Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po Černobylio atominės elektrinės avarijos, apleistoje teritorijoje likę ir sulaukėję šunys tapo netikėtu mokslinių tyrimų objektu. Nauja genetinė analizė rodo, kad skirtingose zonos vietose gyvenantys gyvūnai sudaro atskiras populiacijas, nors jas skiria palyginti nedideli atstumai.
Tyrėjai analizavo 302 sulaukėjusių šunų mėginius, surinktus 2017–2019 metais trijose vietovėse: prie Černobylio atominės elektrinės, Černobylio mieste ir Slavutyčiuje. Nors pastarieji taškai vienas nuo kito nutolę vos keliasdešimt kilometrų, genetiniai duomenys parodė aiškius skirtumus.
Mokslininkai palygino 129 497 genetinius žymenis, kad įvertintų giminystės ryšius ir populiacijų struktūrą. Rezultatai leido daryti išvadą, kad zonos šunys nėra viena genetiškai vienalytė grupė: pagal gyvenamą vietą jie suskilo į kelias atskiras genetines linijas.
Vis dėlto visiško atskyrimo nėra. Tyrėjai nustatė daug giminystės ryšių: 233 šunims, tai yra maždaug 77 proc. visų tirtų gyvūnų, pavyko rasti tėvus, palikuonis ar kitus artimus giminaičius tarp dalyvių.
Iš viso identifikuota 15 šeiminių grupių, o didžiausioje jų buvo daugiau nei 162 šunys. Tai rodo, kad populiacija gyvena ne atsitiktinai išsimėčiusi, o sudaro gana tankų giminystės tinklą, kuris vietomis apima ir skirtingas zonos dalis.
Kas formuoja skirtingas populiacijas?
Mokslininkų vertinimu, populiacijų skirtumus gali lemti nevienodos gyvenimo sąlygos pačioje zonoje. Prie Černobylio atominės elektrinės iki šiol dirba žmonės, dalis jų šunis šeria, todėl gyvūnų judėjimas ir išgyvenimo galimybės ten skiriasi nuo kitų vietovių.
Tuo metu atokesnėse zonos vietose šunys labiau priklausomi nuo maisto paieškos ir sezoniškų pokyčių, todėl jų migracija bei poravimosi modeliai gali formuotis kitaip. Ilgainiui tai kuria atskiras genetines grupes net ir tada, kai geografiškai jos yra netoli viena kitos.
Kita svarbi aplinkybė yra istorinis šių šunų kilmės „mišinys“. Po 1986 metais įvykusios avarijos dalis gyvūnų liko be šeimininkų, vėliau jų populiaciją galėjo papildyti ir atklydę šunys, todėl skirtingose vietose galėjo įsitvirtinti nevienodos kilmės linijos.
Ar tai susiję su radiacija?
Nors šunys gyvena radioaktyviai užterštoje teritorijoje, tyrėjai nepateikė teiginio, kad būtent radiacija sukėlė nustatytus genetinius skirtumus. Tyrimo išvados labiau sieja populiacijų susiskaldymą su migracija, izoliacija ir skirtingomis gyvenimo sąlygomis.
Vis dėlto Černobylio zonos šunys išlieka svarbūs mokslui, nes leidžia stebėti, kaip per kelias dešimtis metų susiformuoja ir išsilaiko populiacijos aplinkoje, kurią smarkiai pakeitė žmogaus veikla. Tokie duomenys padeda geriau suprasti ne tik šunų, bet ir kitų gyvūnų prisitaikymo mechanizmus.