Seniausias žinomas sausumos gyvūnas
Vėžlys Jonathan laikomas seniausiu žinomu gyvu sausumos gyvūnu pasaulyje. Skaičiuojama, kad jis išsirito apie 1832 metais, todėl šiandien jo amžius siekia maždaug 194 metus.
Jonathan priklauso milžiniškųjų vėžlių rūšiai Aldabrachelys gigantea, paplitusiai Indijos vandenyno regione. Nors tokie vėžliai gali gyventi ilgai, Jonathano istorija akivaizdžiai peržengia net šios rūšies įprastas ribas.
Nuo Seišelių iki Šv. Elenos
1882 metais Jonathan, jau būdamas suaugęs, buvo atgabentas iš Seišelių į Šv. Elenos salą, priklausančią Jungtinei Karalystei. Daugiau nei 140 metų jis gyvena Plantation House teritorijoje, oficialioje salos gubernatoriaus rezidencijoje.
Per šį laiką jis tapo savotišku salos simboliu ir išskirtiniu atveju mokslininkams, tiriantiems senėjimą. Gyvūno amžius reiškia, kad jis gimė laikais, kai moderni biologija dar tik kūrėsi, o Čarlzas Darvinas dar tik plėtojo evoliucijos idėjas.
Ką parodė DNR tyrimai
Tarptautinė mokslininkų komanda išanalizavo Jonathano genomą ir palygino jį su kitų skirtingo amžiaus milžiniškųjų vėžlių genetiniais duomenimis. Tyrėjai aprašė 287 unikalius genetinius variantus, susijusius su procesais, svarbiais senėjimui.
Šie variantai siejami su DNR pažaidos taisymu, mitochondrijų veikla, insulino reguliacija, telomerų apsauga, uždegiminių procesų slopinimu ir navikų prevencija. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kalbėti apie vieną stebuklingą ilgaamžiškumo geną būtų netikslu.
„Tai nėra vieno geno istorija. Tikėtina, kad Jonathano ilgaamžiškumą nulėmė genetikos, ląstelių biologijos ir aplinkos derinys“, – teigė tyrėjai, apibendrindami rezultatus.
Lemia ne tik genai, bet ir lėtesnis ląstelių nusidėvėjimas
Didžiausias tyrimo akcentas nukrypo į genų aktyvumą valdančius reguliatorius, kurie tarsi perjungikliai kontroliuoja, kada ir kaip „įjungiami“ tam tikri ląstelių mechanizmai. Nustatyta, kad Jonathano reguliatoriai, susiję su DNR taisymu ir energijos gamyba, išlaikė neįprastai jaunatviškas savybes.
Kitaip tariant, procesai, kurie su amžiumi paprastai prastėja dėl besikaupiančių pažaidos ir pokyčių ląstelėse, Jonathano organizme, panašu, vyko daug lėčiau. Mokslininkų vertinimu, jo ląstelės galėjo dešimtmečiais efektyviau susidoroti su biologiniu nusidėvėjimu.
„Reguliacinių mechanizmų stabilumas gali būti vienas svarbiausių paaiškinimų, kodėl kai kurie individai sensta lėčiau nei įprasta“, – nurodė tyrimo autoriai.
Saugios sąlygos ir veterinarų priežiūra
Svarbus veiksnys yra ir gyvenimo sąlygos Šv. Elenoje. Salos aplinkoje nėra natūralių plėšrūnų, o Jonathan ilgus metus prižiūrimas žmonių, įskaitant veterinarų komandą.
Skelbiama, kad jam prastėjant regėjimui ir uoslei, jis papildomai šeriamas ir stebimas. Tokia priežiūra mažina rizikas, kurios laukinėje gamtoje dažnai lemia ankstyvesnę didelių gyvūnų žūtį.
Kodėl šis atvejis svarbus žmonėms
Mokslininkai planuoja tikrinti, ar panašus genų reguliatorių stabilumas būdingas ir kitiems išskirtinai ilgai gyvenantiems milžiniškiesiems vėžliams. Jei dėsningumas pasitvirtins, Jonathan gali tapti reikšmingu modeliu, padedančiu suprasti, kaip sulėtėja senėjimą spartinantys ląstelių procesai.
Nors tokie tyrimai tiesiogiai nereiškia greitų sprendimų žmonių medicinai, jie suteikia vertingos informacijos apie DNR priežiūros, energijos apykaitos ir uždegimo kontrolės sąsajas su ilgaamžiškumu. Jonathano genomas leidžia pažvelgti į gamtos sukurtas strategijas, kurios, panašu, gali išlaikyti organizmo atsparumą dešimtmečiais ilgiau.