Tag: Gyvūnų terapija

  • Mažiausias pasaulyje arklys Pumukelis: vos 52,6 cm ūgio rekordininkas, tapęs terapijos žvaigžde

    Vokietijoje gyvenantis šetlando ponis Pumukelis oficialiai pripažintas mažiausiu pasaulyje gyvu arklio patinu. Jo ūgis ties gogu siekia 52,6 centimetro, todėl jis gerokai mažesnis net už daugumą suaugusių šunų.

    Rekordą patvirtino Guinnesso rekordų knyga, o po šio įrašo Pumukelis greitai tapo žinomas ir už Vokietijos ribų. Vis dėlto jo šeimininkė Karola Weidemann pabrėžia, kad svarbiausia jai ne šlovė, o tai, kaip ponis keičia žmonių kasdienybę.

    Dar būdamas vos penkių mėnesių Pumukelis buvo išskirtinai mažas: jo ūgis siekė apie 47 centimetrus, o svoris buvo maždaug 20 kilogramų. Palyginimui, įprastai šetlando poniai yra gerokai aukštesni, o jų standartinis ūgis dažniausiai viršija 70 centimetrų.

    Pasak šeimininkės, toks dydis nėra sąmoningos selekcijos rezultatas. Specialistai mini, kad augimas galėjo sustoti anksti dėl retos genetinės anomalijos, tačiau tai nebūtinai reiškia prastesnę gyvenimo kokybę.

    Veterinarijos praktikoje itin mažas ūgis gyvūnams neretai siejamas su didesne kaulų ir sąnarių problemų rizika. Tokiais atvejais pasitaiko žandikaulio, stuburo, kanopų ar judėjimo sutrikimų, todėl svarbus nuolatinis sveikatos stebėjimas.

    Apie Pumukelį teigiama, kad jis yra reta išimtis: jo kūno proporcijos išliko harmoningos, judesiai natūralūs, o kasdienybė aktyvi. Jis bėgioja, žaidžia ir ganosi taip pat, kaip ir kiti poniai, tik gerokai mažesnio ūgio.

    Po Guinnesso įrašo Pumukelis buvo kviečiamas į televizijos laidas ir renginius, kur žmonės norėjo su juo nusifotografuoti. Dėl mažo ūgio kelionės jam paprastesnės: ponis telpa automobilyje, o trumpiems pervežimams kartais pasitelkiamas vežimėlis.

    Tačiau didžiausia Pumukelio kasdienybės dalis siejama su terapine veikla. Jis lankosi senelių namuose, mokyklose, hospisuose ir neįgaliesiems padedančiose įstaigose, o mažas dydis padeda lengviau užmegzti ryšį net su tais, kurie įprastai bijotų didelio arklio.

    „Man daug svarbiau, kad jis kasdien priverčia žmones nusišypsoti, nei tai, kad jo vardas atsidūrė rekordų knygoje“, – sakė Karola Weidemann.

    Gyvūnų asistuojama terapija pastaraisiais metais vis dažniau taikoma emocinei savijautai gerinti, stresui mažinti ir socialiniams įgūdžiams ugdyti. Nors kiekvienas atvejis skirtingas, tokie gyvūnai kaip Pumukelis dažnai tampa saugiu pirmuoju žingsniu į bendravimą, ypač vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.

  • Prancūzijos psichiatrijos ligoninėje pacientams skiriami asilai: rezultatai stebina net medikus

    Prancūzijos psichiatrijos ligoninėje pacientams skiriami asilai: rezultatai stebina net medikus

    Asilai kaip terapijos dalis

    Rytinėje Paryžiaus dalyje esančiame Ville-Evrard ligoninės komplekse psichikos sveikatos pacientų terapijoje vis dažniau pasitelkiami asilai. Čia veikiantis gyvūnų asistuojamos terapijos padalinys laikomas išskirtiniu Prancūzijoje, o pacientai sako, kad tokios sesijos padeda nusiraminti ir lengviau ištverti gydymo rutiną.

    Programoje dalyvauja penki asilai, su kuriais pacientai mokosi užmegzti ryšį per paprastus, bet struktūruotus veiksmus: vedžiojimą, kanopų priežiūrą, šėrimą ir kontaktą po užsiėmimų. Ligoninė pabrėžia, kad tai nėra pramoga, o apgalvota intervencija greta įprasto psichiatrijos gydymo.

    Kaip vyksta užsiėmimai?

    Užsiėmimų metu pacientai su darbuotojų priežiūra vedžioja asilus po ligoninės teritoriją, atlieka priežiūros darbus ir palaipsniui prisiima atsakomybę už konkretų gyvūną. Ilgainiui siekiama, kad žmogus turėtų nuolatinį „porininką“: pažįstamas asilas mažina įtampą ir padeda lengviau įsitraukti.

    Viena iš programos dalyvių Nathalie sako, kad kontaktas su gyvūnu veikia panašiai kaip raminamieji vaistai, tik be „atsiribojimo“ jausmo.

    „Kai išgeri vaistus, kurie padeda atsipalaiduoti, poveikis labai panašus. Aš tai vadinčiau gyvūnų medicina: palengvėja ir nustoji galvoti apie visa kita“, – sakė Nathalie.

    Slaugytoja Audrey Seffar pasakoja, kad pradžioje pacientė nedrįso išlipti iš specialaus vežimėlio, tačiau nuosekliai dirbant su gyvūnu situacija keitėsi. Pasak jos, asilas tampa tarpininku, kuris padeda žengti mažus, bet svarbius žingsnius.

    „Po truputį, su padrąsinimu, ji tai padarė. Gyvūnas čia yra mediatorius, ir šiandien ji jau galėjo išlipti iš vežimėlio ir stovėti šalia savo asilo“, – sakė Audrey Seffar.

    Kodėl pasirinkti būtent asilai

    Programos iniciatoriai teigia, kad asilai išsiskiria ramiu temperamentu, socialumu ir gebėjimu „sulaikyti“ žmogaus emocijas, nereikalaujant daug žodinio bendravimo. Dėl to jie ypač tinkami pacientams, kuriems sunku dalyvauti grupinėse veiklose, palaikyti pokalbį ar reguliuoti nerimą.

    François Hadey, prisidedantis prie gyvūnų paruošimo terapijai, sako, kad asilams reikia kantraus, nuoseklaus darbo, tačiau jų reakcijos į žmogų būna labai aiškios. Jo teigimu, dalis gyvūnų į ligoninę atkeliauja iš prieglaudų, patyrę nepriežiūrą, todėl ir jų istorijos pacientams neretai tampa atpažįstamos.

    „Asilas yra labai protingas: jis greitai supranta, bet jam reikia aiškinti lėtai. Jie ramūs, paprastai artimi žmonėms, o įsitraukę į šias sąveikas labai gerai užmezga ryšį su pacientais. Jie tarsi emocijų kempinės“, – sakė François Hadey.

    Specialistai pabrėžia, kad gyvūnų asistuojama terapija neturi pakeisti gydytojo ar vaistų, tačiau gali padėti ten, kur vien medikamentai ne visada atkuria motyvaciją. Psichiatrijoje tai ypač aktualu pacientams, vartojantiems antipsichozinius vaistus ar raminamuosius, kurie kai kuriems žmonėms sumažina energiją ir norą veikti.

    Pasak programos kūrėjų, rūpinimasis gyvūnu veikia „veidrodžio principu“: mokantis šerti ir prižiūrėti asilą, lengviau grįžti prie savęs priežiūros įpročių. Ligoninėje taip pat pasitelkiami ir kiti gyvūnai, o mažesni kartais atnešami į palatas tiems, kurie negali išeiti į lauką.

    Ville-Evrard komanda siekia, kad tokios praktikos būtų plačiau pripažįstamos ir moksliškai įvertintos. Nors kasdienė patirtis ir pacientų liudijimai rodo naudą, specialistai pabrėžia, kad reikalingi nuoseklūs tyrimai, kurie padėtų aiškiau įvardyti, kam ir kokiomis sąlygomis gyvūnų asistuojama terapija veiksmingiausia.