Sonaras atskleidė keistas struktūras
Netoli Indijos krantų maždaug 36 metrų gylyje aptiktos po vandeniu esančios struktūros, kurios, tyrėjų teigimu, pasižymi aiškiais geometriniais kontūrais. Apie radinį pradėta kalbėti dar 2000 metų pabaigoje, kai Indijos Nacionalinio vandenynų technologijų instituto specialistai vykdė rutininį jūros aplinkos tyrimą.
Tuomet, pasitelkus sonarą, užfiksuotos didelio masto formacijos, primenančios žmogaus sukurtą kompleksą. Skelbta, kad teritorija gali siekti daugiau nei 8 kilometrus ilgio ir apie 3 kilometrus pločio, tačiau šie vertinimai vėliau buvo nevienareikšmiškai interpretuojami.
Kodėl šis radinys kelia ginčus?
Tyrimų metu iš dugno esą buvo iškelta įvairių radinių: keramikos fragmentų, karoliukų, skulptūrų detalių, mūrų fragmentų, taip pat žmonių kaulų ir dantų. Daugiausia diskusijų sukėlė radiokarboninio datavimo rezultatai, kai kuriems objektams leidę spėti apie maždaug 9 500 metų senumą.
Jei toks amžius būtų patvirtintas pačioms struktūroms, tai reikštų sensacingą scenarijų: urbanizuotos bendruomenės galėjo egzistuoti gerokai anksčiau nei Induso slėnio civilizacija. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje pabrėžiama, kad vieno objekto, pavyzdžiui, medienos gabalo, amžius nebūtinai sutampa su viso komplekso atsiradimo laiku.
Specialistai atkreipia dėmesį ir į pakrančių archeologijai būdingą problemą: srovės bei nuosėdų pernaša gali perkelti objektus iš kitų vietų. Dėl to būtina aiškiai atskirti, kas rasta pirminėje padėtyje, o kas galėjo būti atnešta vėliau.
Induso slėnio civilizacijos pamoka
Induso slėnio, dar vadinama harapų, civilizacija laikoma viena ankstyviausių pasaulyje, klestėjusi maždaug 2600–1900 metais prieš mūsų erą. Jos miestai išsiskyrė pažangiu planavimu, kanalizacijos sistemomis ir tolimos prekybos ryšiais, siekusiais net Mesopotamiją.
Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kodėl ši civilizacija nyko: svarstytos invazijų, ligų, konfliktų ar didelių potvynių hipotezės. Vis dažniau akcentuojama, kad lemiamas veiksnys galėjo būti klimato kaita, ypač ilgalaikiai sausros periodai ir susilpnėję musonai, mažinę upių vandeningumą.
Kai kritulių sumažėja, nukenčia žemdirbystė, o dideliems miestams išlaikyti prireikia vis daugiau išteklių. Dalis tyrėjų mano, kad Induso slėnio civilizacija ne žlugo staiga, o palaipsniui transformavosi: gyventojai kėlėsi į regionus, kur vandens režimas buvo stabilesnis, o didžiuosius centrus pakeitė mažesnės gyvenvietės.
Po vandeniu aptiktas kompleksas prie Indijos krantų šioje istorijoje tampa tarsi lakmuso popierėliu, parodančiu, kaip sunku atskirti sensaciją nuo patikrinto mokslo. Norint atsakyti, ar tai iš tiesų nuskendęs miestas, lemiami bus papildomi geologiniai, archeologiniai ir datavimo tyrimai, atliekami taikant griežtą radinių kilmės kontrolę.