Tag: Gyvūnų sveikata

  • Veterinaras įspėja: šita šuns kūno dalis pirmoji išduoda ligas – patikrinkite šiandien

    Veterinarai primena, kad šuns letenos dažnai pirmosios parodo, jog gyvūnas jaučia diskomfortą ar vystosi sveikatos sutrikimai. Didžiausią dėmesį verta skirti letenų pagalvėlėms, nagams ir odai tarp pirštų, nes būtent čia greitai matomi uždegimo, alergijų ar traumų požymiai.

    Veterinaras Tomas Vega aiškina, kad sveikos letenų pagalvėlės turėtų būti elastingos, lygios, be ryškių įtrūkimų ir žaizdelių. Jų spalva paprastai atitinka natūralią šuns pigmentaciją, o pati pagalvėlė turi būti pakankamai „stora“, kad amortizuotų ir saugotų, bet neatrodytų patinusi.

    „Pagalvėlės turi būti pakankamai tvirtos, kad saugotų leteną, tačiau neturi būti ištinusios ar pernelyg suvešėjusios“, – sakė Tomas Vega.

    Ne mažiau informatyvūs yra šuns nagai. Sveiki nagai paprastai būna glotnūs, tvirti ir vienodos formos, be skilinėjimo, trupėjimo, sluoksniavimosi ar gilių vagelių, o spalva gali svyruoti nuo skaidrios ar baltos iki rudos ar juodos.

    Veterinarai pabrėžia, kad nagai neturėtų būti tiek ilgi, jog vaikštant barškėtų į kietą grindų dangą arba priverstų pirštus skėstis. Per ilgi nagai gali pakeisti šuns atramą ir eiseną, didinti apkrovą sąnariams, o ilgainiui prisidėti prie skausmo ar šlubavimo.

    Vienas aiškesnių signalų yra netolygus nagų nusidėvėjimas. Jei vienos letenos nagai pastebimai trumpesni, labiau nutrinti ar subraižyti, tai gali reikšti, kad šuo tą koją velka arba saugo dėl skausmo, silpnumo, artrito ar galimų neurologinių problemų.

    Apžiūrint letenas verta pažvelgti ir į odą bei kailį tarp pirštų. Paraudimas, drėgmė, patinimas, plaukų slinkimas, riebi oda ar šašai neretai siejami su alergijomis, dirginimu, grybelinėmis ar bakterinėmis infekcijomis, o kartais ir su svetimkūniu, pavyzdžiui, įstrigusiu smėlio grūdeliu ar augalo atplaiša.

    Šviesaus kailio šunims dažnai matomas rausvai rudas kailio nusidažymas aplink letenas gali rodyti, kad gyvūnas jas nuolat laižo ar kramto. Toks elgesys paprastai nėra vien įprotis, jis gali signalizuoti niežulį, skausmą, alerginę reakciją arba odos infekciją.

    Dar viena dažnai nuvertinama detalė yra letenų temperatūra. Neįprastai šiltos pagalvėlės kartais būna susijusios su uždegimu, infekcija, alergine reakcija arba nesenu kontaktu su įkaitusiu paviršiumi, o neįprastai šaltos gali rodyti suprastėjusią kraujotaką ar kitus organizmo sutrikimus.

    Kartais pirmas požymis būna elgesys, o ne matomas pakitimas. Pernelyg dažnas letenų laižymas, nenoras leisti jų apžiūrėti ar staiga atsiradęs dirglumas gali būti ankstyvi signalai, kad letenoje ar sąnariuose atsirado skausmas.

    Specialistai rekomenduoja bent kartą per savaitę apžiūrėti letenas ir nagus, ypač po ilgų pasivaikščiojimų, bėgiojimo miške ar vaikščiojimo mieste. Pastebėjus šlubavimą, staigų nenorą vaikščioti, pakeltą leteną, kraujuojančias žaizdas ar sparčiai didėjantį patinimą, delsti nereikėtų ir geriausia kreiptis į veterinarą.

  • Planuojate kelionę su šunimi? Šios klaidos brangiai kainuoja: nuo viešbučio iki erkių

    Planuojate kelionę su šunimi? Šios klaidos brangiai kainuoja: nuo viešbučio iki erkių

    Kelionė su augintiniu gali būti puiki patirtis, tačiau ji reikalauja daugiau pasiruošimo nei įprastos atostogos. Šuns komfortas ir saugumas priklauso nuo to, ar iš anksto apgalvosite kelionės sąlygas, poilsio vietą ir galimus rizikos veiksnius naujoje aplinkoje.

    Pirmas žingsnis – įsitikinti, kad pasirinkta nakvynės vieta iš tiesų priima gyvūnus. Praktikoje dažnai taikomi svorio limitai, papildomi mokesčiai ar taisyklės, draudžiančios palikti šunį vieną kambaryje, todėl tokias sąlygas verta išsiaiškinti dar prieš rezervaciją.

    Maršrutą ir atostogų tempą svarbu pritaikyti šuns būklei. Jaunas, aktyvus augintinis dažniau gerai toleruoja ilgesnius žygius, o vyresniam ar turinčiam sveikatos problemų šuniui saugesnis gali būti ramesnis poilsis su trumpesniais pasivaikščiojimais ir mažiau karščio.

    Į kelionę pravartu vežtis ne tik pavadėlį ir maistą, bet ir pažįstamus daiktus, kurie mažina stresą. Guolis, namais kvepiantis pledukas ar mėgstamas žaislas padeda greičiau prisitaikyti naujoje vietoje, ypač jei šuo jautriai reaguoja į pasikeitusią rutiną.

    Sveikatos ir dokumentų klausimai taip pat neturėtų būti palikti paskutinei minutei. Prieš išvykstant verta pasitikrinti skiepų ir profilaktikos aktualumą, pasiruošti veterinaro kontaktus, o kelionės vaistinėlėje turėti bazinių priemonių nenumatytiems atvejams.

    Vasaros pavojai gamtoje

    Atostogaujant prie vandens, miške ar pievose šuo dažniau susiduria su parazitais ir kraują siurbiančiais vabzdžiais. Erkės ir blusos – dažniausiai minimų rizikų sąraše, tačiau problemų gali sukelti ir uodai, kandantys mašalai ar kiti vabzdžiai, ypač jei šuo ilgai būna lauke.

    Po pasivaikščiojimų verta skirti kelias minutes apžiūrai: patikrinti kailį, ausis, pažastis, tarpupirščius ir odą. Tai paprastas įprotis, kuris padeda greičiau pastebėti įsisiurbusią erkę, sudirgimą ar įkandimo vietą ir laiku imtis veiksmų.

    Ne mažiau svarbu stebėti elgesį. Dažnas kasymasis, intensyvus laižymas vienoje vietoje, galvos purtymas, nerimas ar vangumas gali rodyti diskomfortą, alerginę reakciją, odos sudirgimą ar kitą problemą, todėl užsitęsus simptomams reikėtų pasitarti su veterinaru.

    Saugi kelionė automobiliu

    Pervežant šunį automobilyje svarbiausia taisyklė – augintinis neturi laisvai judėti salone. Staigus stabdymas ar avarinė situacija gali sužaloti tiek šunį, tiek keleivius, todėl saugiausia naudoti specialius automobilinius diržus su petnešomis, transportavimo dėžę ar tvirtinamą narvą.

    Ilgesnėje kelionėje būtinos reguliarios pertraukos, vanduo ir trumpas pasivaikščiojimas. Jei šuo jautriai reaguoja į važiavimą ar jam pasireiškia pykinimas, prieš atostogas gali padėti keli trumpesni bandomieji važiavimai, o dėl papildomų priemonių geriausia pasikonsultuoti su veterinaru.

    Grįžus namo priežiūra nesibaigia: verta dar kartą kruopščiai apžiūrėti kailį ir odą bei kelias dienas stebėti savijautą. Kai kurios problemos išryškėja ne iš karto, todėl ankstyvas pastebėjimas gali padėti išvengti sudėtingesnio gydymo.

  • Ar katui jau metas mesti svorį? Veterinarė įvardijo du aiškius signalus, kuriuos praleidžia daugelis

    Dalis namuose laikomų kačių juda gerokai mažiau, nei jų organizmui reikia, todėl ilgainiui didėja antsvorio rizika. Veterinarijos specialistai pabrėžia, kad antsvoris susijęs ne tik su išvaizda, bet ir su didesne diabeto, sąnarių problemų bei širdies apkrovos tikimybe.

    Pasak veterinarės Džordin Zoul iš JAV Džordžijos valstijos, šeimininkams verta stebėti ne vien katės svorį, bet ir kasdienius jos įpročius. Dažnai pirmieji požymiai pasimato buityje, kai gyvūnas pradeda miegoti didžiąją dienos dalį ir vengia aktyvesnių žaidimų.

    „Naminės katės dažnai turi antsvorio. Kai miegi daugiau nei pusę dienos ir nereikia medžioti dėl maisto, priaugti svorio labai lengva“, – sakė Džordin Zoul.

    Pirmasis ir akivaizdžiausias signalas, kad katei gali reikėti lieknėti, yra pats antsvoris. Veterinarijoje tam taikoma kūno kondicijos skalė, kurioje vertinamas riebalinio sluoksnio kiekis ir kūno proporcijos, o per aukštas įvertinimas rodo, kad svoris viršija normą.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad vien svarstyklės ne visada parodo tikrą vaizdą, nes skirtingo sudėjimo ir veislių katės gali sverti nevienodai. Praktinis orientyras yra tai, ar apčiuopiant šonkaulius jie jaučiami lengvai, ar po pirštais kliudo storesnis riebalų sluoksnis, taip pat ar iš viršaus matomas liemens susiaurėjimas.

    Antrasis signalas, kurį šeimininkai neretai painioja su charakteriu, yra staiga atsiradęs destruktyvus elgesys. Nuobodžiaujanti ir neišsikraunanti katė gali dažniau draskyti baldus, tapti irzlesnė, aktyviau puldinėti rankas žaidžiant ar net imti ignoruoti kraiko dėžutę.

    Veterinarijos praktikoje toks elgesys siejamas su per mažu fiziniu ir protiniu krūviu, ypač jei katė didžiąją laiko dalį praleidžia viena. Tokiais atvejais rekomenduojama pradėti nuo trumpų, bet reguliarių žaidimų, palaipsniui didinant aktyvumą, kad gyvūnas nepervargtų.

    Norint saugiai mažinti svorį, dažniausiai derinami du dalykai: mitybos korekcija ir kasdienis judėjimas. Praktiškai tai reiškia tikslesnį šėrimo normų laikymąsi, mažiau kaloringus skanėstus ir daugiau interaktyvių veiklų, pavyzdžiui, žaislų gaudymą, tunelius ar draskykles, skatinančias lipti ir šokinėti.

    Jei antsvoris ryškus arba katė greitai pavargsta, saugiausia dėl plano pasitarti su veterinarijos gydytoju. Tai ypač svarbu, jei kartu pastebite troškulio padidėjimą, vangumą, šlubavimą ar kvėpavimo pasunkėjimą, nes tokie simptomai gali rodyti ir kitas sveikatos problemas.