CP v2

Tag: Hanų dinastija

  • 27 dienos soste ir neįtikėtini lobiai: archeologai atvėrė Haihun markizo kapavietę Kinijoje

    Kinijos Dziangsi provincijoje archeologai baigė ketverius metus trukusius Haihun markizo kapavietės tyrimus ir skelbia apie vieną įspūdingiausių Vakarų Hanų laikotarpio radinių. Čia palaidotas Liu He, trumpai valdęs kaip imperatorius, o vėliau nušalintas ir gavęs markizo titulą.

    Istoriniuose šaltiniuose Liu He figūruoja kaip valdovas, soste išbuvęs vos 27 dienas 74 metais prieš mūsų erą. Jis buvo apkaltintas netinkamu valdymu ir daugybe rūmų ceremonijos pažeidimų, nors dalis istorikų pabrėžia, kad kaltinimai galėjo būti politiškai motyvuoti.

    Monetų jūra ir auksas

    Tyrėjai kapavietės komplekse aptiko daugiau kaip 2 000 000 varinių monetų iš Hanų dinastijos laikų. Skaičiuojama, kad bendra jų masė viršija 10 tonų, o dalis monetų išliko stebėtinai geros būklės, nes buvo laikomos specialiai įrengtose patalpose.

    Dar didesnį įspūdį paliko aukso radiniai: suskaičiuota per 115 kilogramų aukso dirbinių. Tarp jų minimos monetos, lydiniai, būdingos arklio kanopos formos aukso „plytos“ ir įvairūs papuošalai, rodantys išskirtinę laidojimo ceremonijos prabangą.

    Daugiau nei metalai

    Kapavietėje rasta per 20 000 artefaktų, tarp kurių yra nefrito, bronzos, lakuotos medienos dirbinių, ceremonialinių indų, ginklų ir muzikos instrumentų. Tokia radinių įvairovė leidžia tiksliau rekonstruoti to meto elitinę buitį, ritualus ir technologinį meistriškumą.

    Ypač svarbūs tekstai ant bambukinių ir medinių lentelių, nes jie papildo žinias apie administraciją, kalendorių sistemą, rūmų ceremonijas ir kasdienį gyvenimą. Tokie dokumentai archeologijoje vertinami ne mažiau nei auksas, nes suteikia tiesioginių liudijimų apie valstybės valdymo praktiką.

    Kapavietės mastas ir reikšmė

    Pats kompleksas suprojektuotas kaip plati laidojimo infrastruktūra: be pagrindinės kameros aptiktos papildomos patalpos, šeimos narių palaidojimai ir su arkliais bei vežimais siejami objektai. Tai atitinka to laikmečio tikėjimą, kad mirusiajam reikia sąlygų tęsti gyvenimą pomirtiniame pasaulyje.

    Specialistai pabrėžia, kad Haihun markizo kapavietė išsiskiria ne tik brangenybių kiekiu, bet ir kontekstu, leidžiančiu tiksliai datuoti bei suprasti radinius. Dėl to šis objektas laikomas vienu reikšmingiausių pastarųjų dešimtmečių atradimų, padedančių naujai pažvelgti į Hanų dinastijos politinę ir kultūrinę realybę.

  • Hanų kapuose aptiko paslaptingą 2 000 metų stalo žaidimą: jo taisyklės iki šiol mįslė

    Hanų kapuose aptiko paslaptingą 2 000 metų stalo žaidimą: jo taisyklės iki šiol mįslė

    Kinijoje archeologai tyrinėdami Hanų dinastijos laikotarpio kapavietes aptiko dvi išraižytas stalo žaidimo lentas, kurios, jų teigimu, atitinka senovinį žaidimą liubo. Hanų dinastija valdė nuo 206 metų prieš mūsų erą iki 220 metų, o šis laikotarpis siejamas su stiprėjančia valstybe, prekybos plėtra ir ryškėjančiu elitinės kultūros vaidmeniu.

    Vienas radinys išraižytas ant lygios plytos, kitas – ant plytos su geometriniais ornamentais. Tyrėjai pabrėžia, kad tai ne atsitiktiniai brūkšniai: išlikęs laukelių ir linijų išdėstymas sutampa su kitur Kinijoje anksčiau rastais liubo lentų pavyzdžiais, todėl identifikacija laikoma pagrįsta.

    Kas liubo darė ypatingu?

    Faktas, kad lentos rastos kapuose, archeologams leidžia daryti išvadą, jog žaidimas galėjo turėti daugiau nei pramoginę reikšmę. Senovės Kinijoje į kapus neretai buvo dedami daiktai, kurie, tikėta, pravers mirusiajam pomirtiniame gyvenime, tad žaidimo lentos gali rodyti ir simbolinę, ritualinę ar statuso funkciją.

    Istoriniai šaltiniai ir ikonografija liubo mini kaip vieną populiariausių senovės Kinijos stalo žaidimų: jis vaizduotas piešiniuose, reljefuose, minimas tekstuose. Ankstesniuose archeologiniuose radiniuose aptikta ne tik lentų, bet ir žaidimo figūrėlių bei specialių lazdelių, kuriomis, manoma, buvo „metamas“ atsitiktinumo rezultatas vietoj kauliukų.

    Taisyklės išliko, bet žaisti nemokame

    Mokslininkams iki šiol nepavyko patikimai atkurti tikslių liubo taisyklių, nors bendras principas apytikriai žinomas. Remiantis fragmentiškais aprašymais, žaidė du žmonės, kiekvienas turėjo po šešias figūrėles, o ėjimai priklausė nuo lazdelių metimo rezultato.

    Spėjama, kad tikslas buvo rinkti taškus strategiškai judinant figūrėles lentoje, tačiau neaišku, kaip taškai buvo skaičiuojami, kokios buvo pergalės sąlygos ir kokie konkretūs apribojimai galiojo ėjimams. Tyrėjams trūksta vieno esminio dalyko: nėra išlikusio teksto, kuriame žaidimo eiga būtų aprašyta taip detaliai, kad taisykles būtų galima atkurti be prielaidų.

    Kodėl žaidimas dingo iš istorijos?

    Istorikai liubo kilmę sieja su pirmuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą, o vėliau žaidimas išpopuliarėjo imperatorių dvare ir aristokratijoje. Brangūs komplektai, gaminti iš vertingų medžiagų, rodo, kad tai buvo ir prestižo simbolis, ir intelektualios laisvalaikio kultūros dalis.

    Maždaug V amžiuje liubo pamažu ėmė nykti, o jo vietą užėmė weiqi, pasaulyje geriau žinomas kaip go. Keičiantis epochoms nunyko ir praktinė žaidimo tradicija, todėl vėlesnės kartos atpažino tik pavadinimą bei lentų vaizdus, o ne pačią žaidimo logiką.

    Nauji radiniai kapavietėse archeologams suteikia papildomų duomenų apie tai, kaip plačiai žaidimas buvo paplitęs ir kokią vietą užėmė visuomenėje. Tačiau paradoksas išlieka: lentų schema žinoma, žaidimo populiarumas dokumentuotas, o taisyklės vis dar laikomos viena įdomiausių senovės Kinijos kultūros mįslių.