoje ir Vakarų Azijoje. Dažniausiai ji užauga iki maždaug 40–45 centimetrų ir mėgsta drėgnesnes buveines, miškų pakraščius, pievas ar krūmynus.

    Nuo gyvatės ją galima atskirti pagal judrius vokus ir mirksėjimą. Be to, gluodenės oda neretai šeriasi nedideliais gabalėliais, o tai iš pirmo žvilgsnio atrodo visai kitaip nei įprastas gyvatės šėrimasis.

    Kitas klaidinantis pavyzdys yra vadinamieji stikliniai driežai, dar vadinami geltonpilviais kai kuriuose regionuose. Tai taip pat bekojai driežai, aptinkami Šiaurės Amerikoje ir dalyje Azijos, o jų pailgas kūnas lengvai suklaidina.

    Šių driežų pavadinimai siejami su gynybiniu mechanizmu: uodega gali lengvai nulūžti, kad gyvūnas ištrūktų iš plėšrūno. Nuo gyvačių juos išduoda voko judrumas, galvos forma ir tai, kad kai kurių rūšių dar išlikę vos matomi galūnių rudimentai.

    Meksikinė dvižandė, dar vadinama kirminine driežine, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme. Ji kasa urvus purioje dirvoje, o jos tanki galva ir cilindriškas kūnas padeda stumtis per gruntą.

    Nors iš tolo ji primena mažą gyvatę, pagrindinis skirtumas aiškus iškart: ji turi dvi gerai matomas priekines galūnes, kurias naudoja kasimui. Užpakalinės galūnės beveik sunykusios ir likusios tik kaip kauliniai rudimentai.

    Vakarų trijųpirštis scinkas gyvena Pirėnų pusiasalyje, pietų Prancūzijoje ir kai kuriose šiaurės vakarų Italijos vietovėse. Šis driežas gali siekti apie 43 centimetrus, todėl dėl pailgos formos dažnai palaikomas gyvate.

    Vis dėlto scinką išduoda galūnės: jis turi dvi poras nedidelių kojų, kurių kiekvienoje po tris pirštus. Pavojui ar greitesniam judėjimui jis gali raitytis visu kūnu, todėl judesys dar labiau sustiprina panašumą į gyvatę.

    Ne tik ropliai: kas dar primena gyvates

    Juostuotosios unguriakės yra jūrinės žuvys, kurių ilgas kūnas ir gyvenimo būdas primena gyvates. Jos paplitusios tropiniuose ir šiltesniuose vidutinių platumų vandenyse, o dalis rūšių aptinkamos ir gana dideliame gylyje.

    Šios žuvys dažnai būna įsiraususios į smėlį taip, kad matytųsi tik akys ir galvos dalis. Toks elgesys padeda slėptis nuo plėšrūnų ir tuo pačiu pasalomis medžioti smulkesnį grobį.

    Červėgės yra neįprasti varliagyviai, vizualiai primenantys stambius kirminus ar mažas gyvates. Jų akys menkai išsivysčiusios, nes daugelis rūšių prisitaikiusios gyventi po žeme, o kūnas pritaikytas rausti ir slinkti siaurais urvais.

    Tarp akių ir šnervių červėgės turi čiuopiklius, kuriais „apžiūri“ aplinką. Mokslininkai taip pat yra aprašę rūšių, kurių dantų srityje aptinkamos liaukos, siejamos su toksiškų medžiagų išskyrimu, o tai kelia papildomą susidomėjimą varliagyvių gynybos evoliucija.

    Didžioji afrikinė šimtakojė gali užaugti iki maždaug 33,5 centimetrų ir gyvena Rytų Afrikos regionuose. Iš toli jos tamsus blizgus kūnas kartais palaikomas gyvate, ypač prietemoje ar tankioje augmenijoje.

    Priėjus arčiau panašumas išnyksta, nes šimtakojė turi daugybę kojų, išsidėsčiusių išilgai kūno. Judėjimo būdas taip pat visiškai kitoks: ji juda koordinuotai dirbdama daugeliu galūnių, o ne raitydamasi kaip gyvatė.

    Galiausiai, vienas įdomiausių „apgaulės“ pavyzdžių yra parusninio drugio lerva, kuri evoliuciškai išvystė gąsdinimo triuką. Augdama ji įgauna dėmes, primenančias gyvatės akis, todėl plėšrūnui gali pasirodyti, kad priešais jį yra pavojingas roplys.

    Be to, ši lerva gali išstumti šakotą organą, vadinamą osmeteriu, kuris skleidžia nemalonų kvapą. Vizualiai jis primena gyvatės liežuvį, o kartu su „akimis“ sustiprina imitaciją ir padidina šansus išvengti užpuolimo.

  • Šokas „Azja Express“: dalyviai valgė gyvatės karį, partneriui ant kaklo – gyvas pitonas

    TVN realybės šou „Azja Express“ naujausioje serijoje dalyviams teko viena labiausiai žiūrovus sukrėtusių užduočių per visą sezoną. Kelionė šiame etape vedė per Indoneziją, o įtampa augo ne dėl autostopo, bet dėl vietinio ekstremalaus maisto iššūkio.

    Formate poros paprastai priverstos išgyventi turint minimalų biudžetą, todėl tenka kliautis vietos gyventojų pagalba, greita orientacija ir ištverme. Tokios sąlygos dažnai išryškina konfliktus, nuovargį ir sprendimų kainą, nes kiekviena delsimo minutė gali lemti rezultatą.

    Gyvatės patiekalas ir pitonas

    Šįkart išbandymas vyko Javos saloje, kur dalyviams buvo pateiktos griežtos taisyklės. Vienas poros narys turėjo suvalgyti visą aštraus, tiršto kario porciją iš gyvatės mėsos, o kitas tuo pat metu privalėjo stovėti nejudėdamas, ant kaklo laikydamas gyvą pitoną.

    Užduotis pareikalavo ne tik ryžto, bet ir psichologinės kontrolės, nes reakcija į gyvūną šalia kūno dažnam sukelia paniką. Laidos kontekste tokie iššūkiai vertinami kaip greičio testas, tačiau žiūrovams jie dažnai atrodo kaip riba tarp pramogos ir ekstremalios provokacijos.

    Kas su tuo susitvarkė, o kam pritrūko laiko

    Dalis porų užduotį įvykdė pakankamai greitai, pasidalijusios vaidmenimis ir nepamesdamos tempo. Tuo metu kitiems didžiausiu kliuviniu tapo baimė ropliams ir pasibjaurėjimas pačiu patiekalu, o delsimas virto prarastomis minutėmis bendroje lenktynėje.

    Laidoje parodyta, kad emocinis lūžis gali prasidėti per kelias sekundes, o įtampa tarp partnerių išauga akimirksniu. Galiausiai būtent šis išbandymas nulėmė, jog viena pora finišą pasiekė paskutinė ir turėjo palikti projektą.

    Ar tai tabu, ar vietos virtuvės dalis?

    Europiečiams gyvatės mėsa dažnai kelia atmetimo reakciją, tačiau kai kuriose Pietryčių Azijos vietose ji laikoma egzotišku, bet įprastu pasirinkimu. Indonezijoje, ypač didmiesčiuose ir turistų lankomose vietovėse, galima rasti gatvės maisto prekystalių ar nedidelių užeigų, kur siūlomi įvairūs neįprasti patiekalai.

    Vietos tradicijose gyvatės mėsa kartais siejama ir su liaudies medicina, nors tokie teiginiai moksliškai nėra patvirtinti vienareikšmiškai ir dažniau atspindi kultūrinį paveldą. Vis dėlto „Azja Express“ tipo formatai ir toliau remiasi būtent tokiu susidūrimu su svetimomis tradicijomis, nes tai sukuria stipriausias emocijas ir didžiausią įtampą ekrane.

  • Po daugiau nei 150 metų pertraukos Indijoje vėl pastebėta reta nuodinga smėlio gyvatė

    Indijos Gudžarato valstijoje miškininkai patruliuodami miško teritoriją užfiksavo retą smėlio gyvatę Psammophis schokari, kuri šiame regione nebuvo patikimai matyta nuo 1872 metais atliktų stebėjimų. Naujasis radinys, patvirtintas nuotraukomis ir vaizdo įrašais, keičia iki šiol vyravusią prielaidą, kad rūšis iš šios arealo dalies buvo išnykusi.

    Pasak vietos specialistų, gyvatė pastebėta tada, kai pareigūnai mėgino patraukti nuo kelio kitą roplį, kad šis nepatektų po transporto priemonėmis. Būtent tokiomis situacijomis dažniausiai ir užfiksuojami reti gyvūnai, nes keliai ir takai tampa vietomis, kur žmogus ir laukinė fauna susikerta dažniausiai.

    Rūšies identifikavimas atliktas remiantis vizualine medžiaga, kuri perduota herpetologams. Tokia praktika šiandien tapo įprasta, nes aukštos raiškos telefonų kameros leidžia greitai įvertinti požymius, o prireikus vėliau organizuoti tikslines ekspedicijas, nepadarant papildomo poveikio gyvūnui.

    Faktas, kad Psammophis schokari vėl aptikta Gudžarate, gali reikšti kelis scenarijus: rūšis regione išliko visą laiką, tačiau buvo itin retai sutinkama, arba jos populiacija atsigavo pasikeitus buveinėms ir klimatinėms sąlygoms. Mokslininkams dabar svarbiausia nustatyti, ar tai pavienis individas, ar ženklas, kad egzistuoja stabilus vietinis paplitimas.

    Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1872 metais šią gyvatę regione fiksavo XIX amžiaus gamtininkai, o vėlesni patikimi patvirtinimai nebuvo registruojami daugiau nei 150 metų. Tokie ilgi „tylos“ laikotarpiai gamtoje nėra neįprasti: kai kurios rūšys laikomos lokaliai išnykusiomis, kol atsitiktinai aptinkamos iš naujo, ypač sunkiai pasiekiamose ar menkai tirtose teritorijose.

    Šios smėlio gyvatės arealas apima Šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus, Arabijos pusiasalį ir dalį Pietų Azijos. Ji sutinkama ir tokiose šalyse kaip Pakistanas bei Afganistanas, todėl jos grįžimas į Gudžaratą geografiškai nėra neįtikėtinas, tačiau regionui tai vis tiek itin retas ir svarbus patvirtinimas.

    Psammophis schokari dažnai apibūdinama kaip labai greita, karščiui prisitaikiusi gyvatė. Ji medžioja judrią grobio bazę, dažniausiai driežus, kartais smulkius graužikus ar paukščius, o greitis padeda tiek medžioklėje, tiek judant įkaitusiu smėliu, kad kontaktas su karštu paviršiumi būtų kuo trumpesnis.

    Nors rūšis laikoma nuodinga, specialistai pabrėžia, kad jos nuodų poveikis paprastai nėra priskiriamas prie pačių stipriausių, tačiau bet koks įkandimas gali būti pavojingas ir reikalauja medicininės apžiūros. Laukinėje gamtoje gyvatės dažniausiai vengia žmogaus, o incidentai kyla tada, kai gyvūnas užspeičiamas arba bandomas paimti į rankas.

    Po tokio radinio paprastai planuojami papildomi lauko tyrimai, siekiant patikrinti, ar regione yra daugiau individų, kokiose buveinėse jie laikosi ir kokios grėsmės jiems kyla. Tyrėjams svarbu įvertinti ir žmogaus veiklos poveikį, nes kelių infrastruktūra, žemėnaudos pokyčiai bei buveinių fragmentacija dažnai tampa lemiamais faktoriais roplių populiacijoms.

    Jei bus patvirtinta, kad Gudžarate egzistuoja bent minimali populiacija, tai gali paskatinti tikslines apsaugos priemones ir tikslesnį rūšies paplitimo žemėlapio atnaujinimą. Toks atvejis taip pat primena, kad net ir gerai žinomuose regionuose biologinė įvairovė gali slėpti netikėtų atradimų.

  • Mokslininkai įvardijo ryškų požymį: kokios spalvos dažniau išduoda nuodingą gyvatę gamtoje

    Mokslininkai, išanalizavę šimtus gyvačių rūšių ir tūkstančius gamtoje darytų nuotraukų, nustatė aiškią tendenciją: nuodingos gyvatės dažniau labiau išsiskiria savo natūralioje aplinkoje nei nenuodingos. Tyrėjų vertinimu, tam ypač svarbios tam tikros spalvos, kurios veikia kaip vizualus perspėjimas plėšrūnams.

    Tyrimą atliko Golvėjaus universiteto (Airija) komanda, nagrinėjusi 458 rūšis. Rezultatai parodė, kad vidutiniškai nuodingų gyvačių spalvinis kontrastas su fonu yra didesnis, todėl jos lengviau pastebimos net ir tuomet, kai aplinka atrodo palanki maskuotei, pavyzdžiui, tarp lapų ar augalijos.

    „Užuot slėpusios, kai kurios nuodingos gyvatės, panašu, pačios signalizuoja apie pavojų. Ryškesnė spalva greičiausiai veikia kaip perspėjimas, atbaidantis užpuolimą dar jam neįvykus“, – sakė tyrimo vadovė Eimi Diuklo.

    Biologijoje toks reiškinys vadinamas aposematizmu: gyvūnas, turintis gynybos priemonę, pavyzdžiui, nuodus ar toksinus, „praneša“ apie tai ryškiomis spalvomis. Panašų principą naudoja ir kiti gyvūnai, kurių spalvos padeda plėšrūnams greičiau išmokti vengti pavojingų grobio rūšių.

    Vis dėlto ryški spalva tampa signalu tik tada, kai ją galima aiškiai atskirti nuo fono. Dėl to ankstesni darbai ne visuomet rasdavo tiesioginį ryšį tarp nuodingumo ir ryškaus rašto, nes spalvos būdavo vertinamos atskirai nuo konkrečios buveinės.

    Šį kartą mokslininkai rėmėsi „iNaturalist“ platformoje paskelbtomis nuotraukomis, kurias įkelia gamtos stebėtojai. Kiekvienai rūšiai jie pasirinko po penkis atsitiktinius kadrus, o netinkamus atmetė: pavyzdžiui, nuotraukas, kuriose matoma tik galva, arba kadrus ant asfalto.

    Toliau kiekvienas vaizdas buvo skaitmeniškai padalytas į dvi dalis: gyvatė ir fonas. Speciali programinė analizė palygino spalvas ir priskyrė rūšims įvertį, rodantį, kiek stipriai gyvatė išsiskiria iš aplinkos.

    Didžiausią įtaką pastebimumui turėjo raudonos ir geltonos spalvos. Tyrėjai nustatė, kad nuodingos rūšys vidutiniškai turėjo daugiau raudonos spalvos nei nenuodingos, o tai atitinka perspėjamųjų spalvų logiką, plačiai aptinkamą gyvūnų pasaulyje.

    Su geltona spalva ryšys pasirodė sudėtingesnis: ji dažniau siejosi su gyvenamąja aplinka, ypač medžiais ir vandens buveinėmis, kur spalviniai perėjimai gali atlikti ir maskuotės funkciją. Kitaip tariant, geltona ne visada reiškia nuodingumą, tačiau gali didinti matomumą tam tikromis sąlygomis.

    „Taip pat nustatėme, kad raudona ir geltona spalvos ypač efektyviai padeda gyvatėms išsiskirti natūralioje aplinkoje, o tai rodo svarbų šių spalvų vaidmenį vizualinėje signalizacijoje“, – sakė Eimi Diuklo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryškesnė spalva nėra universalus nuodingos gyvatės „testas“. Yra nuodingų rūšių, kurios išlieka puikiai užsimaskavusios, todėl vien pagal spalvas patikimai nuspręsti, ar gyvatė pavojinga, dažnai neįmanoma.

    Dėl to saugiausias elgesys gamtoje išlieka paprastas: bet kokią gyvatę vertinti kaip potencialiai pavojingą, laikytis atstumo ir nebandyti jos liesti ar gaudyti. Net jei kai kurie raštai dažniau siejami su nuodingumu, praktikoje klaidos kaina gali būti per didelė.

  • Kur dingsta gyvatės žiemą: ekspertai paaiškino, kur jos slepiasi ir kada vėl pasirodo

    Atvėsus orams gyvatės sode ar kieme dažnai tarsi pradingsta, tačiau tai nereiškia, kad jų neliko. Kaip šaltakraujai gyvūnai, jos priklauso nuo aplinkos temperatūros, todėl vėstant orui smarkiai sumažina aktyvumą ir ieško vietų, kur šiluma kinta kuo mažiau.

    Žiemą gyvatės pereina į vadinamąją brumaciją, kuri panaši į žiemos miegą, bet nėra jam tapati. Sulėtėja kvėpavimas, širdies ritmas ir medžiagų apykaita, o energijai jos naudoja rudenį sukauptas atsargas, todėl šaltuoju sezonu paprastai nesimaitina.

    „Neįprastai šiltą žiemos dieną gyvatė gali trumpam išlįsti pasišildyti saulėje ar atsigerti, o tada vėl grįžti į slėptuvę“, – sakė gamtosauginės organizacijos Save the Snakes vadovas Michaelas Starkey.

    Ieškodamos pastovesnės temperatūros gyvatės renkasi slėptuves, kurios apsaugo nuo šalčio ir staigių permainų. Dažniausiai tai būna gilesnės ertmės po žeme arba vietos, kurias šildo sukaupta šiluma ir organinių medžiagų irimas.

    Sodybose ir soduose tokios vietos gali būti graužikų urvai, akmenų krūvos ar mūro plyšiai, komposto krūvos, malkų rietuvės, storas mulčio sluoksnis, taip pat tarpai po terasomis, sandėliukais ar kitais statiniais. Svarbiausia sąlyga yra tai, kad slėptuvė būtų pakankamai gili ir neperšlanti per šalčius.

    „Sode gyvatės gali slėptis statiniuose, kuriuose ilgiau išsilaiko šiluma, pavyzdžiui, sandėliuke. Jos taip pat neretai pasirenka įvairių sukrautų daiktų krūvas, įskaitant medieną ar metalo lakštus“, – sakė Floridos universitete ekologiją ir gamtosaugą studijavusi Brooke DeMure.

    Vienos konkrečios datos nėra, nes aktyvumą pirmiausia lemia oro temperatūra, regiono klimatas ir konkreti rūšis. Šaltesniuose kraštuose gyvatės į brumaciją gali pasitraukti dar rudenį ir išlikti neaktyvios iki ankstyvo pavasario.

    Švelnesnio klimato vietovėse gyvatės dažniau reaguoja į trumpalaikius atšilimus, todėl net žiemą kartais gali pasirodyti kelioms valandoms. Vis dėlto po atšilimo grįžus šalčiams jos vėl slepiasi, nes organizmui reikia stabilios, saugios temperatūros.

    Gyvatės yra plėšrūnės ir ekosistemose atlieka svarbų vaidmenį reguliuodamos smulkių graužikų bei dalies kenkėjų gausą. Kai jos tampa neaktyvios, kai kuriais atvejais graužikai gali dažniau lankytis sodybose ieškodami maisto ir slėptuvių.

    Tačiau tai nereiškia, kad kenkėjų būtinai staiga padaugės, nes jų gausą veikia ir oro sąlygos, maisto prieinamumas bei kiti plėšrūnai. Pavasarį suaktyvėjusios gyvatės grįžta į įprastą mitybos ritmą ir vėl prisideda prie natūralios pusiausvyros.

  • Ne tik gyvatės ir krokodilai: kodėl Australijos gamtoje tiek daug mirtinai pavojingų rūšių

    Australija seniai turi šalies, kurioje pavojingi gyvūnai tarsi tyko kiekviename žingsnyje, reputaciją. Tačiau biologai pabrėžia, kad tai nėra vien legendos: žemyne iš tiesų neįprastai daug nuodingų ir žmogui rizikingų rūšių.

    Didžiausias Australijos išskirtinumas yra ne vien atskiri „garsūs“ gyvūnai, o visa ekosistema, kurioje nuodai tapo dažnu išlikimo įrankiu. Šis reiškinys matomas tiek sausumoje, tiek pakrantėse, kur pavojų kelia ne tik plėšrūnai, bet ir smulkūs bestuburiai.

    Mokslininkai aiškina, kad vienas svarbiausių veiksnių yra Australijos geologinė istorija. Žemynas prieš dešimtis milijonų metų atsiskyrė ir ilgą laiką vystėsi izoliuotai, todėl daugelis linijų evoliucionavo savarankiškai, prisitaikydamos prie vietinių sąlygų.

    Izoliacija nereiškia, kad Australija „sukūrė“ nuodingumą nuo nulio. Dažnai į žemyną patekusios rūšys ar jų protėviai jau turėjo nuodingas savybes, o vėliau jos buvo „išgrynintos“ konkurencijos, grobio ir buveinių įvairovės.

    „Australijos vandenys jų nepadarė nuodingų. Tiesiog nuodingos rūšys atsidūrė evoliucinėje nišoje, kurioje joms buvo palanku išlikti“, – sakė biologė Helen Pilcher.

    Australijos pakrantėse pavojus kyla ne vien nuo ryklių ar krokodilų. Šiaurinėse jūrose žinomos dėžinės medūzos, kurių geliančios ląstelės suleidžia nuodus per itin greitą „įdūrimo“ mechanizmą, o susidūrimas su jomis gali sukelti labai sunkią organizmo reakciją.

    Kitas pavyzdys yra mėlynžiedis aštuonkojis, kurio toksinai laikomi vienais stipriausių jūrų pasaulyje. Nors šis gyvūnas nedidelis ir dažnai atrodo nepavojingas, jo įkandimas gali sukelti staigius kvėpavimo sutrikimus, todėl pakrantėse itin svarbus atsargumas.

    Net žinduoliai čia turi netikėtų gynybos priemonių: ančiasnapio patinai gali sužeisti nuodingomis pentinomis užpakalinėse galūnėse. Tokia savybė tarp žinduolių yra reta, o žmogui ji gali sukelti stiprų skausmą ir ilgai trunkantį negalavimą.

    Australija išsiskiria ir gyvatėmis: didelė dalis čia gyvenančių rūšių yra nuodingos, o pasauliniu mastu toks santykis gerokai mažesnis. Tyrėjai sieja tai su evoliucinėmis „šakomis“, kai tam tikros gyvačių grupės, patekusios į žemyną, vėliau išsiskyrė į daugybę rūšių, prisitaikiusių prie skirtingų buveinių.

    Keičiantis mitybai ir medžioklės strategijoms, evoliucija koregavo ir nuodų sudėtį: vienoms rūšims labiau apsimokėjo greitai „išjungti“ grobį, kitoms prisitaikyti prie skirtingo dydžio ar fiziologijos aukų. Taip atsirado ir itin stiprių nuodų turinčios rūšys, tarp jų ir žemyne gyvenantis taipanas, dažnai minimas kaip vienas pavojingiausių pasaulyje.

    Nors turistų pasakojimai formuoja įspūdį, kad pavojus Australijoje laukia kiekviename žingsnyje, reali rizika dažniau tenka žmonėms, kurie dirba gamtoje. Didesnę tikimybę susidurti su nuodingais gyvūnais turi žemės ūkio darbuotojai, taip pat tie, kurie gaudo, laiko ar tyčia provokuoja laukinius gyvūnus.

    Ekspertai pabrėžia, kad Australijos gamtos „mirtinos“ reputacijos pagrindas yra realus, tačiau tai nereiškia neišvengiamos tragedijos. Daugeliu atvejų nelaimių galima išvengti laikantis saugumo taisyklių, atpažįstant rizikingas zonas ir nesiartinant prie gyvūnų, net jei jie atrodo lėti ar neagresyvūs.

  • Arizonoje prieš 100 metų įkurdintos lyg maistas varlės šiandien kelia grėsmę retoms gyvatėms

    Arizonoje prieš maždaug šimtmetį į vandens telkinius pradėtos leisti amerikinės bulvarlės, kurios tuo metu buvo laikomos potencialiu maisto šaltiniu ir medžioklės laimikiu. Tačiau rūšis greitai prisitaikė, išplito po pelkes ir upelių slėnius bei tapo invazine, keičiančia vietos ekosistemų pusiausvyrą.

    Bulvarlės natūraliai paplitusios daugiausia rytinėje JAV dalyje, tačiau jos išsiskiria gebėjimu gyventi įvairiuose vandens telkiniuose. Suaugusios varlės yra plėšrios ir minta ne tik vabzdžiais ar žuvimis, bet ir kitais varliagyviais, ropliais, paukščiais bei smulkiais žinduoliais.

    Specialistai pabrėžia, kad vietinė fauna ilgą laiką neturėjo evoliuciškai susiformavusios apsaugos nuo tokio dydžio ir elgsenos plėšrūno. Dėl to bulvarlių atsiradimas kai kuriose buveinėse sutrikdė natūralias mitybos grandines, o labiausiai nukentėjo su vandens buveinėmis susijusios rūšys.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su šiaurine meksikine juostine gyvate, kurios išlikimas priklauso nuo vandens ir pakrančių zonų. Ši gyvatė medžioja varles ir smulkią žuvį, tačiau bulvarlių invazija sukūrė paradoksą: jaunikliai ir buožgalviai tampa lengvu grobiu, o užaugusios bulvarlės pačios gali medžioti jaunas gyvates.

    Toks spaudimas populiacijai ypač pavojingas todėl, kad jaunos gyvatės dažnai žūsta dar nesulaukusios reprodukcinio amžiaus. Net jei dalis suaugusių individų išlieka, prarasta jauniklių karta ilgainiui gali lemti spartų visos populiacijos mažėjimą.

    Bulvarlių kontrolę apsunkina jų vaisingumas: viena patelė per nerštą gali padėti dešimtis tūkstančių ikrų. Dėl tokio reprodukcijos tempo net ir po intensyvesnių gaudymo kampanijų populiacijos gali gana greitai atsikurti, jei buveinės išlieka tinkamos.

    Ne mažesnė problema yra jų judrumas sausumoje. Tyrimuose fiksuota, kad jaunos bulvarlės per kelias savaites gali nukeliauti daugiau nei 10 kilometrų, todėl net ir sutvarkius vieną telkinį atsiranda rizika, kad invazinė rūšis sugrįš iš kaimyninių teritorijų.

    Nuo praėjusio amžiaus pabaigos Arizonoje taikomos įvairios priemonės, skirtos sumažinti bulvarlių gausą ten, kur gyvena reti vietiniai gyvūnai. Dažniausiai naudojami tinklai, spąstai ir rankinis gaudymas, o kai kuriais atvejais vandens telkiniai laikinai nusekinami, siekiant sunaikinti suaugėlius ir nutraukti dauginimosi ciklą.

    Tokios priemonės kai kur davė apčiuopiamų rezultatų: užfiksuota teritorijų, kuriose bulvarles pavyko visiškai pašalinti, o vėliau pradėjo atsikurti vietinių varlių populiacijos. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikė sėkmė priklauso nuo nuoseklios priežiūros, buveinių būklės ir pakartotinio plitimo prevencijos.

    Ši istorija Arizonoje vis dažniau minima kaip pamoka, kaip „geras sumanymas“ trumpuoju laikotarpiu gali virsti brangiai kainuojančia invazinių rūšių valdymo problema. Mokslininkai primena, kad net ir įprastai atrodantys gyvūnai, perkelti į naują regioną, gali tapti rimta grėsme biologinei įvairovei.

  • Naujoji Gvinėja: atrasta nauja gyvačių rūšis pavadinta „Guns N’ Roses“ gitaristo Slasho vardu

    Naujosios Gvinėjos atogrąžų miškuose mokslininkai aprašė naują gyvačių rūšį ir suteikė jai pavadinimą Lielaphis slashi. Rūšies vardas pasirinktas pagerbiant „Guns N’ Roses“ gitaristą Slashą, kuris jau daug metų viešai remia roplių apsaugą ir bendradarbiauja su zoologijos sodų bei muziejų roplių skyriais.

    Pasak tyrėjų, ši gyvatė pirmą kartą aptikta dar 2006 metais, tačiau prireikė ilgesnio laikotarpio ir nuoseklių lauko darbų, kad rūšį būtų galima tiksliai apibūdinti. Vien išorinių požymių nepakako, todėl buvo atlikti genetiniai tyrimai, patvirtinę, kad tai atskira, iki šiol mokslui neregistruota rūšis.

    Aprašyme nurodoma, kad Lielaphis slashi yra rausvai rudos spalvos ant žemės gyvenanti gyvatė, užauganti maždaug iki 71 centimetro. Ji aktyviausia naktį: sutemus dažniau aptinkama prie didelių medžių pamatų, kur ieško grobio ir slėptuvių.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad ši rūšis nėra pavojinga žmogui. Tarp išskirtinių požymių minimas stambių galinių dantų nebuvimas ir tai, kad gyvatė negamina nuodų, kurie galėtų sukelti rimtą žalą žmogui.

    Slashas, tikrasis vardas Saulas Hudsonas, savo pareiškime teigė besijaučiantis pagerbtas tokiu įvertinimu. „Kaip ilgametis roplių gerbėjas, esu nuoširdžiai pamalonintas ir dėkingas, kad Naujosios Gvinėjos Lielaphis slashi pavadinta mano vardu“, – sakė Slashas.

    Nors pati gyvatė žmonėms grėsmės nekelia, grėsmių jai netrūksta. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad rūšies buveinės gali nykti dėl žmogaus veiklos, įskaitant žemės ūkio plėtrą, pavyzdžiui, kavos auginimą, taip pat kasybos projektus.

    Naujoji Gvinėja laikoma viena svarbiausių pasaulio biologinės įvairovės teritorijų, kur vis dar aptinkama mokslo neaprašytų rūšių. Specialistai pabrėžia, kad tokie atradimai yra ne tik mokslinė sensacija, bet ir praktinis signalas saugoti buveines, nes dalis rūšių gali atsidurti rizikoje dar iki tol, kol visuomenė apskritai sužinos apie jų egzistavimą.