CP v2

Tag: Gyvūnų komunikacija

  • Mokslininkai nustebo: trijų primatų „kalba“ gali turėti gramatiką, laikytą tik žmogaus bruožu

    Mokslininkai nustebo: trijų primatų „kalba“ gali turėti gramatiką, laikytą tik žmogaus bruožu

    Kas iš tiesų rasta tyrime?

    Naujas Ciuricho universiteto mokslininkų darbas kelia klausimą, ar kai kurių primatų skleidžiami garsai gali turėti gramatines struktūras, primenančias žmogaus kalbą. Tyrėjai teigia aptikę požymių, kad tam tikros šauksmų sekos gali būti sudaromos ne vien linijiškai, bet ir su įterptomis, hierarchinėmis „lizdinėmis“ struktūromis.

    Tyrime analizuoti trijų rūšių primatai: paprastieji marmozetai, alyvuoginiai kolobusai ir bonobai. Darbas publikuotas kaip bioRxiv išankstinis rankraštis, todėl šiuo metu jis dar nėra perėjęs recenzavimo.

    Kaip tai buvo tikrinama?

    Kadangi mokslininkai negali tiesiogiai patikrinti, ką tiksliai reiškia atskiri primatų garsai, jie pasirinko statistinį ir matematinį kelią. Buvo sukurti du modeliai, kurie bandė prognozuoti, koks garsas sekoje turėtų pasirodyti toliau, remiantis skirtingomis prielaidomis.

    Pirmasis modelis vertino šauksmus kaip linijinę grandinę, kur svarbiausia yra tik ankstesnių elementų tikimybės. Antrasis modelis leido įtraukti hierarchiją, kai sekoje svarbios ne tik kaimynystės, bet ir įterptos struktūros, panašiai kaip sakiniuose, kuriuose viena konstrukcija „įdedama“ į kitą.

    Metodą autoriai pirmiausia patikrino su žmonių kalbos įrašais, kad įsitikintų, jog modeliai atpažįsta skirtingas struktūras. Tuomet tie patys principai pritaikyti primatų vokalizacijoms, ir būtent čia, kaip teigiama, pasimatė hierarchinės struktūros požymiai.

    Kodėl tai svarbu ir kur ribos?

    Jei tokie rezultatai pasitvirtintų, tai reikštų, kad griežta riba tarp žmogaus sintaksės ir gyvūnų komunikacijos gali būti mažiau aiški, nei manyta. Autoriai kelia mintį, kad tai gali keisti diskusiją apie kalbos evoliuciją ir apie tai, kas buvo kritinis lūžis žmogaus raidoje.

    „Pirmą kartą parodome, kad gyvūnai generuoja šauksmų sekas, kurias galima aprašyti viršreguliariomis rekursinėmis gramatikomis, todėl panašumų su žmogaus kalba gali būti daugiau, nei manyta“, – teigia tyrimo autoriai.

    Vis dėlto patys mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra galutinis įrodymas, jog primatai „naudoja gramatiką“ žmogui įprasta prasme. Modeliai remiasi tikimybėmis ir forma, o ne prasmės supratimu, todėl aptikta struktūra gali atspindėti ir kitus dėsningumus, pavyzdžiui, ritminius ar į muziką panašius šablonus.

    Ribojantis veiksnys – ir duomenų apimtis: tokie darbai dažnai remiasi palyginti nedideliais įrašų rinkiniais, o rezultatų patikimumui reikia platesnių duomenų iš skirtingų populiacijų ir aplinkų. Dėl to artimiausias žingsnis būtų didesni, nepriklausomai pakartojami tyrimai ir recenzavimas, kuris įvertintų metodikos tvirtumą.

    „Dar viena galimybė yra ta, kad šie grupavimai atspindi grynai formalią struktūrą, panašią į muzikos sintaksę žmonėms ar gyvūnų giesmes“, – pažymi autoriai.

    Tyrimas įsilieja į platesnę pastarųjų metų kryptį, kai gyvūnų komunikacija tiriama pasitelkiant pažangius statistinius metodus ir DI, leidžiančius tiksliau aptikti pasikartojančias sekas. Tačiau kol kas mokslininkų išvada atsargi: greičiausiai kai kuriuose primatų šauksmuose yra sudėtingesnė sandara, nei iki šiol pripažinta, bet galutiniai atsakymai dar priešakyje.

  • Kodėl šunys pakreipia galvą klausydami žmogaus: mokslinis paaiškinimas apie klausą ir regą

    Šunų įprotis pakreipti galvą, kai su jais kalbame, daugeliui atrodo kaip mielas gestas, tačiau jis turi ir gana praktišką pagrindą. Gyvūnų elgsenos specialistai pabrėžia, kad dažniausiai tai susiję ne su „poza“, o su bandymu tiksliau apdoroti gaunamą informaciją.

    Vienas svarbiausių paaiškinimų siejamas su klausa ir garso lokalizavimu. Nors šunų klausa paprastai yra jautresnė nei žmogaus, jie vis tiek turi „nustatyti“, iš kur sklinda balsas, kokia jo kryptis ir intensyvumas. Pakreipus galvą pasikeičia ausų padėtis ir kampas, todėl garsas gali būti suvokiamas kiek kitaip, o tai padeda tiksliau atpažinti signalą.

    Ne mažiau svarbus ir regos aspektas, ypač veislėms su ilgesniu snukiu. Tokiais atvejais šuns nosis gali iš dalies užstoti apatinę žmogaus veido dalį, o būtent ten matomi lūpų judesiai ir dalis mimikos. Pakreipęs galvą šuo tarsi sumažina šią „akląją zoną“ ir lengviau stebi veido išraiškas bei akis.

    Specialistai taip pat akcentuoja, kad galvos pakreipimas dažnai rodo dėmesio sutelkimą ir aktyvų „apdorojimą“ to, ką šuo girdi. Gyvūnas gali bandyti susieti pažįstamus žodžius, intonaciją ir situacijos kontekstą su ankstesne patirtimi, pavyzdžiui, pasivaikščiojimu, maistu ar žaislais. Dėl to toks gestas neretai pasirodo tuomet, kai žmogus kalba šuniui įprastomis, jam svarbiomis temomis.

    Pastaraisiais metais daug diskusijų kelia ir idėja, kad galvos pakreipimas kai kuriems šunims gali būti susijęs su geresniu žodžių įsiminimu. Vis dėlto tyrimų šia kryptimi dar nėra tiek daug, kad šį gestą būtų galima laikyti patikimu intelekto „testu“: pakreipta galva dažniau reiškia pastangą geriau suprasti, o ne automatiškai aukštesnius gebėjimus.

    Apibendrinant, galvos pakreipimas paprastai yra kompleksinė reakcija, kurioje susipina klausa, rega ir socialinis bendravimas su žmogumi. Jei šuo taip elgiasi, dažniausiai tai yra ženklas, kad jis klausosi atidžiai ir bando kuo tiksliau perskaityti jūsų siunčiamus signalus.