Tag: Gyvūnų globa

  • Pasaulio bjauriausio šuns konkursas Kalifornijoje: nugalėtoja mopsė Jinny Lu ir jo žinutė

    Pasaulio bjauriausio šuns konkursas Kalifornijoje: nugalėtoja mopsė Jinny Lu ir jo žinutė

    Kalifornijoje, Sonomos apygardos mugėje, surengtas kasmetinis Pasaulio bjauriausio šuns konkursas dar kartą priminė, kad ši šventė skirta ne pašaipoms, o gyvūnų globai. Renginyje vertinamos ne tik išvaizdos ypatybės, bet ir šunų istorijos bei jų kelias į naujus namus.

    Šių metų nugalėtoja tapo šešerių metų mopsė Jinny Lu. Pirmoji vieta jos šeimininkei atnešė apie 4 300 eurų prizą ir kelionę į Niujorką, kur planuojamas pasirodymas televizijos laidoje.

    Antrąją vietą užėmė Pinky – albinosė pomeranijos ir čihuahua mišrūnė, o trečiąją – Otto, čihuahua mišrūnas, turintis įgimtą dvigubą lūpos plyšį. Konkurso organizatoriai pabrėžia, kad būtent tokie išskirtiniai atvejai padeda atkreipti dėmesį į šunų, kuriems dažniau pritrūksta norinčiųjų juos priglausti, situaciją.

    Renginys rengiamas nuo 1976 metais, o jo tikslas išliko tas pats: skatinti įsivaikinimą ir priminti, kad augintinio vertė nesibaigia ties išvaizda. Konkursas dažnai tampa platforma kalbėti apie atsakingą gyvūnų laikymą, prieglaudų darbą ir tai, kodėl verta rinktis globą, o ne impulsyvų pirkimą.

    Gyvūnų globos organizacijos ne kartą yra akcentavusios, kad įvaikinimo sprendimą lemia emocija, o vieši renginiai gali ją sukurti. Tokie konkursai, nors ir provokuojantys savo pavadinimu, praktiškai veikia kaip reklama prieglaudoms ir jų globotiniams, ypač vyresniems ar turintiems sveikatos problemų šunims.

    „Šis konkursas nėra apie juoką iš gyvūnų, jis apie antrą šansą ir apie tai, kad kiekvienas šuo vertas namų“, – sakė renginio organizatorių atstovas.

  • Išsigandęs benamis katinas Leo traukėsi nuo žmonių: keli mėnesiai ir jo gyvenimas apsivertė

    Julka nuolat matydavo benamį katiną Leo prabėgantį tarp daugiabučių takų. Gyvūnas atrodė sulysęs, prastos būklės, o į bandymus prisivilioti nereaguodavo ir kaskart sprukdavo nuo žmogaus judesio.

    Viskas pasikeitė vieną vėsų popietį, kai mergina nuėjo į netoliese esančius sodų sklypus pasirūpinti augalais prieš artėjančias šalnas. Ten ji pastebėjo Leo sėdintį netoliese ir akylai stebintį, tarsi pirmą kartą ryžtųsi pabūti arčiau.

    Julka, nors ir nesitikėjo, pabandė jį prisikviesti. Katinas atsargiai, mažais žingsniais priartėjo, tačiau bet koks staigesnis judesys galėjo jį išgąsdinti. Mergina iš pirkinių krepšio ištraukė kelis kumpio gabalėlius, padėjo ant žemės, o Leo greitai suėdė ir vėl pasitraukė.

    Nuo gatvės iki veterinaro

    Šis susitikimas Julkai įstrigo: katino akys rodė ne smalsumą, o nuolatinę įtampą, kuri dažna ilgai lauke gyvenantiems gyvūnams. Ji nusprendė veikti ir kelias dienas iš eilės grįždavo į tą pačią vietą su maistu, tikėdamasi pamažu pelnyti pasitikėjimą.

    Galiausiai Leo pavyko saugiai sugauti ir nuvežti veterinaro apžiūrai. Paaiškėjo, kad katinas turi ryškų antsvorio trūkumą ir infekuotą žaizdą letenoje, todėl jam reikėjo gydymo ir ramios aplinkos atsigauti.

    Julka priėmė sprendimą katiną laikinai priglausti namuose. Pirmosios savaitės nebuvo lengvos: Leo vengė prisilietimų, slėpėsi, jautriai reagavo į garsus ir judesius, o tai būdinga gyvūnams, patyrusiems ilgalaikį stresą gatvėje.

    Kantrybė, kuri davė rezultatą

    Pokytis vyko lėtai, bet stabiliai. Kasdienė rutina, maistas, saugi vieta ir ramus bendravimas pamažu mažino įtampą, o katinas ėmė pats rodyti smulkias pasitikėjimo užuominas.

    Julka pasakojo, kad vienas ryškiausių lūžių įvyko vakarą, kai Leo pirmą kartą užšoko ant sofos ir atsigulė šalia. Anksčiau jis miegodavo pasislėpęs po lova, todėl toks elgesys jai tapo aiškiu ženklu, kad baimė traukiasi.

    Vėliau progresas spartėjo: katinas ėmė dažniau ieškoti kontakto, drąsiau vaikščiojo po namus, pradėjo žaisti. Žaizdos pėdsakų nebeliko, kailis tapo tankesnis ir blizgesnis, o svarbiausia, pasak Julkos, iš akių dingo nuolatinis nerimas.